13.Apie nedideles dėžutes…

Gyvenimas pilnas paslapčių. Ir ne veltui sakoma – „kaip žiūri, taip ir matai“.

Kai man buvo 16 metų, per vasaros atostogas su drauge nutarėme užsidirbti pinigų. Bet braškių ūkių aplinkui nebuvo, o į tikrą darbą tuo metu tokio amžiaus vaikų niekas nepriiminėjo. Bet mes išgirdome apie galimybę užsidirbti pardavinėjant Kauno centre laikraščius. Tai buvo vienas specifinis skelbimų laikraštis, kurio leidėjai duodavo šūsnį savo spausdinto gėrio vaikams ir nuo kiekvieno parduoto laikraščio leisdavo pasilikti vieną litą. Mums tai atrodė tobula, kol nepamėginom. Geriausiu atveju parduodavom po tris laikraščius per dieną, tai reikšdavo, kad gausim už darbą po tris litus. O dirbdavom visą dieną – trindavomės Laisvės alėjoje nuo ryto iki vakaro, dalį tų pinigų išleisdavom autobuso bilietėliams grįžti namo ir kitą dieną vėl atvažiuoti. Taigi, šiame „darbe“ ilgai neužsibuvom.

Gera žinia ta, kad kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro trinantis Laisvės alėjoje, mes viską matėme ir viską girdėjome. O ten vyksta daugiau dalykų, nei galėtų pagalvoti paprastas praeivis. Ten vyko teritorijų kovos! Pirma teritorijų kova, su kuria man teko susidurti, vyko tarp gatvės muzikantų. Jų buvo du pagrindiniai, kurie Laisvės alėjoje ir senamiestyje grodavo geriausiose, daugiausiai praeivių matančiose teritorijose, ir keletas mažesnių, kurie ateidavo nereguliariai, kartkartėmis ir prisiglausdavo kokiame miesto centro kamputyje, kol jų nepamatydavo pagrindiniai muzikantai ir neišvarydavo. Vienas iš dviejų „didžiųjų“ gatvės muzikantų buvo pakankamai agresyvus, na o antrasis buvo ganėtinai geraširdis, taikus ir ramus vyrukas, tačiau kažkodėl kiti „gatviniai“ jį gerbė ir prie jo nelindo.

Mes su drauge labai apsidžiaugėm, kai šis ramusis vyrukas pakvietė mus prisijungti prie jo darbo komandos ir „tręšti pinigus“ – taip buvo vadinamas pinigų rinkimas. „Laba diena, gal paremsite gatvės muzikantus?“ – nuo tada tai tapo mūsų kasdieninė dažniausiai ištariama frazė. Mes tapome „tręšėjomis“. Ir tai buvo puikus laikas! Turiu pasakyti, kad tas vyrukas (jo vardas V) tikrai puikiai dainavo! Jis buvo tvarkingas, kultūringas, sąžiningas ir labai taupus. Surinktus pinigus dalindavomės pusiau. Kai kurie ‘tręšėjai“ bandydavo nuo jo nusukti dalį pinigų, bet jis nuo „tręšėjų“ – niekada! (Tiesa, tarp kitko paminėsiu, kad V ateityje sudalyvavo poroje realybės šou, kuriuose buvo pastebėtas ir savo gyvenimą iš tiesų susiejo su muzika. Šiuo metu esu toli nuo lietuviškos muzikos pasaulio, tačiau žinau, kad karts nuo karto ekranuose išlenda ir jo žvaigždelė).

Tačiau visa ši istorija yra tik priešistorė tikrosios istorijos, kurią noriu jums papasakoti! Mūsų šaunusis bičiulis V buvo bene vienintelis tokios reputacijos ir pozityvių vertybių žmogus. Visi besisukę aplink – tiek kiti muzikantai, tiek „tręšėjai“ – buvo gatvės žmonės. Kai kurie iš jų buvo tikrų tikriausi benamiai, kiti – alkoholikai ar narkomanai. Geriausiu atveju – tai buvo jaunuoliai, kurie norėjo susirinkti monetų, kad gerai parūkytų žolės. Dieną „tręšti“, naktį „pūsti“ – toks buvo daugumos šūkis.

„Tręšdama“ susipažinau su mergina, vardu Rūta (paminiu jos vardą, nes jis netikras). Ji buvo vieneriais metais už mane vyresnė. Ji rengėsi tokiais įdomiais drabužiais, nešiojo gražias apyrankes – man tuo metu ji buvo kažkas, į ką norėjau lygiuotis. Tokia laisva, graži, nepriklausoma… Gyveno atskirai nuo savo tėvų, su savo gerokai vyresniu „vaikinu“. Jos „vaikinas“ irgi buvo „tręšėjas“ – baisus, prasigėrusio veido, riebaluotų plaukų, išdaužytų dantų trisdešimt trejų metų vyras. Žemas, kūdas, visiškai priklausomas nuo amfetamino. Tuo metu Rūtai pakako parūkyti žolės. Vieną dieną šis „vaikinas“ papasakojo man, kaip namuose jie su Rūta žaidžia seksualinį žaidimą – jis užsideda dujokaukę ir tada „barškina Rūtą“. Pamenu, kaip nustėrau. Nežinau, ar mano suvokimas buvo paremtas baime, ar kažkokiais man įdiegtais religiniais/geros mergaitės įsitikinimais, bet aš buvau tikra, kad Rūta su savo vaikinu neturi jokių lytinių santykių! Ne tik dėl to, kad ji nepilnametė, bet ir dėl to, kad tas vaikinas buvo baisus kaip karas! Smirdantis, visada girtas, nešvarus, nemalonus būti šalia, o ką jau kalbėti apie visą kitą fizinį artumą. Per kelis mėnesius pažinties su jais, aš tik vieną kartą mačiau, kaip jis su Rūta bučiavosi – tą dieną jis buvo toks girtas ir apsinešęs, kad V neleido jam „tręšti“.

Pakalbėjau su Rūta. Paklausiau, nejaugi ji myli savo vaikiną? O ji buvo tokia nuostabi, tokia drąsi ir mane pritrenkė dar labiau – „dabar su juo man yra daug geriau, nei gyvenant pas mamą“… Ji paprasčiausiai neturi, kur eiti. Be šio vaikino ji neturėtų, kur gyventi ir ką valgyti. Rūta netgi bandė lankyti mokyklą, per mokslo metus kartais ten nueidavo, bet pinigai yra toks dalykas, be kurio mūsų visuomenėje negyvensi, todėl „tręšti“ dažnai būdavo svarbiau, ypač rudenį. Aš visada džiaugdavausi ją sutikusi!

Kita nuostabi mergaitė buvo Miglė (jos taip pat vardas netikras). Ji buvo už mane metais jaunesnė. Gyveno niekur/pas visus. Kas ją pakviesdavo pernakvot, pas tą ir nueidavo. Jei nepakviesdavo niekas, likdavo nakvot gatvėje. Tik labai išimtinais atvejais grįždavo namo pas savo tėvus. Buvo priklausoma nuo intraveninių narkotikų. Rankose perdegusiomis venomis, narkotikus leisdavosi į kirkšnį. Jos tėvai buvo narkomanai, dar laukiantis Miglės, jos mama intensyviai vartojo intraveninius narkotikus ir Miglė gimė priklausoma nuo jų. Kad kūdikystėje ramiai miegotų, mama įtrindavo gomurį arba liežuvį heroinu. Duodavo labai mažutes dozes, kad kūdikis nemirtų. Dabar Miglė parsidavinėjo gatvėje už narkotikus, tą darė nuo devynerių.

Neslėpsiu, aš taip pat bandžiau lengvų narkotikų su šiomis mergaitėmis. Jos buvo kažkas naujo ir ypatingo mano gyvenime. Jos buvo drąsios, gražios, ryžtingos, nuskriaustos, bet bandančios atsikelti. Tokios nebijančios kalbėti apie savo gyvenimą, nieko nekaltinančios, neverkiančios, bet palaikančios, stiprios ir paprastos. Tai buvo viskas, ko man reikėjo! Jos buvo mano drąsa, jos buvo mano ypatingosios! Ir viskas įvyko taip greitai, kad aš net nesupratau…

„Tai saugu, nepavojinga, greita ir gausi daug pinigų!“ – štai kaip skambėjo jų pasiūlymas. Tereikės nueiti pas vieną vyruką, paimti iš jo dėžutę, atsisėsti parkelyje ant suoliuko, padėti dėžutę ant žemės, dar šiek tiek pasėdėti ir atsistojus nueiti. Nesidairyti, nežiūrėti atgal, netikrinti, kas dėžutėje, nueiti negrįžtant. Niekam nepasakoti. Kai dėžutė bus paimto to, kam reikia, tau paskambins ir duos pinigus. Už štai tokį dėžutės pernešimą gaudavau po du šimtus litų, kartais – tris šimtus. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai! Ne tik man, bet apskritai. Minimalus atlyginimas Lietuvoje nesiekė keturių šimtų litų. Aš tokias dėžutes turėdavau pernešti kartą per savaitę. Per mėnesį „uždirbdavau“ daugiau, nei mano abu tėvai kartu sudėjus.

