12.Apie žalias žirkles…

Ar žinote, kas yra kvazirealybė? Įsivaizduokite, kad žiūrite veiksmo filmą, kuriame policininkas gaudo blogiukus, daug dienų atlieka tyrimą, kol galiausiai įrodymai jį atveda prie bombos, kuri sprogs už penkių minučių. Ir nors per pusantros valandos laiko jūs pamatėte daug įtemptų policininko darbo dienų, tos penkios minutės, kol bomba sprogs, greičiausiai filme iš tiesų truks tikras penkias minutes, kad jūs pajustumėt tą pačią įtampą, kurią jaučia filmo personažas. Tai tos tikros jūsų gyvenimo penkios minutės, per kurias išgyvenate bombos nukenksminimą ir įkaitų išlaisvinimą ekrane, yra kvazirealybė.

Vaikystėje mes namuose turėjome tokias dideles žalias žirkles, visos iš geležies, nė gabalėlio plastiko, apvalainos, nelabai aštrios. Su jomis mama kirpo viską – plaukus man ir sesei, medžiagas, jei ką nors siuvo, ar drabužius, kuriuos reikėjo pataisyti. Jos gulėjo tokiame stalčiuje, viršutiniame iš trijų, buvo lengvai pasiekiamos.

Ar patikėtumėt, jei pasakyčiau, kad vaikystėje bandžiau nužudyti savo mamą? Atsimenu, patį pirmą kartą. Paėmiau žaliasias žirkles iš viršutinio stalčiaus ir planavau šį baisų aktą. Man buvo gal 11 ar 12 metų. Grįžusi po mokyklos namo, užėjau pro duris į vidų ir ilgai sėdėjau ant pilko kilimo verkdama, galvą parėmusi į duris ir liejau savo mažas ašarėles ant tų žirklių. Žinojau, kad už kelių valandų grįš mama ir aš norėjau, kad jos nebebūtų mano gyvenime. Norėjau ją nužudyti, kad ji daugiau manęs nebeskriaustų, kad man ir mano sesei nebereikėtų su ja gyventi, kad nebereikėtų gyventi su jos piktais žvilgsniais, negražiais žodžiais, su ta baisia baimės įtampa, kai kiekvieną kartą kiekvienoje situacijoje nežinai, kaip elgtis ir bijai už kiekvieną neteisingą žingsnį sulaukti bausmės… Norėjau mus išlaisvinti nuo jos. Žmonėms sunku įsivaizduoti, kad tėvai, kurie nėra alkoholikai, yra tvarkingi ir visur matomi kaip labai geri žmonės, galėtų būti žiaurūs savo vaikams. Sunku įsivaizduoti, kaip apskritai tėvai galėtų būti žiaurūs savo vaikams!

Per kelias valandas sėdėjimo su žirklėmis ir laikymo jas rankose, jos įkaito, perėmė mano rankų šilumą. Aš visa drebėjau. Įsivaizdavau, kaip nuėjusi prie kambario lango pamatysiu savo mamą einančią namo iš darbo. Tada ji užlips laiptais į antrą aukštą, atsirakins duris, įeis pro jas, o aš šoksiu su žirklėmis ir smeigiu jas mamai į pilvą. Įsivaizdavau, kaip lengvai susminga žirklės ir ji miršta. Po šito vaizdo man pasidarė taip liūdna, taip graudu. Aš taip ją mylėjau! Kaip keista tą patį vieną žmogų ir mylėti, ir nekęsti jo tiek, kad norėtum jį nužudyti… Pradėjau jos gedėti. Įsivaizdavau, kaip verkiu apsikabinusi, atsiprašau jos, kaip kas nors iškviečia pagalbą ir ją išveža į ligoninę. Įsivaizdavau savo didelį skausmą jai mirus, įkritau į kažkokią tamsią vienatvę, į amžiną kaltę už tai, ką padariau… Manau, kad niekas nenori netekti savo mamos. Visi siekiame jos švelnumo, palankumo ir meilės, visi norime jos apkabinimų, pripažinimų, gerų žodžių, paskatinimų. Norime, kad ji mus gintų, mylėtų, glostytų galvą, kad galėtume bet kada pas ją atbėgti ir paprašyti pagalbos, kad ji mus suprastų, kad ir kas nutiktų. Įsivaizdavau, kaip gera glaustis prie mamos ir kaip dabar skaudu jos netekti, netekti jos meilės ir šilumos, amžiams nužutyti jos artumą ir globą…

