Kai laukiausi savo sūnelio, vienoje pamokėlėje nepatyrusioms mamytėms išgirdau tokį sakinį – BŪTI MAMA ir AUGINTI VAIKĄ yra labai skirtingi dalykai. Būti mama reiškia patirti pilnatvę, įprasminti savo egzistenciją ir daug panašių fantastinių dalykų, o turėti vaikų reiškia plauti, skalbti, gaminti ir daug panašių purvinos realybės dalykų… O ką iš tiesų reiškia būti mama, turėti vaikų ir svarbiausia – auginti berniuką?
Vaikystėje augau su sese, turėjau keletą draugių, daug pusseserių, klasiokių, papildomų mergaitiškų veiklų tarp mergaičių na ir kažkaip savaime buvo aišku, kad ateityje turėsiu dukrytę. Bet atsitiko kitaip – gimė sūnelis. Ir viskas yra kitaip – reikėjo išmokti ne tik įeiti į mamos vaidmenį, bet suprasti elementarius dalykus apie savo vaiką, tokius kaip jo higiena! Berniuką apiprausti reikia kitaip nei mergaitę. Berniuką apšluostyti reikia kitaip nei mergaitę. Berniuką suprasti reikia kitaip nei mergaitę…
Aplinkoje teko nemažai susidurti su „vyriško“ charakterio formavimo siūlymais. Jei vaikas verkia, nereikia imti jo ant rankų, nes bus įsikibęs į mamos sijoną, verksnys ir nevyriškas. Negalima vaiko ilgai žindyti, o ypač berniuko. Ir jau tikrai jokiu būdu neiti su berniuku maudytis ar į tualetą dėl savo, o ne dėl jo reikmių. Neguldyti berniuko nakčiai šalia savęs, nes miegamajame miegoti turi vyras su žmona, o vaikui jų lovoje ne vieta… Kiek daug žmonės nežino apie vaiko poreikius ir jo psichologinius niuansus, tokius kaip artumo ar motinos pieno poreikis. Žmonės vartoja frazę „vaikas manipuliuoja mama“ vietoj to, kad suvoktų „vaikas turi poreikius, kuriuos gali atliepti tik mama“. Nėra nieko blogo, atvirkščiai, net labai skatintina miegoti kartu su savo mažyliu, ilgai jį žindyti, daug jį nešioti ir leisti jam verkti tiek, kiek jis nori jį priglaudus, apglėbus ir suteikiant saugumo jausmą… Nes kai mažasis žmogus bus pasiruošęs, jis atsiskirs pats – pats pasiprašys miegoti atskirai, pats atsisakys krūties, pats atsisvikinęs nubėgs žaisti į žaidimų aikštelę… Ir tas poreikių užtikrinimas, saugumo jausmo suteikimas, zyzimų išklausymas, piktumų nuraminimas, dalykų paaiškinimas suformuoja žmogų! Vaikų auginti nereikia, jie auga patys! Reikia padėti jiems susiformuoti – paaiškinti jų emocines būsenas, parodyti pavyzdžius, kalbėtis, nežeminti, negėdinti, įsiklausyti, skirti dėmesio, leisti būti purviniems, apsidrabsčiusiems, priterliojusiems namus, išmėčiusiems žaislus, įsiraususiems spintose tarp drabužių – kuo daugiau visko jiems leisit, tuo greičiau jie taps savarankiškesni! Ir tai yra taip sunku, TAIP SUNKU, kad net ir apsakyti sudėtinga. Kai kiekvieną dieną atsiduri situacijoje, kuomet kažką išspręsti būtų paprasčiau tiesiog paėmus vaiką ir nusitempus už rankos arba pakėlus balsą, uždraudus ką nors ar kaip kitaip nubaudus, kai viskas pasidarytų daug greičiau ir paprasčiau, jei taptum nenuginčijamas autoritetas savo vaikui ir tavo žodis būtų galutinis, neginčijamas. Bet tai yra dresūra, o ne auklėjimas! Kiekvieną kartą, kai esi išvesta iš kantrybės, turi įkvėpti, tūpti šalia vaiko ir dar ir dar kartą aiškinti jam, kodėl kažką turim daryti taip, o ne kitaip, nors jau tai darei šimtą kartų. Kai aplink skraido daiktai, vaikas spiegia iš susinervinimo, tave muša ir krenta ant žemės, tu sėdi šalia jo ir įjungus paskutinį dar veikiantį smegenų mygtuką sakai jam, ką jis šiuo metu jaučia, kad yra susinervinęs, supykęs, jaučia neteisybę, nenori