Tačiau buvo viena bėda – aš negalėjau tų pinigų neštis namo, negalėjau už juos pirkti jokių drabužių ar daiktų, nes mano tėvai klausinėtų, iš kur tai gavau. Aš nežinojau, ką su jais daryti ir kur juos dėti, o kiekvieną savaitę tų pinigų buvo vis daugiau ir daugiau. Todėl tuos pinigus aš DOVANOJAU! Daugiausiai juos dovanojau savo nuostabioms draugėms – Rūtai ir Miglei. Viena juos prakaifuodavo, kita pirkdavo amfetaminą savo „vaikinui“, kad jis prakaifuotų ir tą naktį jau nežaistų su ja savo puikiojo seksualinio dujokaukės žaidimo…

Aišku, tuo metu visai neįžvelgiau problemos savo veiksmuose. KAS NORĖTŲ DUOTI KAM NORS NEMAŽĄ SUMĄ PINIGŲ UŽ TAI, KAD BŪTŲ PERNEŠTA UŽ PIENO PAKELĮ MAŽESNĖ DĖŽUTĖ? Neįsivaizduoju, kaip aš nesuvokiau, kad toje dėžutėje yra kažkas labai labai blogo?! Negalima žiūrėti į dėžutės vidų, negalima žiūrėti, kas ją paims ir kuria kryptimi nueis, negalima niekam pasakoti – čia vien raudonos vėliavėlės! Jeigu atvirai, aš lig šiol nežinau, kas būdavo dėžučių viduje, bet nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog ten buvo narkotikai arba ginklai.

Kada ir kaip vis dėl to susivokiau, kas vyksta ir ką aš darau? Kai likus savaitei iki grįžimo į mokyklą man paskambino viena keturiolikmetė, kažkur kažkiek matyta gatvėse ir paklausė, ar galėčiau jai gauti amfetamino gimtadienio vakarėliui, nes ji girdėjo, kad turiu priėjimą. Aš „turiu priėjimą prie amfetamino“? Kokį priėjimą aš turiu? Iš kur ji išvis gavo mano telefono numerį? Tas skambutis mane tiesiog atjungė, nušlavė nuo žemės paviršiaus. Toks jausmas, kad viskas susėdo į vietas galvoje – Rūta su Migle mane įpaišė į narkotikų pernešimo verslą, aš atlieku rizikingą darbą, o pinigus atiduodu joms. Ir be jokios prievartos, savo noru tai darau, paklusniai atlieku savo darbą ir štai net esu pasiekiama kitiems narkomanams telefonu!

Mano viduje kažkas nutrūko. Aš būčiau kalnus nuvertusi dėl tų dviejų mergaičių! Aš taip puikiai žinojau, kas yra atstūmimas, nepritapimas, pasmerkimas, kai ne dėl savo kaltės esi ten, kur esi. Mano žvilgsniu žiūrint, nė viena iš jų nebuvo kalta dėl savo padėties, nė viena nesirinko tokio gyvenimo, priklausomybės, buvimo gatvėje ir tarp degraduojančių žmonių. Tačiau jos pasirinko mane apvynioti aplink pirštą, pasirinko mane įtraukti ir pasirinko mane išduoti. Pasinaudoti, įskaudinti ir nuvilti.

Kažkuria prasme, gal net daugeliu prasmių, aš nepriklausiau jų pasauliui, mūsų gyvenimo skirtinumai buvo neįtikėtinai dideli, bet aš stengiausi ieškoti to, kas mus sieja, vietoj to, kas mus skiria…

Po to skambučio nebevažiavau „tręšti“, nebevažiavau nešioti dėžučių, nebekėliau ragelio, nemačiau nė vieno žmogaus iš visos tos istorijos. Niekas manęs labai ir neieškojo. Manau, kad norinčių dėžutes nešioti buvo daugiau, nei pakankamai. Tik ar jie supranta, kad prisideda prie visos tos gatvės žmonių/narkomanų ekosistemos? Aš nesupratau, net negalvojau apie tai… Mačiau Rūtą ir Miglę, nekenčiau jų tėvų ir visų piktų žmonių jų kelyje, kurie prisidėjo prie šių mergaičių gyvenimų luošinimo, bet nesuvokiau, kad pati buvau to dalis, kad niekaip nepadėjau sustabdyti to rato, sulaužyti jo ir padėti ištrūkti dviem jaunoms moterims. Žinoma, greičiausiai, jos nė nebūtų norėjusios ištrūkti…

Nuo to laiko praėjus daug merų, jau gerokai vėliau, užaugus, pasikeitus daugybei dalykų, aš turėjau fantastišką galimybę dirbti su gatvės vaikais – nepilnamečių prostitucija ir narkomanija, gyvenimas gatvėje – tai buvo dalykai, iš kurių traukėme vaikus. Lėtai progresuojantys, sunkūs ir skausmingi dalykai, tačiau kiekvienas mano matytas paauglys man buvo Rūta ir Miglė, kurios liko kažkur praeityje, kurioms jau niekada nepadėsiu. Nežinau, ar labai padėjau ir tiems paaugliams, bet tikrai buvau kelių labai sėkmingų išsikapstymo istorijų, kas mane džiugina iki ašarų!

Taigi, gyvenimas pilnas paslapčių, kartais suteikia antrą šansą, bet būtų puiku nepražiopsoti pirmojo! Dalykai keičiasi, žmonės keičiasi, keliai vinguriuoja, o mes arba augame, arba ne. Linkiu augti!