Bet tada prisiminiau, kad aš ir taip esu amžinoje tamsoje, nesibaigiančioje vienatvėje, atstūmimę, kaltėje, kad kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi su pykčiais, riksmais, stumdymais, su nežinia iš kur atskriejančiu šlapio skuduro smūgiu, su amžina ir nesibaigiančia baime padaryti ką nors blogai, ką nors ne taip ir vėl dėl to būti bloga. Supratau, kad nėra viso to gėrio ir švelnumo, kurio aš čia gedžiu, kad nėra tos meilės, kurios kiekvieną dieną ieškau savo mamoje, kad yra vien skausmas ir liūdesys. Manyje sukylo pyktis, agresija, sustiprėjo noras vėl susmeigti tas žirkles į mamos kūną… Ir tas nesibaigiantis nevilties, baimės ir pykčio ratas sukosi gal keturias ar penkias valandas. Pyktį keitė liūdesys, liūdesį neviltis, gailestis, tada vėl pyktis ir skausmas. Ir vėl iš naujo ir iš naujo… Mano keletą valandų trukusios kvazirealybės įtampa išsunkė mane, išsunkė mano akis ir vaikišką, nesupratingą kūną. Galiausiai labai pavargau, išsekau ir prie namų durų, ant to pilko kilimo užmigau.

Žinoma, nei tą kartą, nei daugybę kitų kartų, aš neužpuoliau savo mamos su žirklėmis. Yra toks posakis, tinkantis labai daug kam – kartą kažką padarius, kitą kartą padaryti vis lengviau ir lengviau – tai man buvo atvirkščiai – kartą neišdrįsus, įšdrįsti buvo vis sunkiau ir sunkiau… Nekalbant apie tai, kad pati poelgio intencija kyla iš didelės baimės, taip pat bijojau ir poelgio pasėkmių. Bijojau būti pasodinta į „vaikų kalėjimą“, bijojau, kad nebepamatysiu savo sesės, o labiausiai bijojau, kad jei man nepavyks mamos sužeisti, ji taip mane „pakratys“, kad bus dar blogiau gyventi su ja… Dar blogiau! Gyvenant su smurtautojais, visada gali būti DAR BLOGIAU!

KODĖL? Kodėl vaikystėje norėjau nužudyti savo mamą? Neskaitant visų pažeminimų, mušimų, niekinimų ir skaudinimų? Neskaitant įtampos, baimės, nevilties, liūdesio, savigarbo trypimo, menkinimo, agresijos ir nežinomybės, ką šį kartą padariau blogai? Nebeprisimenu! Tiksliau viskas kartu, iš ko susidėjo mūsų gyvenimas! Viskas, ką prisimenu, yra tai, kad viena diena buvo blogesnė, kita šiek tiek vos vos geresnė, bet nė viena nebuvo laiminga, nė viena nebuvo gera, nė viena nebuvo saugi ir rami… Nes nuoskaudų ir baimės valandų yra nesuskaičiuojama daugybė. Nes primesta kaltė slėgė iki pat žemės. Buvau kalta dėl peršlapusių batų, dėl to, kad tėtis vengdavo grįžti namo, dėl to, kad skaičiau knygą atsisėdus ant sofos, kad žaidžiau su lėlėm, kad į mokyklą reikėjo nupiešti piešinį su guašu, kad išsipylė puodelis su arbata, kad susipurvinau kelnes mokykloje ir šitas sąrašas nesibaigtų niekada…

