Kategorija: Kelionės

Nežinau, ar toks dalykas kaip „kraujo ryšys“ egzistuoja, ar paprasčiausiai mes turime kažkokį nepaaiškinamą prisirišimą prie giminaičių tik dėl vaikystėje patirto kontakto ir teigiamų prisiminimų apie juos. Bet mums kažkodėl visada nors šiek tiek įdomu, kaip jie gyvena, kaip laikosi ir kas naujo nutiko jų gyvenimuose.

Iš tėčio pusės aš turiu tiek daug pusbrolių ir pusseserių, kad ne tik didžiosios dalies jų nepažįstu, bet net ir nežinau tikslaus jų skaičiaus (manau, jis viršija 40). Tačiau iš mamos pusės mūsų yra tik septyni (du pusbroliai ir penkios pusseserė) ir vaikystėje mes visi turėjome kažkokių malonių momentų, kuomet susirinkdavom visi septyni (arba beveik visi), kartu žaisdavom, laukdavom tų susitikimų, vėliau išsiskirstėm į vaikinų ir merginų komandas, bet visada buvom pozityvūs ir pagarbūs vieni su kitais. Manau, jie yra gražiausiai su manimi besielgę vaikai mano gyvenime… Taigi, dažniausiai tas susirinkimas vykdavo viename nedideliame, gūdžiame kaime, kur gyveno vienas iš mūsų pusbrolių, vardu G. Apie jį ir noriu šį kartą papasakoti.

Kol buvau vaikas, nesugebėjau jo matyti niekaip kitaip kaip vieną iš savo pusbrolių, kuris labai linksmas, šaunus ir geras, bet paaugus supratau, kad jis turi problemų. G paauglystė buvo audringesnė, nei kitų paauglių, jis augo agresyvesnis, suktesnis, piktesnis. Tačiau turiu pabrėžti, kad aš pati savo akimis niekada nemačiau jo agresijos ar pykčio. Nemanau, kad nors vienas iš mūsų šešių tą matė. Tačiau paauglystėje jau buvo visiškai aišku, kad G yra kaimo vadeiva, smulkus vagišius ir stiprus mušeika. Mums atvykus į kaimą visi žinojo, kad mes esam G pusseserės ir pusbrolis, kad prie mūsų geriau nesikabinėti. Asmeniškai man tai buvo savotiškai žavu! Aš jaučiausi tokia stipri ir saugi, nors iš tiesų net nežinau, ar mums ten kada nors galėjo kilti kokia nors reali grėsmė. Einant laikui mes girdėjome vis daugiau ir daugiau dalykų apie šio pusbrolio nusikalstamą veiklą, smurtavimą, agresyvumą, alkoholizmą ir problemas su policija…

Taigi, tęsiant istoriją – po keleto metų pusbrolis G išvyko darbuotis į užsienį. Jeigu sakant tiesą, tikrai nepamenu, nei kiek jam tada buvo metų, nei į kokią šalį jis išvyko, tik žinau, kad vienos kelionės po Europą metu aš nutariau jį susirasti ir aplankyti. Tuo metu jis gyveno Čekijoje. Aš kaip tik turėjau planų toje šalyje – mes su viena drauge buvome nusipirkę bilietus į super fantastišką klasikinės muzikos koncertą, mano draugė turėjo galimybę mane priimti savo namuose Prahoje, tad aš pamaniau, kad čia gerai susijungia du tikslai – susitikimas su pusbroliu ir koncertas su drauge. Susiradau savo pusbrolio profilį socialiniame tinkle ir parašiau – labas, aš Prahoje, gal nori susitikti? Va taip paprastai! Kad situacija būtų aiškesnė, paminėsiu keletą detalių. Buvo vakaras, aš buvau Prahos centre. Tą naktį neturėjau, kur nakvoti, bet man tai nereiškė nieko blogo, nes kelionėse dažnai miegodavau tiesiog miegmaišyje kokiame nors parke. Su savimi turėjau 80 eurų – tuo metu man tai buvo neįtikėtinai dideli pinigai. Aš juos labai taupiau ir saugojau savo laikui su drauge, nes žinojau, kad po koncerto mes norėsime išgerti kavos su pyragėliu, kad per keletą ateinančių dienų, kol pas ją svečiuosiuosi, mes norėsim pasidžiaugti mažomis kelionėmis mieste ir viskam man reikės šiek tiek pinigų. Ir aš norėjau turėti jų tiek, kad man pakaktų. Kaip jau supratote, jeigu istorija pasisuka apie pinigus – geriau jau nieko gero nelaukti…

Taigi, po mano trumpos žinutės pusbroliui aš iškart sulaukiau jo skambučio. Tai buvo netikėtai malonu ir džiaugsminga, tikriausiai užliejo senas geras saugumo jausmas iš vaikystės kaimo laikų. Mano pusbrolis man sako, kad jis gyvena šiek tiek už Prahos centro ir man reikia pasigauti taksi, jis pasakys savo adresą, taksi mane atveš ir viskas bus šaunu. Žinot, man visa tai nuskambėjo gan baisiai – taksi, Prahos centre, naktį, o aš juk taupau savo pinigus susitikimui su drauge! Sakau jam, kad ne ne, aš galiu atvykti autostopu (didžioji dalis mano kelionių po Europą, dalį Azijos ir Pietų Ameriką juk tik taip ir vyko – autostopu)! O jis man sako, kad ne, tikrai neleis man naktį taip keliauti, jis turi pinigų ir už viską sumokės! Vau, pagalvojau, na taip, juk jis jau keletą metų išvykęs iš Lietuvos, gal tikrai turi darbą ir pinigų – ar ne to mes paprastai tikimės iš žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos ieškodami geresnio rytojaus? Na jis dar kelis kartus mane patikino, kad čia viskas bus gerai, kad jis tikrai labai džiaugiasi, jog aš atvykstu ir jam visai visai negaila už mane sumokėti taksi vairuotojui. Pagalvojau – juk taip ir būna su giminėm, taip? Visi vieni kitiems padeda, vieni kitus saugo, eina koja kojon… Sutikau! Greitai suradau taksi vairuotoją, mano pusbrolis telefonu jam paaiškino, kur mane atvežti, vairuotojas linksmas ir labai malonus žmogus, įsisodina mane į automobilį ir kelionė prasideda. Važiuojam važiuojam, važiuojam važiuojam, ir galo nematyti… Pasirodo, mano pusbrolis gyveno už beveik dviejų valandų kelio nuo Prahos centro. Privažiuojam, jau matau jį iš tolo, dar neišlipusi iš taksi automobilio – laukia manęs. Pasidarė taip gera širdyje, ašaros susikaupė akyse, kažkoks džiaugsmas ir šiluma užliejo krūtinę. Išlipu, apsikabinam, pasisveikinam, taksi vairuotojas stovi besišypsodamas, džiaugiasi mūsų gražiu momentu. Tuomet kažkaip sugrįžau į realybę. Žiūriu, pusbrolio G rankoje didelis butelis pigaus alkoholio, nuo kurio jis tikrai stipriai smirda, o šiek tiek tolėliau stovi gerokai vyresnė nėščia moteris – jo „mergina“. Pusbrolis žengia žingsnį link taksi vairuotojo, pasilabina, pradeda kalbėtis. Matau, kaip vairuotojo veidas iš malonaus ir džiaugsmingo persikreipia, jiedu pradeda bartis, pusbrolis kažką bando įrodyti rodydamas į mane pirštu (jie kalba čekų kalba)… Situacija pasidaro nemaloni, nes man jau akivaizdu, kad mano pusbrolis neturi pinigų. Tada jis atsisuka į mane ir klausia, kiek aš turiu pinigų. Na aišku, prasideda… Sakau, kad turiu 80 eurų, bet negaliu nė cento išleisti, man jų visų reikės! Tada G dar pakalbėjęs su taksi vairuotoju prieina prie manęs ir sako, kad viskas bus gerai, nes rytoj jo mergina gaus atlyginimą darbe ir jis man atiduos visus pinigus, o dabar aš turiu duoti savo 80 eurų vairuotojui. Na ir dar savo telefoną! Kąąą? O kaip aš be telefono susisieksiu su savo drauge Prahoje? Mat už kelionę reikia susimokėti 140 eurų, o aš teturiu tik 80, tad man reikia pridėti ir telefoną. Viską atiduodu vairuotojui. O jis man duoda savo telefono numerį ir pasako, kad kai turėsiu likusius 60 eurų, susisiekčiau su juo. Na gerai pagalvojus, kokia čia bėda, juk rytoj G mergina gaus tą žadėtąjį atlyginimą darbe, tiesa? Ir tada viskas išsispręs, taip?

Praleisiu tą pasakojimo dalį, kuri vyko namuose. Ne visi nori ir gali skaityti istorijas, kaip aštuntame mėnesyje nėščia 40 metų moteris prisigėrusi šoka striptizą savo girtam vaikinui. Na, džiugu bent tai, kad abu greit užmigo – mano pusbrolis G nė nesulaukė, kol jo mergina nusimovė savo raudonus stringiukus, apjuosusius jos didelį nėščią pilvą.

Ryte merginos nebebuvo – jos darbas prasideda 5 valandą ryto, bet iki fabriko, kuriame ji dirba, yra gera valanda kelio, tad jis visada keliasi maždaug 3 val paryčiais (ar nakties, kaip čia geriau sakyti?). Mano pusbrolis niekur nedirbo, tad ryte jam nereikėjo niekur skubėti.

Nežinau, ar patikėsit, bet tai buvo labai gražus rytas. Tuo metu visi, ko jam nereikia (alkoholis ir mergina) jį buvo palikę ramybėje ir G vėl buvo tas mielas ir geras pusbrolis iš mūsų vaikystės. Toks paprastas, linksmas ir nedrąsus. Atsivėrė, papasakojo man savo savo liūdną istoriją, kaip „vartėsi piniguose“, nes dirbo mafijai, kaip su draugu apvogė savo „darbdavius“ ir kaip vėliau abu kartu bėgo į Vokietiją, kur vos kirtę sieną padarė nusikaltimą, kad sėstų į kalėjimą, nes tai buvo vienintelis būdas jiems abiems išlikti gyviems, kadangi buvę „darbdaviai“ jau mynė ant kulnų, pasiruošę suleisti keletą kulkų į abiejų galvas… Papasakojo, kaip žvelgė kelis kartus mirčiai į akis, kaip buvo sumuštas, kaip pats mušė ir žudė, kaip jo mylima moteris pagimdė prieš keletą metų jam vaikutį, kurį jis matė tik tą vieną vienintelį kartą gimdykloje… Papasakojo apie savo neištikimybę jo dabartinei nėščiai merginai, apie narkotikus, kurių jam mirtinai reikia, apie alkoholį, kuris jam padeda užmigti ir užsimiršti, apie nuolatinę baimę ir žvalgymąsi atgal į savo praeitį, apie košmarus, kurie neduoda jam ramybės ir kurių jis jartais nebeskiria nuo realybės… Papasakojo, kaip niekuo niekada negali pasitikėti, kaip jau vistiek iš jo nieko gero nebebus, kaip stipriai jis nevertas būti gyvas ir vis dėl to toks yra… Kaip susinervinęs muša ir spardo savo dabartinę nėščią merginą… Ir nebesvarbu, kad jis prie parduotuvės paprašė manęs palaukti lauke ir po kelių minučių grįžo su šokoladu ir alumi (aišku, kad juos pavogė), ir kad jo draugė gavusi atlyginimą vis dėl to man nedavė nė cento ir aš toliau iškeliavau pas savo draugę autostopu neturėdama telefono ir galimybės su ja susisiekti. Svarbu yra tai, kad per viską, kas juoda yra labai sunku matyti kažką, kas yra balta. Yra neįtikėtinai skaudu matyti taip puolusį žmogų, kuris išsiblaivęs supranta savo žiaurumą ir nepritapimą socialinėms normoms. Ir toks disonansas galvoje skambėjo, kai mačiau jį verkiantį dėl visko, ką jis yra padaręs ir kaip jo gyvenimas klostosi, nors pati savo akimis niekada nemačiau to žiaurumo, to juodumo. Vienintelis juodumas, kurį tikrai mačiau, yra G alkoholizmas ir galbūt dar melas, tapęs jo antra natūra (second nature). Ir kad po to nuvykus į kaimą pas G tėvus, kurie yra neįtikėtinai geri ir nuostabūs žmonės, gyvenantys paprastame, kukliame, bet labai švariame ir tvarkingame nameliukyje, kuriame negeriama (kas yra visiška priešingybė to kaimo fonui), reikėjo žiūrėti jiems į akis, tas geras, gražias, pavargusias nuo rūpestėlių ir darbų, savo vienintelio sūnaus daug metų nemačiusias akis, ir pasakoti jiems, kaip man sekėsi susitikti su jų vaiku, mano pusbroliu… Ir tas jausmas, kai sėdi, žiūri į juos, matai jų viltis, kad jų vieninteliam išmyluotam vaikui viskas labai gerai, ir nežinai, ką pasakyti, nes negali pasakyti, kad jis narkomanas, alkoholikas, vagis ir žudikas! Tada ieškai prisiminimuose kažko gero, pačio geriausio, ką gali pasakyti.

Man ši šeima yra didelė mįslė – kaip tokie puikūs ir nuostabūs, darbštūs ir tvaringi žmonės užaugino tokį agresyvų ir piktą žmogų? Aš nebetikiu, kad G galėtų pasikeisti, bet aš tikiu, kad žmonės, kartodami jam, koks jis yra blogas, kaip jis blogai elgiasi, privertė jį patį patikėti, kad jis toks tikrai yra, o kada jau tiki, kad esi blogas, tada daug lengviau elgtis blogai. Ir G elgėsi labai blogai, jis žudikas! Jis narkotikais žudė save ir dėl narkotikų bei pinigų žudė kitus!

Nuo tada, kai jį mačiau, praėjo gal kokie septyneri metai. Ką apie jį girdėjau? Kad nuo intraveninių narkotikų jam nupuvo rankos ir kojos, ir kad jis gyvena po tiltu. Nežinau, kiek tai tiesa ir kaip tai atrodo, bet tikiu, kad galėtų taip būti. Ir niekas, kas turi galimybę (įskaitant ir mane) nesiima jo ieškoti, gelbėti, padėti sugrįžti į normalų gyvenimą, nes visi turim svarbesnių reikalų, stipresnių prioritetų… Ir truputį gaila, nes mes visi pasidavėm be kovos, nes nė vienam iš mūsų pakankamai nerūpėjo (čia nekalbu apie G tėvus). Ir gaila, ir graudu, ir pikta, nes dabar gal šiek tiek kitaip viską matau ir norėčiau kitaip pasielgti, arba būti pasielgus kitaip prieš tuos septynerius metus. Juk ne veltui jis taip stengėsi mane įtikinti atvykti pas jį – gal šalia manęs jis taip pat galėjo pasijusti šiek tiek geresnis, šiek tiek labiau vaikas? Gal jau daug metų nebuvo niekam atsivėręs ir išdrįso tai padaryti šalia manęs? Gal man reikėjo stipriau jį apkabinti…

 

Mokykla. Tai buvo vienas baisiausių dalykų mano gyvenime. Turbūt dauguma jūsų galėtumėt pasakyti tą patį apie savo gyvenimą mokykloje? Bjauriojo ančiuko virsmas gulbe, hormonų audros, sudaužyta širdis ar buvimas visą laiką nesuprastu… Mano istorijoje – visa tai yra lengvoji dalis. Mokykla buvo mano kasdieninis košmaras. Aš tiesiogine tų žodžių prasme bijojau eiti į mokyklą. Mokykloje mane mušdavo, stumdydavo, ant manęs spjaudydavo, pravardžiuodavo, žemindavo ir visaip kitaip niekindavo. Į tualetą buvo saugu nueiti tik pamokų metų, nes per pertraukas galėjau būti ten skaudžiai sumušta. Tačiau per pamoką eiti į tualetą vis dėl to taip pat buvo pavojinga, nes grįžusi į klasę neberasdavau savo kuprinės – ją būdavo paėmę ir paslėpę klasiokai. Kartais jie ją iškratydavo ir išmėtydavo mano daiktus kur nors klasės galę, o pačią kuprinę suspardydavo, išpurvindavo ar kur nors įkišdavo, kad po to ilgai ieškočiau. Aš mokykloje gaudavau nemokamus pietus, prie jų būdavo bandelė – pietus suvalgydavau mokykloje, o bandelę nešdavausi namo – tokia buvo kasdienė rutina, nes maisto per daug niekada nebūna, juk ne šiaip sau gauni nemokamus pietus mokykloje. Bet štai tokių pasirodymų metu mano bandelė būdavo numetama ant žemės, suspardoma, išvoliojama ir galiausiai išmetama. O aš likdavau be vakarienės – ir pasirodo, tai buvo labai juokinga, taip juokinga, kad galima tai kartoti kiekvieną dieną!

Aš nemokėjau apsiginti. Neturėjau tam nei valios, nei jėgų. Bijojau savo klasiokų ir klasiokių, kurios buvo dar žiauresnės, nei klasiokai. Mano vieta klasėje visada būdavo prie mokytojos ar mokytojo stalo, pats pirmas suolas, pirmoje eilėje. Negalėjau niekur kitur sėdėti, nes man reikėjo, kad mane matytų ir prižiūrėtų mokytojai, antraip man grėsė pavojus. Apspjaudymai ir drabužių sugadinimai mokykloje prasitęsdavo mamos mušimu namuose, kodėl aš jų neprižiūrėjau. Juk mes ir taip neturim pinigų niekam, o dar čia aš drabužius gadinu… Tas pats būdavo dėl sugadintų mano daiktų, suplėšytų kuprinių, žirklėmis sukarpytų sportbačių ir sportinės aprangos. Kiekvieną dieną aš turėjau būti kiek galima labiau nematoma mokykloje, kad ir namuose turėčiau kuo mažiau priežasčių užkliūti savo mamai. Todėl nuo ryto iki vakaro pagrindinis mano darbas buvo saugoti savo užnugarį, slėptis, susilaikyti nepravirkus prie visų ir nesukelti mamai įtarimų namuose, jei mokykloje nutikdavo kas nors blogai…

Negali sakyti, kad aš neprašiau pagalbos pas mokytojus ar tėvus. Tėtis sakydavo, kad reikia duoti atgal, mama sakydavo, kad mušė ją, dabar muša mane, o ateity muš mano vaikus – labai palaikantys tėvai… Mokytojai taip pat privirdavo košės daugiau, nei padarydavo naudos. Taigi, po keleto nesėkmingų pagalbos prašymų, daugiau niekada niekam nieko nepasakojau apie savo gyvenimą mokykloje ir namuose.

Nori nenori, kiekvienas tavo gyvenime nutikęs įvykis tave vienaip ar kitaip formuoja. Nors savo mokyklą esu įpratusi vadinti „griaunančia mokykla“, turiu pripažinti, kad visi griaunantys dalykai kažką kuria. Kiekvienas nutikęs dalykas yra ir griaunantis, ir kuriantis tuo pačiu metu. Tarkim, smurtas mokykloje sugriovė vaiko pasitikėjimą savimi ir sukūrė silpną asmenybę. Nepalaikantys tėvai sugriovė pasitikėjimą jais ir aplinkiniais, ir sukūrė nereikalingumo jausmą. Ir atvirkščiai – geras draugas kuria pasitikėjimo ryšius ir griauna vienatvę… Taigi, mano „graiunanti mokykla“ sukūrė manyje daug kompleksų, nepasitikėjimo ir nesaugumo, kas iš tiesų jau nuo ankstyvos vaikystės buvo puoselėjama ir namuose.

Kad ir kaip keistai nuskambės, bet užaugusi nusprandžiau tapti mokytoja. Ne dėl to, kad labai norėčiau grįžti į mokyklą, bet dėl to, kad jaučiau, jog turiu neišgyventą, užslėptą skausmą, susijusį su mokykla. Man patinka mokytis, patinka suprasti naujus dalykus, sužinoti kažką ir aš neturėjau galimybės to patirti mokykloje. Dėl to jaučiau, kad turiu sustabdyti nuo to bėgimo kitus vaikus, kurie išgyvena ką nors panašaus. Turiu jiems padėti. Arba kad apskritai kiekvienas iš mano klasės mokinių turėtų akimirką sustoti būti tame socialiniame vaidmenyje, kuriame yra ar privalo būti mokykloje, ir patirtų save tikrąjį, nes visi, visi be išimties, turi blogų patirčių, kurias reikia apdoroti sustojus ir nurimus. Taigi, turiu pasakyti, kad aš tapau labai gera mokytoja! Ir dar pridursiu, kad geras mokytojas susideda iš kur kas daugiau sudedamųjų dalių, nei universiteto baigimas, raidos, socialinės ir pedagoginės psichologijos išmanymo ir gero savo mokomojo dalyko didaktikos žinojimo! Visų pirma geras mokytojas turi suprasti, ar visi mokiniai klasėje yra pasiruošę mokytis ir jei ne – padėti jiems pasiruošti. Ar dažnai girdėjote mokykloje – nu šaunuolis, Jonai, ir vėl gavai dešimtuką!? Nes Jonas visada gauna dešimtukus. O kaip dažnai girdėjote: leiskite pasidžiaugti Petru, kuris šį kartą gavo šešis. Didžiuojuosi tavimi, visada žinojau, kad tu gali pasiekti puikių rezultatų! Nes Petras visada gaudavo trejetą ar geriausiu atveju – ketvertą, ir šį kartą jis padirbėjo ir jo pažymio šuolis yra didžiausias klasėje, nes Jonas ir taip visada gauna dešimtukus, o visi kiti irgi maždaug savo gebėjimų rėmuose buvo įvertinti. Ir nors šalia Jono įvertinimo Petro įvertinimas atrodo labai menkas, tačiau Petro pasiekimo šuolis yra žymiai didesnis, nei Jono! Ir toks mokytojo įvertinimas galėtų nepaprastai pastūmėti Petrą pirmyn… Visur, visose srityse, visam gyvenimui!

Nepaisant mano visa griaunančios patirties mokykloje, gera mokytoja man padėjo tapti būtent ši patirtis ir dar viena ekspedicija po kurdų mokyklas – apsilankymai dulkėtose kaimų mokyklose pietrytiniuose Turkijos pakraščiuose, netoli Sirijos sienos. Tuose kraštuose didžiąją laiko dalį keliavau viena. Turėjau didelę kuprinę, pilną kanceliarinių priemonių ir tikslingai vykau per vietines mokyklas. Jų buvo aštuonios. Su niekuo nebuvau susitarusi iš anksto, nes ten ne tik kad nėra interneto, kompiuterių, vietomis – elektros, niekas nekalbėjo angliškai – tose vietose nesutikau beveik nieko, kas mokėtų skaityti ir rašyti. Įskaitant mokyklų mokytojus! Skurdus kraštas, kariniai konfliktai, susiskaldę žmonės – visa tai lemia nepaprastai skurdžias, į močiutės kaimo pašiurę panašias mokyklas, kuriose kaimo senolis arba mečetės imamas (bažnyčios kunigo atitikmuo) skaitydavo (ar greičiau iš atminties diktuodavo) korano tekstus, mokytojas dainuodavo kurdiškas patriotines dainas ir pasakodavo istorijas, kaip sulaukę trylikos ar keturiolikos metų, berniukai turės atsisveikinti su savo motinomis ir keliauti su ginklais į kalnus, nes dar daug kraujo Alachas numatęs išlieti. Jei kyla klausimų, iš kur aš visa tai žinau ar supratau neturėdama jokio vietinių kalbos supratimo – tai vis dėl to man pasisekė keliaujant sutikti išsilavinusių ir pasiturinčių žmonių, kuriems aš papasakojau savo planus ir kurie galėjo sau leisti viską mesti ir keliauti su manimi kelis šimtus kilometrų į šią ekspediciją ir pavertėjauti, lydėti, šiek tiek saugoti, kol gandas apie mane pasklido ir aš jau galėjau ramiai tęsti savo kelionę po vietines mokyklas viena.

Taigi, suradus tokią mokyklą, būdavau keistai priimta – mokytojai vyrai lyg ir negalėdavo su manimi kalbėti, dėl to kalbos barjeras būdavo jiems tikras išsigelbėjimas. Aš sukviesdavau vaikus aplink, jiems būdavo maždaug nuo penkerių iki trylikos metų – visi sėdėdavo viename kambaryje ant suolų, turėdavo vandens, vidurys kambario dažniausiai būdavo tuščias. Taigi, per vidurį ant žemės pasitiesdavau didelę skarą, išsidėliodavau savo turtą – guašą, popierių, spalvotus pieštukus ir flomasterius, žirkles, spalvotą popierių, medicininį gipsą… Geriausias vaikams atpažįstamas daiktas būdavo žirklės, nes dauguma jų jas turėjo namuose. Visa kita vaikams atrodė kaip stebuklas. Bene labiausiai dėmesį traukiantis reiškinys buvo tai, kaip guašu ištepliotas teptukas nudažo vandenį dubenyje. Nuo tada, kai pirmą kartą supratau, kad jiems tai atrodo kaip burtai, pradėjau rodyti šį eksperimentą permatomame plastikiniame butelyje – įmerki dažais ištepliotą teptuką, sujudini vandenį ir visi iš visų pusių mato sklindančias mėlynas ar žalias dažų daleles po vandenį. Tada prašo pakartoti dar ir dar… Kalbėjau su vaikais lietuviškai – angliškai kalbėti nebuvo prasmės, jie vis tiek supranta tik kurdų kalbą. Išmokiau juos žodį DIFUZIJA – kai kitą dieną susitikus vėl norėdavo pamatyti dažų sklidimą vandenyje, jie sakydavo difuzija. Buvo nepaprastai malonu tai girdėti, nes tai buvo didžiausias mūsų susikalbėjimo įrodymas.

Taip pat su vaikais lipdėme skulptūrėles iš medicininio gipso. Kas žino šią veiklą, supranta, kokia tai meditacija, susikaupimas ir sensorinė stimuliacija. Pirštai ir delnai buna aplipę šilta švelnia mase, visą laiką lieti gipso milteliais aplipusį bintinį audinį ir kuri iš jo formas. Dažniausiai mes kurdavom makalynes – kokias nors apstrakčias formas. Bandžiau surasti kokią nors jiems atpažįstamą figūrą ar formą, bet tokios paprastos kaip trikampis ar kvadratas vaikams neatrodė pakankamai įdomios, jie norėjo daugiau spaudinėti ir maigyti materiją, o tokios sudėtingesnės kaip medis jiems buvo nesuprantamos, kadangi visa medžiaga yra baltos spalvos, kol jos nenudažai. Manau, šis eksperimentas patvirtina, kad spalvų ir formų rodymas vaikams ankstyvoje vaikystėje yra reikalingas jų pažintiniams gebėjimams ateityje. Taigi, darydavom makalynes, vėliau jas dažydavom guašu, tepdavom spalvą ant spalvos, vieną ant kitos, kol dalys kūrinio būdavo rudai murzinos nuo spalvų kratinio, o kitos dalys net nepaliestos teptuko ir likdavo baltos. Šie vaikai neturėjo pieštuko/flomasterio/teptuko laikymo įgūdžio, tad jų kūriniai atrodė atitinkamai, nuspalvinti gremėzdiškai, nekruopščiai, tačiau labai unikaliai.

Atvykusi į tokią mokyklą, joje pasilikdavau tris, keturias ar penkias dienas. Dažnai man leisdavo nakvoti po mokyklos stogu (kartais mokykla neturėdavo sienų) arba kas nors pasikviesdavo pas save į namus. Man tiko bet kokios sąlygos. Žmonės mane pavaišindavo vandeniu, arbata, duona, kartais riešutais ar sūriu. Ir tai yra tikrai daug, lyginant su tuo, ko ir kiek jie turi. Aplink nelabai būdavo kokių parduotuvių, nieko maistingo nenusipirksi, nebent vištą ar ožkelę, bet aš su savimi turėjau truputį maisto, miegmaišį ir man visko pakako. Žmonės net saugodavo mane per naktį, nesu visiškai tikra nuo ko, bet įtariu, kad ne visi miestelyje buvo patenkinti mano atvykimu – juk vis dėl to aš moteris.

Atsisveikinant kiekvienam vaikui ką nors nupiešdavau su flomasteriais ir pieštukais, ir padovanodavau asmeniškai, kad turėtų prisiminimą. Taip pat visus jų darbus leisdavau jiems pasilikti – jie jais puošė mokyklą ir nešdavosi namo. Mes piešėm, spalvinom, karpėm, klijavom, lipdėm – ir aš visą laiką nenumaldomai galvojau apie save mokykloje, kaip viskas skirtingai vyko, kaip net ir būdama nepasiturinčios šeimos atžala, aš vis dėl to turėjau visko daug daugiau. Ir kaip gyvendama pažeminimų ir smurto kasdienybėje, vis dėl to nebuvau ruošiama eiti šaudyti „priešų“. Nenoriu pasakyti, kad tai, kas negero nutiko man mokykloje yra gerai ir nieko tokio… Arba kad neverta čia skųstis ir apie tai galvoti, nes kitiems yra daug blogiau… Aš tiesiog svarstau, ar tie vaikai, kurie niekada nelaikė spalvotų pieštukų savo rankose, nors kiek nors, nors širdies gilumoje žino, kas jų laukia ir kam jie ruošiami? Kad jų mokykla iš tiesų yra tikroji visa griaunanti mokykla? Ne dėl to, kad jie joje nieko neišmoksta, o dėl to, kad joje pasibaigia jų vaikystė. Mokykla – tai paruošiamoji vieta gyvenimui be ateities. Ir nors čia nespjaudoma, nestumdoma, nepravardžiuojama ir jaučiama vieningumo atmosfera, ši vieta beveik juos visus veda į mirtį, į ginkluotų, kruvinų kovų su turkais lauką. Už Kurdų laisvę ir nepriklausomybę! Nes aš mokykloje visus tuos metus, kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro jaučiau, kad gyvenu neteisybėje, kad iš manęs atimama kiekviena mokinio kelyje pasitaikanti galimybė kur nors sudalyvauti, kur nors būti šauniausia, kur nors ką nors sukurti… Ar šitie vaikai jaučia, kad tai yra neteisinga, kas jų laukia, kad tai ne jų pačių pasirinkimas?

Dėl to būnant geru mokytoju yra svarbu pasodinti mokinių širdyse mąstytojų sėklą. Mąstydamas žmogus galės adekvačiau įvertinti savo veiksmus ir žodžius, savo aplinką, geriau vertins padėtį, kurioje yra, turės stipresnį empatijos jausmą ir galbūt išsimuš iš tos rikiuotės, kuri yra sukurta tam, kad kiekvienas užaugęs žmogus atliktų kokį nors konkretų juodą (arba kruviną) darbą. Mokytojai, apglėbkite vaikus švelnumu, girdėkite kiekvieną iš jų, įpinkit savo meilę į savo mokomąjį dalyką, suprastik, kad ne dalykas svarbu, o vaikas! Jie elgiasi blogai tik tada, kai nežino, kaip išreikšti savo jausmus ir nesupranta, kas su jais vyksta. O tie, kurie blogai nesielgia, irgi nebūtinai jaučiasi gerai. Padėkite vaikams pažinti save, padėkite jiems save gerbti, išmokykite juos klausyti sudomindami juos, naudokitės savo autoritetu kaip galimybe prie jų prieiti, o ne kaip būdu juos sutramdyti, padėkite vaikams, mylėkite jų rūpesčius ir skausmus, ir būkite ne griaunanti, bet kurianti mokykla!

Kas jums yra meilė? Sunku pasakyti, nes į ją susideda labai daug komponentų? Sutinku. Ir skirtingais amžiaus tarpsniais tie reikalingi ir idealizuojami komponentai yra skirtingi. Man meilė yra švelnumas, visur ir visada. Švelnus bendravimas, švelni atmosfera, švelnūs prisilietimai, švelnūs ginčai. Aš turiu kažkokią nepaaiškinamą baimę piktiems vyrams. Ne tokią, kad nesinori šalia jų būti, o tokią, kad aš tiesiog sustingstu ir negaliu pajudėti. Negaliu žiūrėti į aukštus, raumeningus, plačių pečių vyrus – jie man patys baisiausi. Kad ir kokie draugiški bebūtų. Keista, nes dauguma moterų sako, kad kaip tik tokiais ir žavisi, nes šalia tokių jaučiasi saugios. Aš nesijaučiu visai. Jei tai būtų kita moteris, o ne aš, sakyčiau, kad ji patyrė smurtą ar prievartą, ar buvo labai stipriai išgąsdinta kokio nors vyro, nes tokia baimė, įtariu, nėra normali. Bet aš savo gyvenime neturiu jokio smurtingo ar agresyvaus prisiminimo, susijusio su vyriška figūra, todėl lig šiol negaliu suprasti šitos baimės šaknų. Taigi, grįžtant prie meilės – man tai yra švelnumas. Tai nereiškia, kad visą laiką noriu būti glostoma, bet man svarbiausia, kad visi blogi ir pikti dalykai būtų pasakyti ramiai ir pavyniojus į vatą. Kad santykiuose nebūtų pakelto tono ir mėtomų daiktų. Ramus kalbėjimas, ramus žvilgsnis į akis, saugumas (visų pirma fizinis). Aš pamenu, kai dar nebuvau ištekėjusi už savo vyro ir mes nakčiai likdavom nakvoti kartu, aš visuomet palikdavau praviras duris ir miegodavau toje lovos pusėje, kuri buvo arčiau išėjimo, kad jei reikėtų naktį dėl kokios nors priežasties nuo jo bėgti, galėčiau greičiau tai padaryti. Jūs galit įsivaizduoti, kiek stipriai įaugusi ta vyrų baimė manyje? Ir mano vyrą tai žeidė, nes jis neketino niekada manęs skriausti ar daryti ką nors, dėl ko man reikėtų bėgti. Antraip juk nebūtų tapęs mano vyru! Ir aš gerokai užtrukau, kol sugebėjau uždaryti miegamojo duris nakčiai…

Ir visgi, man tai pavyko, mes susituokėme ir du jauni, drąsūs, įsimylėję ir į viską žiūrintys pozityviai išvykome į povestuvinę kelionę po Pietų Ameriką. Nebijojome nieko, nors buvom gerokai pribauginti kitų keliautojų istorijų ir užsienio reikalų ministerijos rekomendacijų. Peru, Bolivija, Ekvadoras, Kolumbija – štai mūsų išmaišytos, ištyrinėtos, kalnuose išmiegotos ir Ramiojo vandenyno pakrantėse išgyventos šalys. Važiuojant autostopu ant maišų mėšlo ir dujų balionų. Patyrus vietinių draugiškumą, mandagumą, atidumą, po tokių kelionių tikrai nebetiki, kad egzistuoja blogi žmonės, kol nesusiduri su jais akis į akį arba per sienos plyšį… Sunku suprasti, ką turiu omeny? Prisėskit…

Medellin‘as – vienas gražiausių Kolumbijos miestų. Nors daugybę metų iš eilės jis ir buvo pasaulio nusikaltimų sostinė, mes negalėjome jo neaplankyti. Atvykome prie savo pasirinkto viešbutuko. Prie durų stovėjo jauna graži mergina, trumpu mėlynu sijonu ir ryškiu makiažu. Matyti narkomanus  ir prostitutes dienos šviesoje jau nebebuvo naujiena – tai vienas iš dalykų, prie kurių reikia priprasti Kolumbijoje. Taigi, praėję pro merginą, užėjome į viešbutuką, susimokėjome už kambarį ir nuėjome miegoti. Keliaudavome su didelėmis kuprinėmis, didelius atstumus nueidavom pėsčiomis, tad atvykus į naują miestą pramoga numeris vienas būdavo dušas ir miegas.

Keletą valandų pasnaudę budinomės ir skubėjom į lauką paieškoti vietelės pavalgyti. Jau Ekvadore pastebėjome, kad apie šeštą valandą vakaro užsidaro parduotuvės, visos durys ir langai, žmonės dingsta iš gatvių, miestai persiverčia į kažkokius naktinius siaubūnus – išlenda visokie tamsybių pabaisos. Vakare normalūs žmonės nebevaikšto, o štai Medellin‘e tas persivertimas įvyksta vėliau, tad dar gali pavaikštinėti po miestą tamsoje. Išeinant į gatvę ir grįžtant nakčiai pamatėme tą pačią merginą, vis dar stovinčią prie viešbutėlio durų. Turėtų būti sunkus prostitutės gyvenimas – visą laiką stovėti tarpduryje ir laukti, kol kas nors norės tave paturėti, kaip daiktą, be jausmų, greičiausiai be jokio švelnumo… Manau, kad ji taip pat turi kokį nors meilės įsivaizdavimą ir tai, kuo ji užsiima, turėtų būti labai nesuderinama su tuo, ką ji įsivaizduoja ir kaip, greičiausiai, norėtų, kad būtų. O ji tokia graži mergina. Nejaugi čia tikrai viskas, ką ji gali? Žinot, kai merginos užsiiminėja prostitucija Nyderlanduose, tu tikrai nepasakysi, kad tai ne jų pasirinkimas. Bet Pietų Amerikoje gali būti visaip. Čia viskuo, kas blogiausia, gali būti ne dėl savo pasirinkimų.

Naktis. Prabudau nuo duslių garsų ir verkimo. Kažkur netoliese, manau, kad už sienos, verkia moteris. Ir kažkas kažką mėto ar daužo, ritmingai. Panašus garsas būtų, jei sunkia medine kėde belstum į senovines medines grindis, ritmingai. Tada kažkas dūžta, moteriškas balsas suspiegia ir pradeda šaukti: „ayudame, por favor“, verkia… „Yo no quiro, yo no quiro, po favor, no, no…“. Smūgiai, smūgiai, moters verkimas, šaukimas… Žinot, aš paauglystėje žiūrėjau pakankamai telenovelių, kad ir be google vertėjo suprasčiau, ką moteris šaukia, ir kas apskritai ten vyksta. Prabudo ir mano vyras, nes trenksmai ir verksmai buvo tikrai garsūs, aš jau sėdžiu susigūžus, žiūriu į jį – ką darom? Jūs galvojat, kad nėra čia daug iš ko rinktis, tiesiog eini ir gelbsti moterį? Tai leiskit papasakot jums keletą aplinkybių – kaip jau minėjau, Medellin‘as daug metų buvo pasaulio nusikaltimų sostinė. Mums keliaujant Kolumbijoje, sklandė istorijos, kad vienas amerikietis vyrukas buvo nušautas viešbučio kambaryje, nes užpuolikai norėjo jo laikrodžio, o jis su drebančiom rankom per lėtai jį nusiiminėjo nuo riešo! Ir jeigu patekai į bėdą, pagalba atvyks tik ryte, nes naktį per daug pavojinga! Čia panašiai kaip filme „The Purge“ – turi išgyvent iki ryto. Mano vyras puolė ieškoti dujų balionėlio, kurį turėjo, smūgių garsai nesiliovė, verkimas, aimanos ir pagalbos šauksmas – taip pat. Žiūrim su vyru vienas į kitą ir klausom tos moters maldavimų už sienos, ir tų baisių trankymo garsų. Galvoju iškart, kaip viskas būtų, jei ten būčiau aš, jei aš taip verkčiau ir šaukčiausi pagalbos, o kažkas už sienos stovėtų ir svarstytų, ką čia daryti. Mano vyras eina prie durų, sakiau jam, kad neitų į tą kambarį. Matau, kad ir jis bijo, supranta, kad pats gali gauti šiaip sau į šonus arba kulką į galvą. Ir tai ne kriminalinis filmas apie Kolumbijos narkotikų dilerius, tai realybė, vykstanti Kolumbijoje. Minos laukuose, kulkos galvose – nieko neįprasto. Su dujų balionėliu išėjome į koridorių, priėjom prie 358 kambario durų, tyliai paklausėm pridėję ausis – tikrai ten! Mes stovim prie durų kambario, kuriame žiauriai talžoma moteris, šaukianti, verkianti, kartais jai kažkas įkišama į burną, jos balsas tampa tylus, verkimas trumpam nutyla, kartais ji vėl išlaisvinama. Fantazija nuneša toli, kas ir kaip ten vyksta, bet belsti į duris ir viską nutraukti – būtų beprotybė, gal net savižudybė tiesiogine prasme. Laikausi įsikibus savo vyrui į ranką, drebu iš siaubo – atrodo štai čia sudėta visos mano didžiosios gyvenimo baimės. Ta moteris nepaliko pravirų miegamojo durų ir neatsigulė ant lovos kraštelio, kad galėtų pabėgti… Ji visu savo nelaimingu gyvenimu panėrė į pikto ir agresyvaus žmogaus kontrolę, iš kurios nebeturi jokių šansų pasprukti. Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime! Ir tada mus aplankė išganinga mintis – nusileisti laiptais į apačią ir registratūroje pasakyti darbuotojai, kas vyksta, kad ji iškviestų policiją ar pasitelkus savo super galias sustabdytų tą siaubą! Basomis nulėkėm į apačią, pažadinom iš miegų tetutę, savo apgailėtina ispanų kalba bandėm pasakyti, kas ten vyksta, įvardinom kambario numerį ir paprašėm iškviesti policiją. Mes išgelbėti, ta moteris išgelbėta, viskas bus gerai – pamanėm…

Kai pagalvoji, ko tik nepadarysi, kad išsuktum savo kailį. Rasi racionalizacijų, patvirtinančių tavo idėjas. Neatsižvelgsi į akivaizdžias logikos skyles. Išgelbėsi visų pirma save ir tada, galbūt, pasistengsi dėl kito. Koks būtų teisingas poelgis tokioje situacijoje? Galbūt ta moteris yra prostitutė ir eidama su nepažįstamu vyru į viešbučio kambarį numato tokias situacijas, ir sutinka su jomis iš anksto? Tai yra jos sprendimas ir jos gyvenimas. Bet ar prostitutės turi teisę akto eigoje persigalvoti ir nebenorėti daryti to, ką manė norėsiančios daryti? Ar tokioje situacijoje jas reikia gelbėti? O ką, jeigu ji paprasta moteris, visai ne prostitutė, tik kažkokiu būdu neteisingai pasirinko vyrą? Ar tada ją reikia gelbėti labiau, nei prostitutę, kuri persigalvojo akto eigoje? Ar tokį smurtą patyrusi moteris gali turėti kokį nors įsivaizdavimą apie meilę? Ar ji tiki, kad gali būti mylima švelnaus ir gero vyro? Ar ji tiki, kad gali būti tinkama kam nors kitam, nei žiauriam talžymui ir kankinimui? Ar tokią moterį galima pagydyti nuo smurtaujančių vyrų? Ir galiausiai, ar protinga rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtum kažką, kas galbūt savo noru pateko į tokią situacija? Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia pasidalinti per pusę, kai dalis tavęs nori ir galbūt net gali sustabdyti stingdantį smurtą vienos rankos ištiesimu ir pabeldimu į duris, kai tuo metu kita pusė iš visų jėgų siunčia tau į galvą mintis, dėl ko nereikėtų taip pasielgti, kad tik tau pačiam nieko nenutiktų…

Viešbutuko darbuotoja paskambino telefonu į 358 kambarį ir atsiliepusiam žmogui pasakė, kad kiti viešbučio klientai skundžiasi triukšmu iš jų kambario, tad prašo taip garsiai netriukšmauti. Likusią nakties dalį moteris verkė ir dejavo labai labai tyliai, smūgiai buvo ne tokie intensyvūs, kol saulei prašvitus ir „The Purge“ laikui praėjus mes jau buvom susikrovę kuprines ir bėgom lauk neatsisukdami. Nors nelinkiu niekam išgyventi to siaubo, kurį tą naktį išgyveno ta moteris, bet ypač tikiuosi, kad čia nebuvo ta graži jauna mergina, mėlynai blizgiu sijonu…

Pirmoji meilė… Kiek svajonių ir patirčių paprastai būna į ją sudėta. Ir kaip visada – baigiasi ji liūdnai… Kai man buvo 16 metų, aš įsimylėjau šiek tiek vyresnį vaikinuką iš kitos mokyklos, labai protingą ir gražų, kuris (didžiausiam mano skausmui) buvo įsimylėjęs mano draugę. Mes su drauge jį vadinom Berniuku Geltonu Švarkeliu, nes jo vardas man painiojosi su keletu kitų labai panašių vardų ir aš vis ne tuo vardu į jį kreipdavausi. Vieną dieną jis padovanojo mano draugei rožę, o ji ją numetė ir nuėjo. Jūs galit įsivaizduoti? Ta draugė sudaužė mano mylimajam širdį! Ir tai nebuvo nė kiek blogai, nes tada kartkartėmis jis susitikdavo su manimi išlieti savo širtgėlos ir aš turėjau progų būti šalia jo tokia miela ir supratinga. Na ne tiek ir dažnai susitikdavom, tiesą pasakius, nes laikai buvo gūdūs, mobilieji telefonai dar tik žengė pirmuosius žingsnius mūsų šalyje, todėl mes savo susitikimus turėdavom susitarti iš anksto. Jūs įsivaizduojat tai? Susitarti ir susitikti! Atsimenu, kaip laukdavau visą savaitę tos dienos, eidama iš proto, visa užsisvajojusi ir susirūpinusi. Kurdavau planą, ką meluosiu savo mamai, kai reikės paaiškinti, kur buvau, svajodavau, ką kalbėsiu su Berniuku Geltonu Švarkeliu, kokį čia juokelį pasakyti reikės, kad jam patiktų – tikras vargas, kai iš savęs tokios menkos ir neįdomios reikia sukurti kažką įdomaus ir mielo. Ir ką jūs sau galvojate, vieną kartą jis mane pakvietė arbatos į kavinukę, kuri buvo rūsyje, ir mes sėdėjome prie langelio, sprendėm mano matematikos namų darbus ir nutiko tikrai neįtikėtinas dalykas, ko niekas niekada negalėtų suplanuoti – BUM, žemės drebėjimas! Jeigu kas nors pagalvojo, kad mes pasibučiavom, tai ne – iš tikrųjų įvyko žemės drebėjimas. Tą pavasarį Lietuvoje įvyko net du mažuliukai žemės drebėjimai, o vienas jų – kaip tik tada, kai mes sėdėjome kavinukėje rūsyje, ir mano arbatėlė išsipylė, o mano mylimasis manęs paklausė, ar aš neišsigandau. Jūs įsivaizduojate tą vaikino rūpestingumo mastą šešiolikmetės galvoje? Aš tikrai būčiau apsidžiaugus, jei sienos būtų nugriuvusios ant mūsų ir mums būtų reikėję gelbėti vienam kito gyvybes, bet išsiliejusi arbatėlė irgi neblogai. Štai kokia nuostabi ta pirmoji meilė. Pilna įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti ir bandymų atitikti tuos įsivaizdavimus, kai iš tiesų reikėtų mažiau fantazuoti ir daugiau tiesiog būti, bandant geriau suprasti save ir geriau pažinti savo bičiulį. Viskas, tik tiek.
Po keleto savaičių šis vaikinukas baigė mokyklą, įstojo į universitetą ir išvažiavo į kitą miestą studijuoti. Mobiliųjų telefonų dar neturėjom, todėl mūsų bendravimas va taip va ėmė ir nutrūko. Ir tai buvo mano vienintelė su vaikinais susijusi patirtis, kurią turėjau iki dienos, kai tapau nepaprastai karšta pupyte! Įdomu, kada ir kaip tai įvyko? Žinoma, kad kelionėje! Prieš pradedant tą istoriją, būtinai turiu paminėti kelis dalykus, susijusius su jaunuolio suvokimu apie save patį ir jo seksualumą! Taigi, tai vis dėl to yra dalykai, kurių tėvai turėtų išmokyti savo vaikus. Na, bent jau supažindinti su elementariausiais terminais ir įskiepyti vieną kitą pagarbos sau ir savo kūnui idėją. Ir, žinoma, apie meilę. Na gerai, nekapstykim taip giliai – pakanka pakalbėti apie jaunuolio norą būti suo kuo nors ir išmėginti save seksualiniame bendravime. Kada tai turėtų prasidėti? Su kuo turėtų prasidėti? Kaip jaunuoliui suprasti, kad jis pasirengęs gyventi seksualinį gyvenimą ir šalia esantis jo partneris ar partnerė yra tinkamas tai patirčiai? Jau tik nesakykite, kad yra nors vienas žmogus, apie tai nemąstęs. O kas, jei tas seksualinis aktyvumas yra paremtas ne tiek tavo paties noru, kiek spaudimu? Iš kur nepatyrusiam, savo kūno ir jausmų iki galo nepažįstančiam jaunuoliui turėti pakankamai drąsos pasakyti „NE“ ir dėl to nesijausti blogai ar gėdingai? Arba kaip žinoti, kad jau laikas pasakyti tą „NE“, kol neįklimpai giliau? Pradeda kankinti bloga nuojauta? Mane irgi!
Taigi, kai su drauge susiruošėme autostopu keliauti į žemyninę Graikiją ir jos salas, buvome tik štai tokias pirmasias meiles patyrusios geros mergaitės – svajoklės ir romantikės. Ir tai nebūtų blogai, jei būtume buvusios dar ir protingos, ypač aš! Na, mano draugė buvo labai rimta mergina – gerai mokėsi, skaitė daug knygų, lankė kultūrinius renginius ir laukė to vieno vienintelio, o aš prie viso to dar turėjau idealaus vaikino šabloną galvoje. Tai štai, autostopu iškeliavus dviems jaunoms mergaitėms į tolimą šalį, pakeliui susilauki visokiausių pasiūlymų. Visų pirma savo susidomėjimą pradėjo rodyti vilkikų vairuotojai. Vieni iš jų po atsisakymo su jais linksmintis, sustodavo ir mus išlaipindavo lauk, kiti ignoruodavo šios temos buvimą ir toliau pasakodavo apie savo darbą, šeimą, namus ir gyvenimą. Dar kai kurie, norėdami būti visiškai tikri, paklausdavo kiekvienos iš mūsų atskirai, kad netyčia viena neatsakytumėm už abi, ir kai jau iš abiejų sulaukdavo neigiamo atsakymo, tada priimdavo realybę.
Pasiekus pačią Graikiją, vilkikais važiuoti tekdavo vis rečiau ir vis dažniau lengvaisiais automobiliais. Aš negaliu paaiškinti, kodėl taip buvo, bet toje kelionėje pusė mus pavežėjusių vairuotojų norėjo su mumis glaustytis ir šildytis pašonėje! Greičiausiai jie manė, kad mes turime atsidėkoti jiems už jų paslaugą ir tai priimtiniausia kaina, nes tikrai nerandu kito paaiškinimo. Ir svarbiausia – negaliu sakyti, kad toks vairuotojų dėmesys mums nepatiko! Kartais mes pasimėgaudamos sukeldavom tikrą dramą – kaip tu drįsti, ką tu sau galvoji, koks tu niekšas!!! Tada susirinkusios visus daiktus, išlipdavom iš automobilio lauk, trenkdavom durelėmis ir nueidavom tokios išdidžios ir nepasiekiamos. Ir tada prasidėdavo diskusija tarpusavyje – nejaugi jis rimtai galvojo, kad mes su tokiu baisuokliu sutiktume mylėtis? Arba – nejaugi jis manė, kad mus taip lengvai nupirks kavos puodeliu? O tada susitranzavusios kitą automobilį, kaip reikiant išsiliedavome naujajam vairuotojui (o dar geriau, jei tai būdavo vairuotoja – juk moteris mus geriau supras!), kokį niekšą kątik buvom sutikusios ir kaip šlovingai pasielgėm trenkusios durelėmis, kad net langai subarškėjo. Patikėkit, jautėmės geidžiamiausiomis pupytėmis visoje Graikijoje!
Ir šitas mūsų neįtikėtino geidžiamumo ir nepasiekiamumo vaizdinys apie save pasiekė viršūnę, kai Mykonos saloje buvome sutarusios su vienu vietiniu gyventoju pas jį apsistoti, bet dėl pasikeitusių aplinkybių jis nebegalėjo mūsų priimti savo namuose, tad išnuomavo mums pakankamai gražų ir net galima sakyti prabangų viešbučio kambarį. Jis turėjo atskirą įėjimą, o didžiulė lova buvo su baldakimu, užuolaidomis aplink ir šiaip jau atrodė neblogas meilės lizdelis. Taigi, mūsų bičiulis (kuris, tarp kitko, buvo albanas), atlydėjo mus į kambarį ir pasakė, kad šiuo metu turi išskubėti, negali su mumis pabūti, bet vakare mielai susitiks ir kartu atsives draugą. Mes atsisveikinom, užsirakinom duris iš vidaus ir pradėjom pasibaisėjusios fantazuoti, kaip jie abu čia planuoja mus prievartauti. O, štai ir sofutė atskirai yra, tai reiškia, kad vienas kažkurią iš mūsų prievartaus lovoje, o kitas – ant sofutės. Turbūt taip vyksta prievartavimai?
Pakankamai prisigalvojusios ir šventai pasiruošusios toliau būti nepasiekiamoje viršūnėje, išsimaudėme, susidėjome drabužius į spintą, pasipuošėm ir pradėjom laukti savo draugų. Žinau, žiauriai absurdiškai skamba, bet mes niekaip negalėjom apsispręsti, ar čia mums pavojinga, ar ne. Na ką, atėjo vakaras, mūsų bičiuliai atkeliavo, pakvietė mus pasivaikščioti po miestelį, apžiūrėti gražias vietas, pavaišino vynu, vienas iš jų paatviravo apie meilę be atsako lietuvaitei, kuri čia dirba viename bare per vasaros atostogas, nubraukė vieną kitą ašarą ir parlydėjo mus atgal. Nepaprastai geri, mieli ir gražūs žmonės. Ir jau tikrai neketino mūsų prievartauti. Kelios dienos su jais saloje buvo labai įdomios ir turiningos, taip pat patogios mūsų, ir tik mūsų vienų, viešbučio kambaryje. Manau, tai kaip reikiant sustiprino mūsų pasitikėjimą nepažįstamais vyrais, patvirtino mūsų sugebėjimą būti neprieinamoms ir paskatino mus padaryti patį kvailiausią dalyką visoje kelionėje…
Taigi, kaip jau supratote, apsistodavome pas vietinius gyventojus, susiradusios juos vienoje internetinėje svetainėje. Kad jau buvome tokios karštos ir visų geidžiamos, bet nepaliečiamos pupytės, atvykusios į Paros salą, apsistojome pas vyruką, pristatantį save nudistu. Aš lig šiol negaliu prisiminti, kas sukosi mūsų galvoje, kai mes nutarėm pas jį apsistoti, nes iš anksto žinojom, kad jis namuose vaikštinės nuogas ir kažkodėl tai mums atrodė priimtina. Taip, priimtina žiūrėti į nuogą nepažįstamą vyrą jo namuose, salos pakraštyje, o ką? Na gerai, tikriausiai galvojom, kad mes neturime nieko prieš nudistus, ir iš tiesų neturėjome! Ir į žodį „nudistas“ jau tikrai niekaip neįsipaišo „seksualinis priekabiautojas“! Išskyrus tai, kad nė viena lig tol nebuvome buvusios šalia nuogo vyro! Žinoma, susitikus su juo mus ištiko lengvas šokas ir mūsų nedrąsus ir vaikiškas elgesys tai aiškiai išdavė – mums buvo nejauku šalio jo būti, nejauku su juo kalbėtis, nes nori nenori, akys krypsta į tai, ko nesi mačiusi, o tada kažkaip dirbtinai bandai žiūrėti kažkur kitur, niekad nepažvelgdama į žmogų, kol galiausiai vis dėl to nori iš ten dingti. Tai kodėl mes taip ir nepadarėm? Nežinau! Taigi, mus priėmęs vyrukas mums buvo labai malonus ir mandagus, ir, aišku, tobulo kūno. Bet mums kraujo tai nekaitino. Priešingai, kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad vyrukas mėgaujasi mūsų nejaukumu ir pradeda vis laisviau elgtis. Apsikabinimai, prisiglaudimai, juokeliai – aš pamenu save su mintimi galvoje, kad jeigu taip elgtųsi apsirengęs vyrukas, džiaugtumeisi jo draugiškumu, tai greičiausiai čia tas pats, tik be drabužių? Ir išvis, visas šitas nepatogumas yra visiškai mūsų dviejų žiopliukų bėda, kad žinodamos apie vyruko pomėgį vaikščioti nuogam, sutikome pas jį apsistoti, kas čia tokio, juk jis nieko nedaro, tik būna nuogas. Bet žinot, galvoji kartais apie save, kad susivaldysi, kad tavęs netikėtos situacijos neišmuš iš vėžių, kad tu esi suaugusi ir gali priimti kito suaugusio žmogaus nuogumą. Bet negali, nes esi dar vaikiška, nepatyrusi ir nežinai kaip elgtis situacijose, kuriose nesi buvusi. Taip pat vienas labai didelis skirtumas tarp kitų mūsų priekabiautojų ir šio vyruko buvo tas, kad visi tie vairuotojai, kurie kažką siūlydavo, kurie kažkokius nepadorius juokelius skaldydavo – jie nebuvo fiziniai priekabiautojai, jie visuomet išlaikydavo atstumą, niekada nepuldavo, negriebdavo ar kaip kitaip nesiliesdavo. Tačiau kuomet artėjant nakčiai šis vyrukas sustūmė kambaryje buvusias dvi lovas ir mano draugei nuėjus į dušą, pradėjo prie manęs glaustytis ir besišvaistydamas savo varpine imtis konkrečios seksualinės iniciatyvos, buvo aišku, kad mes ten nepasiliksim! Taip, prireikė tiek daug, kol tai supratom! Sakysit, jis darė tiek, kiek mes leidome jam daryti? Tai štai, grįžtam prie klausimų, kaip turėti pakankamai drąsos pasakyti „NE“ ir dėl to nesijausti blogai ar gėdingai? Arba kaip žinoti, kad tai jau vyksta, kad jau laikas pasakyti tą „NE“, kol neįklimpai giliau, kai akivaizdžiai viskas, kas vyksta, yra paremta spaudimu ir dar akivaizdžiau – tuo mėgaujamasi? Tad štai, ne mes dėl viso to kaltos! Jis daug brandesnis ir puikiai žinantis, ką daro vyras. Tai jo atsakomybė suprasti, kada jis turi sustoti ir palikti mus ramybėje. Tai jo atsakomybė matyti ir suprati, kad ribos mes nebrėžiame ne iš noro su juo mylėtis, o iš nežinojimo ir nemokėjimo. Visa ši velniava nė kiek nebuvo paremta mūsų iniciatyva ir tai žinodamas, jis privalėjo liautis daręs tai, ką darė. Seksualinė patirtis turi būti mandagi, maloni ir sauganti, tausojanti, ypač pirmoji! Ir net jei mes nebūtumėm buvusios tokios nepatyrusios, jis vis tiek neturėjo teisės tęsti tos savo pasyvios agresijos, nukreiptos prieš mus!
Jeigu atvirai, aš dar niekada nebuvau patyrusi tokio „mėsgalio“ jausmo. Man buvo naujiena atėjęs supratimo jausmas, kad tu taip pat siunti signalus nieko nesakydama ir neprieštaraudama, kai jau reikėtų tai padaryti. Viena yra smagiai užtrenkti nepadoriai kalbėjusiam vairuotojui automobilio dureles, jaučiantis įžeista gražuole. Tačiau kas kita kažką vis bandyti pateisinti, kai tavimi akivaizdžiai nori pasinaudoti. Daugybė dalykų yra išmokstami. Pradedant nuo pagarbos sau ir baigiant ribos tarp draugiško elgesio ir seksualinio priekabiavimo skyrimo.
Gerai, kad lig tol jau daug kartų buvom trenkusios durimis, tad ir šį kartą pavyko pakankamai garsiai tai padaryti!

Ar žmonės jumis tiki? Ar žmonės tiki, kad jūs galite padaryti ką nors didelio ir reikšmingo? O jūs patys ar tikite savimi? Ir kiek dideli gali būti jūsų darbai?

Vieni mano gyvenimo metai man buvo labai sunkūs ir nutariau susistabdžiusi studijas, išvykti į Vokitijoje esančią lietuvių gimnaziją – internatinę mokyklą pasidarbuoti. Taigi, paskambinau mamai ir pasakiau, kad šiais metais nebaigsiu studijų, kad jas stabdau… Kadangi tai buvo jau antri mano nebaigti mokslai, mano mama iškart puolė šaukti, kad aš taip ir nesugebu nieko baigti, kad niekada nebūsiu su išsilavinimu ir kad dabar jai ir vėl bus gėda prieš visus gimines. Gal geriau nesigilinkime, kiek jos vilčių aš sudaužiau, nes sąrašui nebus galo… Ir visai nesvarbu, dėl ko mečiau pirmuosius mokslus (ar visi iš mūsų pirmą kartą imdamiesi naujų dalykų taip jau ir pataiko į dešimtuką?). Ši istorija apie tai, kad aš daugiau nebegalėjau pažvelgti savo draugams ir kursiokams į akis. Kodėl? Vieno žavaus jaunuolio įkalbėta, aš iš daugybės žmonių prisiskolinau kalną pinigų, su kuriais tas jaunuolis pabėgo gyventi laimingo gyvenimo, ir aš miriau iš gėdos, kad visi tie pasiskolinti pinigai išgaravo į orą, o mano draugystės ir tikėjimo žmogumi pilna širdis buvo sumalta į miltus. Tada man atrodė, kad visi aplink žino mano išdavystės paslaptį ir visi manęs gaili. Man buvo sunku pakelti akis net ir į visiškai nieko apie tai nežinančius žmones, nes kiekvienas geras žmonių žvilgsnis atrodė kaip gailesčio, o piktas žvilgsnis – kaip menkinimo momentas. Aš nebegalėjau būti tarp savo aplinkos žmonių, nes jaučiausi visus juos nuvylusi, nors dabar jau žinau, kad visų pirma buvau nuvylusi save. Todėl man reikėjo greito ir pigaus būdo gauti daug pinigų. Aišku, savo mamai telefonu to pasakyti negalėjau, nes ji vis dar vardino savo sudaužytų vilčių sąrašo punktus ir visas įmanomas gėdos apraiškas, kurias ji dabar patirs, todėl ašarų man nenušluostė niekas. Ir štai, lietuvių gimnazija – internatinė mokykla sutiko mane priimti, apgyvendinti ir maitinti su sąlyga, kad aš dalinsiuosi savo žiniomis su mokyklos vaikais, padėsiu juos prižiūrėti ir užimti. Taip pat aš gavau šansą dirbti mokyklos virtuvėje padėjėja, o naktimis – valytoja. Taigi, turėjau nemokamą gyvenamąją vietą, maisto ir darbo, už kurį mokėjo ne litais, o eurais! Turiu pripažinti, kad buvo be galo sunku dalinant mokiniams maistą per pietus, žvelgti jiems į akis ir vėliau pamokoje bandyti susigrąžinti jų pagarbą – čia ta mokytoja, kur valgykloje dirba? Taip taip, ta pati, ir dar ta pati, kuri naktimis plauna bendrus tualetus, ir (jeigu pasiseka), pavaduoja naktinę prižiūrėtoją mergaičių bendrabutyje! Nesu tikra, bet spėju, kad kaip tik dėl to nė vienas iš mokinių man taip ir neatsiuntė savo rašinio, kuriame turėjo pasidalinti mintimis apie žiūrėtą filmą. Ir esu visiškai tikra, kad kaip tik dėl to per tris mėnesius priaugau 10 kilogramų – maisto kišimas į save buvo vienintelis raminantis ir paguodos suteikiantis dalykas.

O dabar kviečiu paklaidžioti po kitą istoriją ir po kitą (neegzistuojančią) šalį. Kurdistanas – žemėlapyje išnykusi teritorija, praryta Turkijos, Sirijos, Irako ir Irano valstybių. Šios keturios valstybės pasidalino Kurdistaną devynioliktojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Nors kurdų žmonės bando išsaugoti savo tautinį identitetą, kalbą ir kultūrą, tačiau tos pastangos turi liūdnų pasėkmių…

Turkijos teritorijoje kurdų žemės driekiasi šalies rytuose. Turkai labai nori kurdus suniveliuoti, tad visose kurdų mokyklose ir visose valstybinėse įstaigose vienintelė oficiali kalba yra turkų (kaip ir visoje turkijoje), vaikai, eidami į mokyklą, yra priversti mokytis turkų kalbos, turkų istorijos ir turkų kultūrinių papročių kaip savuųjų, gimtųjų. Dėl šios priežasties daugybė kurdų savo vaikų į mokyklas neleidžia, na dar ir dėl to, kad jų regionas yra labai sausas, nederlingas ir namuose reikia kuo daugiau dirbti galinčių rankų, net jeigu tos rankos priklauso dar visai mažam vaikui. Kaip jau supratote, išsilavinimo stoka stipriai paveikusi regioną. Negana to, šalyje propagandinėmis priemonėmis kuriama stipri atskirtis tarp turkų ir kurdų. Turkijos vakarinėje ir vidurinėje dalyje sunkiai sutiksi kurdų, o jei jų sutiksi – greičiausiai jie bus nemėgstami, dirbs prastus darbus ar sėdės gatvėje bandydami prasimanyti maisto. Turkijos žiniasklaida taip pat prisideda prie susiskaldymo stiprinimo per žinias informuodama, kad turkų ir kurdų susirėmime buvo sužeista  40 turkų, tačiau nepaminint, kad žuvo 1000 kurdų! Jėgos nelygios, amunicija nelygi, šansai – tuo labiau.

Bet nenoriu privelti savo pasakojime daug politikos. Mano tikslas – papasakoti jums apie vieną vyruką, vardu Saffet. Jis yra kurdas, kilęs iš Doğubeyazıt miestelio, esančio Turkijos teritorijoje, nutolusio vos 37km nuo Irano sienos. Taigi, Saffet‘as, kaip ir dauguma bendraamžių, vaikystėje dirbo namuose, padėjo tėvams, į mokyklą kada ne kada nueidavo. Pagrindinis jo mokslų šaltinis buvo savaitgalinis korano skaitymas su kitais miestuko berniukais. Tačiau jis buvo protingas vaikas ir suaugus jam pavyko įstoti į Antalijos universitetą. Patikėkite, tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti – ne dėl to, kad universitetas labai ypatingas, o dėl to, kad Saffet‘as yra kurdas. Tik labai labai išimtinais atvejais pavyksta tai padaryti. Taigi, vargšai riešutų augintojai Saffet‘o tėvai ir giminaičiai dėjo monetą prie monetos, kad jis galėtų mokytis Antalijoje. Ir štai, vyrukas baigė mokslus, suprato, kad jo Doğubeyazıt miestelyje yra net keletas turistų akių vertų objektų ir vietų, ir nusprendė pradėti verslą. Visų pirma jis pradėjo organizuoti žygius į Ararato kalną, skiriantį Turkiją nuo Armėnijos. Sakoma, kad būtent į jo viršūnes sudužo Nojaus arka ir laivo nuolaižos lig šiol mėtosi kalno duburiuose. Kad kelionės įvyktų, tam reikėjo kažkur apnakvindinti keliautojus, kažkur juos pamaitinti, kažkam padėti sunešti jų mantą į kalną ir atgal. Kaip jau supratote, Saffet‘as įdarbino beveik visą miestelį! Na, negali sakyti, kad tikrai visą – kažkam juk reikia eiti į kalnus šaudyti turkų, o islamas čia gilus, moterys ne taip jau daug gali pačios vienos priimti sprendimų, kol jų vyrai ir sūnūs negrįžę iš kalnų (greičiausiai, jau ir nebegrįš), bet esmę supratot! Taip pat jis atgaivino Ishak Pasha rūmus – senovinius sultono namus, kuriuose gyveno daugybė gražuolių moterų (12-14 metų amžiaus), tenkinančių sultono užgaidas. Na, sakykim, atgaivino ne pačius rūmus (nes rūmai tokie nutriušę, kad jų jau niekas niekada nebeatgaivins), o jų legendą ir ši vieta vėl tapo lankoma turistų, lankoma tiek, kiek gali būti lankoma kažkokioj dykumoj kalnuose. Na būkim atviri, miestelis tragiškas, žmonės vargšai. Sėdint „kavinukėje“ ir valgant pietus spaudė širdį, kai mačiau 6 metų vaikučius, už centus pardavinėjančius cigaretes, bet kaip pats mano istorijos herojus Saffet‘as pasakė – kas norėjo, tas pasinaudojo proga. Aišku, vaikai neturi iš ko rinktis, bet jų tėvai turi! Na o jeigu taip dar atviriau, tai ir paties Saffet‘o namai, ir tų žmonių, kurie pasinaudojo ta vadinama proga, yra labai labai vargani ir skurdūs, tačiau žmonės turi maisto, turi kur miegoti ir turi už ką paremti į kalnus išėjusius savo vyrus ir sūnus – atrodo, kad tiek jiems visiškai užtenka.

Aš su Saffet‘u susipažinau prieš 8 metus. Šiandien jis turi šeimą ir namus Antalijoje, kuriuose gyvena nesezono metu. Sezonu metu grįžta į Doğubeyazıt miestelį, kuriame toliau lydi kalnų mylėtojus į Araratą ir bando atgaivinti savo gimtąjį miestelį. Kurdai vis dar niveliuojami ir tai nepasikeis, kol iš esmės jų nebeliks. Jų visų pasai turkiškai, jie visi kalba turkiškai ir tai nebūtinai blogai, tik gaila tų 1000 žuvusių žmonių, tarp kurių tikrai buvo ir vaikų… Žuvusių vaikų, kurie neturėjo iš ko rinktis, bet jų tėvai turėjo!

Na o grįžtant prie mano istorijos, po keleto mėnesių darbo Vokietijoje jau buvau pasiruošusi grąžinti skolas ir vėl pažvelgti į akis tiems, prieš kuriuos buvau jas nuleidusi. Kitais metais grįžusi į studijas jas baigiau, nes labai labai mėgau ir iki šiol norėčiau, kad jos tęstųsi. Nemanau, kad buvau praradusi savo draugų ir kursiokų pasitikėjimą dėl šio įvykio (jie žinojo apie mano išdaviką draugą ir manęs neskubino grąžinti pinigų), bet po to, kai visiems viską sugrąžinau, atgavau savo pačios pasitikėjimą savimi.

Pasitikėti kitais, pasitikėti savimi, tikėti kitais, tikėti savimi, pasitikėti, tikėti… Viskas taip neapibrėžta. Bet leiskit man pasakyti, kad vis dėl to visi šie dalykai yra neatsiejami nuo drąsos klysti. Nieko tokio, jei kažkas, ko imsiesi nepavyks, nieko tokio, jei nepasiseks, jei suklysi. Tokio, jei nepakankamai stengsiesi, o visi kita – šiaip ar taip bus pergalė! Nieko tokio prisiskolinus pinigų juos prarasti. Bet šaunu juos uždirbus grąžinti! Nieko tokio išvykus į Antaliją, niekada nebegrįžti į Doğubeyazıt. Bet šaunu sugrįžti ir įdarbinti daugybę miestelio gyventojų! Nieko tokio prarasti pasitikėjimą savimi ar kitais. Bet šaunu jį vėl susigrąžinti! Ir tada taip gera gyventi, kai žinai, kad turi labai daug to, ko per kelis mėnesius neužsidirbsi, ką daugybę metų reikia statyti ir kurti – tikėjimą ir pasitikėjimą savimi…

Mano mama man visada sakydavo, kad aš esu baidyklė. Todėl tokia ir augau – nebuvau baidyklė, bet tikėjau, kad tokia esu. Mano sesė buvo gražuolė – dabar nepasakyčiau, kad buvo labai labai graži, bet manau, kad tuomet mes abi tikėjom, jog ji tokia. Ir visi aplinkui tikėjo, kad aš baidyklė, o sesė gražuolė, pradedant klasiokais ir baigiant giminėm. Mano sesuo buvo pakankamai populiari, turėjo daug draugų, dalyvavo vakarėliuose, dažėsi, o dvyliktojo ar kurio ten ankstyvosios paauglystės gimtadienio proga grįžo namo girtut girtutėlė, parvesta draugės, ir pasakė mamai, kad apsinuodijo nukainuotu tortu. Negaliu to mūsų grožio skirtumo paaiškinti, nes mes su sese nepaprastai panašių bruožų dar ir dabar, o vaikystėje kartais nebuvo galima mūsų atskirti…

Taigi, kas yra tas grožis ir kaip jis atrodo? Nekalbėsiu apie kraštutinumus, tokius kaip ančiuko lūpas turinčias blondines ar visiškai natūralias, pievų gėlėmis pasidabinusias eko puoselėtojas hipsterės. Ir nenorėčiau kalbėti vien tik apie moterų grožį, lyg vyrai nesirūpintų savuoju! Tiesiog trumpai papasakosiu vieną prisiminimą, kai mano kursiokė prieš savo vestuves sakė, kad dar nežino, kokia bus jos suknelė, bet tikrai žino, kad per vestuves jos antakiai bus ryškut ryškutėliai, kas šiaip jau man nesueina su grožio samprata, tačiau ji atrodė tikrai puikiai! Ar dėl to, kad jai tinka ryškūs antakiai, ar dėl to, kad ji pati man miela ir savotiškai brangi?

Kaip gi grožis siejasi su mano kelionėmis? Paprastai, tuoj papasakosiu… Į vieną iš savo kelionių kartą iškeliavau su vaikinuku, su kuriuo susipažinau internetu – tiesiog buvau paskelbusi, kad ieškau bendrakeleivio ilgai kelionei autostupu ir jis atsiliepė, per porą dienų susitikom pakalbėti, apsitarti ir dar už poros iškeliavome. Kelionė buvo ilga, įdomi, mes joje pykomės, taikėmės, išsiskyrėm, keliavom atskirai, vėl susitikom, keliavom kartu, vienas kitam kenkėm, vienas kitą gelbėjom, na žodžiu, ko ir galima tikėtis ilgoje kelionėje. Bet ne apie savo bendrakeleivį noriu papasakoti. Keliaujant per Serbiją mes sutikome tokių keistų žmonių grupę ir kažkodėl nutarėm prie jų prisijungti. Žodžiu, tai buvo brolis ir sesuo iš Bulgarijos, trys ar keturi prancūzai na ir mes dviese – mūsų iš viso buvo dešimt. Regis, dar kažką praleidau, bet jau nebepamenu, gal tų prancūzų buvo dar daugiau? Nes tikrai žinau, kad bulgarų buvo tik brolis ir sesuo – jų negaliu ištrint sau iš atminties, kad ir kaip stengčiausi! Tai štai, jie visi traukė į Gučos (balkanų muzikos) festivalį Serbijoje. O kaip čia prancūzai su bulgarais keliauja į festivalį Serbijoje? Iš tiesų į jį keliavo tik bulgarai, bet jie sutiko prancūzus, o tada sutiko mus – na ir turim štai dešimt įvairaus plauko žmonių.

Festivalis kaip festivalis – ko gi gali tikėtis iš jo? Muzika,  šokiai, alkoholis, narkotikai, seksas – viskas taip pat, kaip ir visur kitur. Na gal tik kiek netikėta, kad Gučos miestelis yra dauboj tarp kalnų, pritaikytas gyventi mažam kiekiui gyventojų, o festivalio metu į jį prisirenka beveik milijonas patrakėlių. Tuo metu dar buvau labai gera mergaitė, todėl alkoholis manęs visai nedomino, narkotikų niekas taip ir nepasiūlė (juokauju, pasiūlė, bet nesudomino), o užsiiminėti seksu pakampėse irgi neviliojo (šiaip čia vienas šlykštesnių dalykų, ką gyvenime mačiau – seksu užsiiminėjantys girti žmonės patvoriuose, neklauskite kodėl). Mes ten buvom savaitę. Net nesu tikra, ar kam nors iš mūsų dešimtuko (o ir iš viso milijono festivalio lankytojų) išvis rūpėjo festivalyje skambanti balkanų muzika ir visi koncertai? Šiaip, man ir pačiai nelabai, tiesiog buvo įdomu būti tarp daugybės įvairių tautybių jaunų žmonių, kurių ten buvo kaip skruzdėlių. Na ir be visos tos smarvės ir svaigalų, turiu pripažinti, buvo tikrai puikių pokalbių ir labai draugiškų veidų.

Taigi, kai jau pajutote festivalio dvasią, grįžkime prie grožio. Papasakosiu apie niekučių prekiautojus. Žinot tuos, kur po 50 centų ar šiek tiek daugiau pardavinėja tamsoje šviečiančius kamuoliukus ar kokius nors kitus nevertingus daikčiukus? Aišku, prie viso to jie pardavinėja ir pigius narkotikus, nes būtent tai yra tikrasis jų verslas, bet dabar aš noriu papasakoti ne apie jų veiklą, o apie juos pačius. Ar kada nors esate matę kokį nors labai labai nelaimingą žmogų? Ne tokį, kuris dėl ko nors liūdi ar verkia. O tokį, kuris kaip tik nebeverkia, tik žiūri į tolį ir kažką supranta, tarkim, kad mirė jo artimiausias žmogus ir daugiau niekada jo nebebus. Na arba kokį nors kitą jam labai skaudų ir nepalankų dalyką kaip tik šią akimirką įsileidžia į savo galvą. Tas žmogus mintyse yra kažkur nutolęs, jam labai svetimas šis pasaulis, jis gali ilgai sėdėti ir žvelgti į vieną pusę akyse neturėdamas jokio taško, ir jis nėra nei nekantrus, nei skubantis, nes turi visą pasaulio laiką tam neišgyvenamam skausmui išgyventi, ir jam nereikia nieko padaryti, jis neturi pareigų, atsakomybių, jokių reikalų, nieko. Ir ta jo nelaimė tokia didelė, kad jis iš jos greičiausiai niekada nebeišsikapstys. Tai tie niekučių prekiautojai ir buvo tokie. Kažkaip atrodė, kad jiems jau vis tiek tas pats, ar kas nors prieis prie jų ko nors nupirkti, ar neprieis. Žiūrėdama į juos negalėjau pasakyti, kad jie dėl ko nors jaučia kokią nors gėdą. Tarkim, jie galėtų jausti gėdą, kad yra nešvarūs ar kad užsiima tokia gailestį keliančia veikla, kai aplink yra tiek daug jaunų žmonių, galinčių sau leisti šėlti per dienas ir naktis. Sakysit, prekyba gatvėje nėra gailestį kelianti veikla? Aš sakyčiau, kad jei už visus savo turimus 5 eurus priperki niekučių, kuriuos bandai parduoti ir uždirbti papildomus 2 eurus, kurie ir bus vienintelės tavo dienos pajamos, nes už tuos kitus 5 eurus vėl turėsi prisipirkti niekučių rytojaus prekybai – vis dėl to yra! Bet nepanašu, kad jie išvis ką nors jautė. Sakytum, kad jie apsvaigę nuo narkotikų – greičiausiai taip ir buvo, bet iš pažiūros jie atrodė paskendę. Ir ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tokie silpnai kvėpuojantys, beveik nejudantys, sustingę, gal sušalę… Ir ta jų apatija buvo net šiek tiek baisi – atrodo, netikėtai atsistojęs užsimotų ir trenktų, nes iš pažiūros jie buvo tokie stambūs ir dideli, kažkokie peraugę ar neįprastų proporcijų žmonės. Bet tuo pačiu atrodė silpnos fizinės jėgos, o tas jų susimąstymas ir stingdantis panirimas į savo mintis netgi priminė psichinės negalios žmones. Bet argi galėtų būti daugybė tokių pat ar labai panašių suaugusiųjų ir vaikų, su ta pačia psichine negalia vienoje vietoje? Dar nepaminėjau tamsaus jų gymio. Šitie žmonės buvo kažkoks man nežinomas ir nematytas rasių mišinys – lyg ir siauresnėm akim, bet ne tiek, kad būtų kilę iš rytų azijos. Lyg ir tamsesne oda, nei indai ar romai, bet ne tiek, kad būtų juodaodžiai. Ir ūgis jų buvo labai žemas, primenantis pietų amerikos gyventojų ūgį. Išsipūtusiais kūnais nuo prasto maisto, arba ištinę, purvini, sukietėjusiais lyg kartonas nuo prakaito ir dulkių drabužiais, plačiais, duobėtais, net supjaustytais ar žaizdotais veidais. O kas keisčiausia, kad jų vaikai atrodė taip pat – nepykit, bet pasakysiu – visi šie žmonės buvo patys negražiausi mano gyvenime matyti žmonės! Aš turiu omeny ne tik tą fizinį ar higieninį vaizdą, aš kalbu apie kombinaciją, susidedančią iš to, ką mačiau jų kūnuose ir to, koks buvo jų žvilgsnis. Jie buvo tiek nuklydę į savo sielvartą, kad jų bjaurūs veidai puikiausiai atspindėjo tą jų baisų likimą.

Visą savaitę, kol buvau festivalyje Gučos miestelyje, ieškojau jų. Na ne taip ieškojau, kad prieičiau ir kalbėčiausi, bet taip, kad iš tolo galėčiau juos matyti ir stebėti. Niekada dienos metu jų neradau. Jie pasirodydavo tik sutemus. Ar dėl to, kad dieną nesimato jų švytinčių niekučių, ar dėl to, kad jie šiaip slapstosi nuo dienos? Žodžiu, dienos metu jų niekur negalėjai rasti. Galima būtų pagalvoti, kad gal jie miega po tiltais, bet Gučos miestelis toks mažas, kad kiekvienas centimetras buvo panaudotas palapinių statybai, tad po tiltais buvo pilna jaunųjų festivalio lankytojų laikinų namų. O gerokai sutemus, naktį pasirodydavo paslaptingosios tamsiagymės žemaūgės baidyklės. Baidyklės – gyvenimo neturintys, prasmės nerandantys, sužaloti iš išorės ir vidaus žmogės, pasidavęs arba niekada nekovoję, galbūt net nežinantys, kad gali būti kitoks gyvenimas, žmonės. Skaudu ir liūdna į juos žiūrėti, juos stebėti… Aš nemačiau jų valgančių, nemačiau jų kalbančių, nemačiau jų į ką nors žiūrinčių, nemačiau jų miegančių. Tik mačiau vieną susirietusį gulintį seklioje upėje – nežinau, gal apsvaigęs įkrito ar atsigulė, atsijungė ir paskendo, o kitas daužė akmeniu sau galvą… Išsigandusi pabėgau. Ir tai buvo paskutinis mūsų vakaras Gučoje…

Štai todėl žinau, kad aš labai graži moteris! Ir kad niekada nebuvau baidyklė, kaip sakydavo mano mama. Nes ir ančiuko lūpas turinti blondinė, ir visiškai natūrali, pievų gėlėmis pasidabinusi eko puoselėtoja hipsterė, ir ryškiais antakiais pasipuošusi mano kursiokė gali būti labai gražios (vyručiai, atleiskit, šiame sakinyje ir vėl neliko jums vietos!). Grožis nėra vien tik apie tai, kaip tu atrodai, kaip ir nėra vien tik apie tai, kas tu esi. Grožis yra kombinacija – svarbiausia, kad ir ten, ir ten turėtum, už ko užsikabinti ir kuo tikėti. Ir tegul niekas pasaulyje nevadina jūsų baidyklėmis, nes jie jų nematę ir nežinono, kas tai yra. Ir dar svarbiau – nevadinkite savo vaikų baidyklėmis, nes su kiekvienu tokiu žodžiu jų akyse būsite arčiau ir arčiau tų, kurie nejudėdami guli seklioje upėje ar daužo akmeniu sau galvą…

Kada susiformuoja žmogus? Ir kiek laiko jis formuojasi? Aš kalbu ne apie tą žmogų, kuris nuo dviejų ląstelių susijungimo formuojasi ir tampa 38 ar 40 savaičių kūdikiu, pasiruošusiu susitikti su tėvais ir išoriniu pasauliu. Kalbu apie susiformavusį 30 – 40 metų suaugusį žmogų. Pilnai funkcionuojantį, laisvai mąstantį ir gerai gyvenantį suaugusį žmogų. Aišku, tokiais gali būti ir 20 – 30 metų žmonės, o taip pat ir 40 – 70 metų. Dar jaunesni ir dar vyresni, spėju, nebelabai. Bet neįsižeiskit, jei jūsų atveju suklydau! Taigi, koks tu būsi mokykloje, tave suformavo tavo ankstyvoji vaikystė. Koks būsi paauglystėje – suformavo pradinė mokykla. Koks būsi kątik baigęs mokyklą – suformavo paauglystė. Yra daug diskusijų apie tai, kad galbūt žmogus jau gimsta užprogramuotas būti tokiu ar štai kitokiu, taip pat priešingai – kad viską lemia aplinka, nes žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas… Bet aš ne apie tai! Mano klausimas yra toks – o ką daryti, jei tau 20 ar daugiau, o tu nė iš tolo nesi toks, koks norėtum ar turėtum būti? O dar labiau, ką daryti, jei tu išvis nenori būti joks, o geriausia, kad tavęs nebūtų visai? Ne ne, čia ne apie savižudybę! Čia apie tai, kaip susikurti save iš naujo, kai tu jau esi „susiformavęs“?

Tai štai, mano istorija. Mes su sese augome paprastoje, skurdokoje šeimoje. Tėvai negėrė, bet dažnai (o tiksliau – visada) pykosi. Ir pykosi baisiai! Baisūs žodžiai, daiktų mėtymai, kaltinimai… Mums su sese kartais tekdavo pasibučiuoti su šlapiu skuduru, kurį mama visad nešiodavosi ir brūžindavo kampus, kai būdavo ypač įpykusi. Neprisimenu savo ankstyvosios vaikystės, bet viskas, ką tikrai galiu pasakyti – nepamenu, kad mama kada nors būtų mane apkabinusi ar tuo labiau pasakiusi, kad myli. Ir čia tik smulkmena, kuri mane skaudina iki šiol, tikrieji vaikystės baisumai šioje istorijoje neminimi. Taigi, nėra keista, kad tokia aplinka suformavo ganėtinai traumuotą ir savimi nepasitikinčią asmenybę. Kai 19-os metų išėjau iš tėvų namų, aš buvau visomis prasmėmis silpnas, negražus, palūžęs ir nieko nepatyręs pilnametis asmuo, nė nepanašus į jauną merginą.

Gyventi tokį gyvenimą yra sunku ir jis neveda niekur kitur, kaip tik į menką, varganą ir beveik asocialų gyvenimėlį. Tačiau ne tai buvo priežastis, dėl kurios aš pasikeičiau. Teisybę sakant, aš nemačiau savo gyvenimo jokio. Tiesiog neįsivaizdavau, neturėjau jokio vaizdinio, kaip aš turėčiau ar norėčiau gyventi. Net negalėčiau pasakyti, kad labai norėjau gyventi. Jeigu būčiau, ką nors apie savo gyvenimą mąsčius, tai tikriausiai galvočiau, kad man neįdomu, kaip ir kas bus. Visos tos nuotaikos vaizde šmėravo labai stiprus nesirūpinimas savimi – tiek higiena, tiek fizine, ir ypač psichologine prasme. Jeigu atvirai – man nebuvo svarbu, ar aš išvis gyvensiu. Mirti lyg ir nenorėjau, bet man būtų buvę nesvarbu, jei tai būtų nutikę. Ir tai mane privedė prie to, kad aš pradėjau labai neatsakingai elgtis su savo gyvybe. Slapta autostopu keliaudavau jau nuo 13 ar 14 metų, bet būtent šiuo metu pradėjau keliauti labai neatsargiai – naktį, viena, su nepatikimai atrodančiais asmenimis. Man taip norėjosi adrenalino, taip norėjosi nors kokio pokalbio su kuo nors, kad mane kas nors matytų ir manimi pasirūpintų (pavežėtų), kad jau buvo nebesvarbu kas, kaip ir kur… Ir kuo toliau, tuo labiau! Aš troškau įsitikinti, kad žmonės yra geri, bet kokia kaina, net ir po to, kai teko šokti iš važiuojančios mašinos viduryje autostrados, tamsią gilią naktį…

20-ies metų būdama kartu su drauge iškeliavome autostopu į Italiją. Jei taip iškrentant trumpam iš istorijos – tai ši draugė buvo mano vienas iš pirmųjų visiškai socialių, protingų ir paprasčiausiai normalių žmonių, kurie atsirado mano gyvenime. Taigi, iškeliavome. Dabar jau sunku pasakyti, kaip ten tiksliai mums sekėsi, bet pamenu, kad per dvi paras pasiekėme Veneciją! Mes tranzavome dieną ir naktį, važiuodavom miegodamos „furistų“ lovose (bet ne su furistais – jie vairuodavo!) ir štai, tikslas pasiektas! Tada po Italiją keliavom gal mėnesį ir aplinkėm 10 miestų ir miestelių, nakvodavom miegmaišiuose arba pas žmones, kurie mus pasikviesdavo apsistoti. Tai buvo nereali kelionė – akiračio praplėtimas visomis prasmėmis! Ir ypač ta, kurią noriu jums atskleisti – gyvenimo vertės atradimo prasme. Aš pamenu, kai pakeliui į Romą susitranzavome 3 jaunuolių kompaniją – vienos merginos ir dviejų vaikinų. O mes su drauge gal savaitę buvom miegojusios miegmaišyje, nesipraususios ir jau prieš tris dienas užsidėjusios paskutinius švarius drabužius, tikrai smirdėjom – sakau tiesiai. Taigi, jie mums sustojo, mes įsėdom ir aš pajutau, kaip mūsų prakaito smarvė užpildo gražų ir kvepiantį automobilį. Nors tai buvo vidurys kelionės, bet aš pirmą kartą pajutau kažkokią gėdą – gal kad mus sutikę pavežėti žmonės buvo mūsų bendraamžiai? Ir jie klausia mūsų, iš kur mes, kiek čia jau keliaujam, kur toliau keliausim, ir kai jiems viską papasakojom – mano didžiausiai nuostabai – jie buvo tokie sužavėti, jie taip gražiai ir mielai džiaugėsi mūsų nuotykiu! Atrodo, kad jie suprato šios kelionės esmę pirmiau už mane! Aš pirmą kartą gyvenime buvau įvertinta už kažkokius savo padarytus žingsnius, o ne nuvertinta dėl savo drabužių. Mes jiems pasakojome apie savo patirtus nutikimus kelionėje ir jie klausėsi! Ne iš mandagumo, ne iš gailesčio, ne iš kažkokio noro padėti, o dėl nuostabios ir didelės galios šaltinio – susidomėjimo. Aš pirmą kartą buvau kažkam įdomi savimi, savo patirtimi. Tas supratimas, kad tuo metu jie mane vertino labiau, nei aš pati save, man įstrigęs iki šiol. Žinot, būna žmonės, kurie stengiasi sukurti apie save geresnį įspūdį, nei yra iš tiesų. Arba būna žmonių, kurie jau yra kažkas, kažkuo žinomi ir stengiasi būti kuklūs, tylūs, paslaptingi, tokiu būdu dar labiau pritraukdami susidomėjimą, ko iš tiesų ir siekė. Tai čia buvo visiškai priešingai – jie žavėjosi viskuo man net nesistengiant jų sužavėti ir tiesiog nedrąsiai kalbant apie save. Aš buvau vertinga! Vertinga pašnekovė, vertinga bendrakeleivė, vertinga bendraamžė – tai yra labai daug jaunai merginai, nepatyrusiai draugystės, palaikymo ar elementarios paramos idėjai. Aš į šią kelionę leidausi, nes man nerūpėjo, kas ir kaip bus, kas laukia po to, kas laukia joje. Tai man buvo visiškai naujas gyvenimo patyrimas ir aš panorau jų daugiau. Aš panorau, kad jie mane performuotų į įdomią, bendraujančią, šaunią asmenybę. O pirmiausia – kad leistų pasimėgauti tuo susidomėjimu, kurio aš taip nebuvau patyrusi. Todėl kaip pakvaišus puoliau keliauti autostopu po įvairias šalis.

Įvertinimas. Štai kas padeda susiformuoti žmogui. Neigiamas arba teigiamas įvertinimas. Iš pradžių iš kitų – mamos, tėčio, mokytojos, draugų, vėliau – iš saves paties. Perskaičius šią istoriją gali susidaryti vaizdas, kad įvertinta buvau tą vieną vienintelį kartą tų jaunų žmonių Romos pakraštį už savo nepasvertą ir kvailą bebaimystę, “drąsą”, bet tai buvo tik pirmasis kartas, mane paskatinęs dar ir dar keliauti, laukiant tokių pat susižavėjimo žvilgsnių dėl nuvažiuotų kilometrų, vėliau – dėl savo idėjų, dėl pastangų, dėl patirčių, kuriomis galėjau dalintis, parodyti, pamokyti… Žinot, kai kur nors nukeliauji ir susitinki įdomių žmonių, klausai jų istorijų, jų idėjų, jas permąstai ir pradedi susidaryti kažkokį vaizdą apie pasaulio įvykius, apie kasdienybę. Po truputį susidėlioji, kas tau apskritai gyvenime patinka, atrandi kažką, kas pradeda tave įkvėpti, o po to nuveikęs kažką pažvelgi atgalios į savo pėdsakus ir matai, kad jie nėra tokie jau smulkučiai tavo mažai pėdai, tokiai mažai, kokia ji buvo pries pradėdama kelionę. Ir tada kažkaip didėji savo akyse, sugrįžti į studijas, įneši naujų idėjų kursiokams, matai tas jų dėmesiu sutelktas akis ir supranti, kad jie tavęs klauso ir tave girdi. Ir grįžus namo aplankyti mamos ir tėčio, pamatai, kiek toli nuo jų nuėjai, kokie jie nepasikeitę ir kokie mizernučiai jų pasaulėliai, kuriuose tu jau nebetelpi ir tavo kantrybė nebetelpa, todėl vis labiau ir labiau jų pradedi vengti, nes supranti, kad esi paukštelis, iškritęs iš lizdo! Ir štai, kažkur kažkada atėjo jausmas, kad pati save gerbi ir pati už save atsakai.

Praėjus dešimtmečiui, aš matau save atjaunėjusią, sustiprėjusią ir atradusią kelionėse, apie kurias galėčiau ir norėčiau jums papasakoti šimtus istorijų. Ir ne tik kelionėse, jei ką! Ir ta gyvenimo vertė iš visiško nesusimąstymo užaugo iki daugybės idėjų, svajonių, siekių ir planų. Tad kviečiu prisijungti jus, save mylinčius ir nemylinčius, pasimetusius ir atradusius, pasislėpusius ir išdrąsėjusius, silpnus ir stiprius, gražius ir negražius, mylimus ir nemylimus – keliauti su manim per mano istorijas ir kurti savasias!