kažko daryti dėl tos ir anos priežasties, ir kad mes galim palaukti, kol jis nusiramins, kad jis gali ateit apsikabint, jeigu jam norisi ir kad tu jį priimsi visokį… Ir tu neduodi jam saldainio, kad jis nurimtų, ar neįjungi filmuko, tu kenti kartu su juo, o gal net labiau už jį, bet laikaisi savo ramios ir viską suprantančios mamos vaidmens, o kai jis pagaliau nueina miegoti pietų miegelio, eini prisiryti riebių spurgų su džemu, nusirauti plaukų arba paverkti kampe. Ir tu niekada nespėji niekur nueiti laiku, nieko padaryti laiku, negali nieko susiplanuoti, nes vis tiek nepavyksta įgyvendinti plano. Bet esi gera mama! Esi gera mama, nes parodei savo vaikui supratimą, parodei, kad nusiraminti jis gali ne spardydamas pagalvę ar ant jos rėkdamas, kadangi šį įprotį jis ateityje, tikėtina, taikys žmonėms, ir ne gavęs kyšį – kokį saldumyną, o apsikabinęs mamą, glostomas, raminamas švelniu balsu ir prisiglaudęs. Taip mezgamas ryšys – sunkiai, bet labai artimas, kokybiškas, patikimas. Šiandien mano berniukui tik treji su puse, bet aš užsimerkus galiu paleisti jį bėgti šaligatviu kiek akys užmato, nes žinau, kad jis visada VISADA sustos prie perėjos ir sulauks manęs, nes tik kartu galime eiti per gatvę. Ir čia galima būtų dėti tašką, nes pasitikėjimas savo šeima yra tikrai didelis, bet dar reikia įdiegti pasitikėjimą savimi, kas yra ne ką menkesnė užduotis mamai!
Kaip įdiegti savo berniukui pasitikėjimą savimi? Ne apie tai kalbu, kad jis žinotų, jog visada viską daro gerai, nes tikrai ne visada viską daro gerai… Kalbu apie tai, kad jis nebijotų išsakytų savo minčių ir jausmų, kad nesigėdintų savęs ne tik prieš savo šeimą, bet ir prieš visus kitus aplinkinius žmones. Tai yra sunku, yra tikrai sunku duoti vaikui pastabą apie neteisingą ar nepriimtiną jo elgesį neįžeidžiant ar nepažeminant jo. Masturbacija – kiekvienos mamos juodas vargas nuo tada, kai vaikui sueina dveji su puse ar treji… Kaip tokio amžiaus vaikui paaiškinti, kad iš principo tai nėra blogas dalykas, tik dėl socialinių normų žmonės to nedaro viešumoje? Arba mamos kūno lietimas – žindomi vaikai yra pripratę matyti ir liesti mamos krūtis, bet viešumoje mamos nelabai nori, kad vaikai tai daryti, ne tik dėl socialinių normų, bet žinoma ir dėl jų. Tačiau žindukliui tai yra normalu, nes jis tai daro valandų valandas kiekvieną dieną ir nesuvokia, kad viešose erdvėse socialinės normos šiek tiek riboja tokį elgesį…
Todėl motinystė yra kur kas daugiau, nei švarus ir pamaitintas vaikas, ir sutvarkyti namai. Motinystė tai yra nepaliaujamos atsakymų į klausimus paieškos! Tai kova nepasiduoti savo nuovargiui ir silpnumui! Kova prieš stereotipus, kova už ryšį su savo vaiku, už jo pažinimą ir artumą, kova už gerą žmogų ateityje, kuris bus stiprus savo asmenybe ir tvirtas savo pasirinkimuose. Motinystė – tai kiekvienos dienos darbas dabar, kol vaikas dar mažas, kad vėliau to darbo būtų mažiau, nes jo asmenybė ir poelgiai bus paremti ne tėvų ar pasėkmių baime, o meile. Kad ateityje žiauriai prisidirbęs jis ateitų ir pasisakytų, kad sugebėtų paaiškinti, kodėl taip pasielgė ir paprašytų pagalbos išsikapstyti, o ne slėptųsi ir meluotų, nes jaustųsi nesuprastas ir vienišas. Kad būtų kovotojas ir smalsuolis! Dėl to, ir dar dėl daug kitų teisingų dalykų po dalelę kasdien lipdau savo sūnelį ir jo ateities gyvenimą – su meile, supratimu ir kasdien jam padėkodama už ką nors, net jei tikrai sunku surasti, už ką padėkoti 🙂