Man svarbu, kad jūs suprastumėte – mano tikslas niekada nebuvo ką nors nužudyti! Mano tikslas buvo išsilaisvinti, nutraukti tą nesibaigiančią įtampą ir amžiną baimę. Aš taip norėjau, kad kada nors, grįžusi namo po darbo, ji būtų puikios nuotaikos, pasikviestų mane ir sesę į virtuvę, kad kartu keptume blynus ar virtume sriubą, kartu susėstume pažiūrėti filmukų, kad ji šypsotųsi ir apkabinus mus pabučiuotų, kad visos pažaistume su lėlėmis… Kad vakare pagulėtų kartu su mumis lovoje ir papasakotų ką nors įdomaus, kad savaitgalį eitume pasivaikščioti, kur nors nuvažiuotume autobusu, pabraidytume upėje, prisirinktume medžių lapų, o grįžusios iš jų ką nors darytume… Bet to nebuvo NIEKADA, niekada nebuvo ir nebus. Ir man prireikė daugybės metų suprasti, kad viskas, kas namuose vyko, vyko ne dėl mano ir sesės kaltės, o dėl to, kad suaugusieji nemokėjo normaliai elgtis su savo gyvenimais, nesusitvarkė su savo tarpusavio santykiais ir išsiliejo ant mūsų su sese. Kad kiekvienas mamos nusivylimas tėčiu nusėsdavo ant mūsų per pyktį, smurtą ir pažeminimus. Kad ta primesta kaltė, su kuria mes augome, yra ne mūsų, o mūsų tėvų. Galbūt jie nemokėjo kitaip, galbūt jie naudojo tą patį modelį, kurį matė savo šeimose vaikystėje, bet tai neturėjo persiduoti mums. Mes vaikai, nežinantys, kaip reikia bendrauti, nežinantys, kaip reikia spręsti situacijas, nežinantys, koks tas pasaulis yra. Ir kai kiekvieną gyvenimo dieną mums sako, kad pasaulis yra paremtas griežtu, piktu, valdingu autoritetu, kuriam besąlygiškai privalai paklusti, imi tuo tikėti ir jausti kaltę, jei nori tam priešintis. Ir už pasipriešinimą esi nubaustas, atsumtas, sugniuždomas. Ar taip veikia mūsų pasaulis? Ar kas nors gali įsivaizduoti, kaip išsitempia vaiko galvoje baimės ir siaubo valandos? Kaip lėtai slenka laikas, kai žinai, kad va dabar tai bus blogai už tai, ką padarei, net jeigu nepadarei nieko blogo. O jei ir padarei – tu esi vaikas, nežinantis, kaip tai išspręsti, tavęs niekas neišmokė, nepasakė, kaip yra teisinga, kaip yra gerai. Ir dėl to, kad nežinai, ką ir kaip daryti, gausi smūgį…

Vaiko pasaulis yra kitoks, nei suaugusiųjų. Jis sukurtas iš to, ką vaikas mato ir supranta, kaip sujungia dalykus iš savo aplinkos į vientisą supratimą. Ir vaiko skausmas yra gilus, baimė didelė, dėl to sprendimai gali būti neadekvatūs, poelgiai neteisingi, bet vaikystė ir yra skirta tam, kad išmoktum. Tos žaliosios žirklės niekada nebūtų susmigusios į mano mamos kūną – jos buvo per daug bukos. Daugų daugiausiai, ką būčiau padariusi, tai palikusi kraujosrūvą. Tačiau intensija yra siaubinga, o dar siaubingiau yra tai, kad aš nė kiek dėl jos nesigailiu. Gailiuosi tik dėl jau gerokai vėliau įvykusių bandymų savo emocinį skausmą perkelti į fizinį skausmą ant savo pačios kūno…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *