Mėnuo: sausio 2019

Pirmoji meilė… Kiek svajonių ir patirčių paprastai būna į ją sudėta. Ir kaip visada – baigiasi ji liūdnai… Kai man buvo 16 metų, aš įsimylėjau šiek tiek vyresnį vaikinuką iš kitos mokyklos, labai protingą ir gražų, kuris (didžiausiam mano skausmui) buvo įsimylėjęs mano draugę. Mes su drauge jį vadinom Berniuku Geltonu Švarkeliu, nes jo vardas man painiojosi su keletu kitų labai panašių vardų ir aš vis ne tuo vardu į jį kreipdavausi. Vieną dieną jis padovanojo mano draugei rožę, o ji ją numetė ir nuėjo. Jūs galit įsivaizduoti? Ta draugė sudaužė mano mylimajam širdį! Ir tai nebuvo nė kiek blogai, nes tada kartkartėmis jis susitikdavo su manimi išlieti savo širtgėlos ir aš turėjau progų būti šalia jo tokia miela ir supratinga. Na ne tiek ir dažnai susitikdavom, tiesą pasakius, nes laikai buvo gūdūs, mobilieji telefonai dar tik žengė pirmuosius žingsnius mūsų šalyje, todėl mes savo susitikimus turėdavom susitarti iš anksto. Jūs įsivaizduojat tai? Susitarti ir susitikti! Atsimenu, kaip laukdavau visą savaitę tos dienos, eidama iš proto, visa užsisvajojusi ir susirūpinusi. Kurdavau planą, ką meluosiu savo mamai, kai reikės paaiškinti, kur buvau, svajodavau, ką kalbėsiu su Berniuku Geltonu Švarkeliu, kokį čia juokelį pasakyti reikės, kad jam patiktų – tikras vargas, kai iš savęs tokios menkos ir neįdomios reikia sukurti kažką įdomaus ir mielo. Ir ką jūs sau galvojate, vieną kartą jis mane pakvietė arbatos į kavinukę, kuri buvo rūsyje, ir mes sėdėjome prie langelio, sprendėm mano matematikos namų darbus ir nutiko tikrai neįtikėtinas dalykas, ko niekas niekada negalėtų suplanuoti – BUM, žemės drebėjimas! Jeigu kas nors pagalvojo, kad mes pasibučiavom, tai ne – iš tikrųjų įvyko žemės drebėjimas. Tą pavasarį Lietuvoje įvyko net du mažuliukai žemės drebėjimai, o vienas jų – kaip tik tada, kai mes sėdėjome kavinukėje rūsyje, ir mano arbatėlė išsipylė, o mano mylimasis manęs paklausė, ar aš neišsigandau. Jūs įsivaizduojate tą vaikino rūpestingumo mastą šešiolikmetės galvoje? Aš tikrai būčiau apsidžiaugus, jei sienos būtų nugriuvusios ant mūsų ir mums būtų reikėję gelbėti vienam kito gyvybes, bet išsiliejusi arbatėlė irgi neblogai. Štai kokia nuostabi ta pirmoji meilė. Pilna įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti ir bandymų atitikti tuos įsivaizdavimus, kai iš tiesų reikėtų mažiau fantazuoti ir daugiau tiesiog būti, bandant geriau suprasti save ir geriau pažinti savo bičiulį. Viskas, tik tiek.
Po keleto savaičių šis vaikinukas baigė mokyklą, įstojo į universitetą ir išvažiavo į kitą miestą studijuoti. Mobiliųjų telefonų dar neturėjom, todėl mūsų bendravimas va taip va ėmė ir nutrūko. Ir tai buvo mano vienintelė su vaikinais susijusi patirtis, kurią turėjau iki dienos, kai tapau nepaprastai karšta pupyte! Įdomu, kada ir kaip tai įvyko? Žinoma, kad kelionėje! Prieš pradedant tą istoriją, būtinai turiu paminėti kelis dalykus, susijusius su jaunuolio suvokimu apie save patį ir jo seksualumą! Taigi, tai vis dėl to yra dalykai, kurių tėvai turėtų išmokyti savo vaikus. Na, bent jau supažindinti su elementariausiais terminais ir įskiepyti vieną kitą pagarbos sau ir savo kūnui idėją. Ir, žinoma, apie meilę. Na gerai, nekapstykim taip giliai – pakanka pakalbėti apie jaunuolio norą būti suo kuo nors ir išmėginti save seksualiniame bendravime. Kada tai turėtų prasidėti? Su kuo turėtų prasidėti? Kaip jaunuoliui suprasti, kad jis pasirengęs gyventi seksualinį gyvenimą ir šalia esantis jo partneris ar partnerė yra tinkamas tai patirčiai? Jau tik nesakykite, kad yra nors vienas žmogus, apie tai nemąstęs. O kas, jei tas seksualinis aktyvumas yra paremtas ne tiek tavo paties noru, kiek spaudimu? Iš kur nepatyrusiam, savo kūno ir jausmų iki galo nepažįstančiam jaunuoliui turėti pakankamai drąsos pasakyti „NE“ ir dėl to nesijausti blogai ar gėdingai? Arba kaip žinoti, kad jau laikas pasakyti tą „NE“, kol neįklimpai giliau? Pradeda kankinti bloga nuojauta? Mane irgi!
Taigi, kai su drauge susiruošėme autostopu keliauti į žemyninę Graikiją ir jos salas, buvome tik štai tokias pirmasias meiles patyrusios geros mergaitės – svajoklės ir romantikės. Ir tai nebūtų blogai, jei būtume buvusios dar ir protingos, ypač aš! Na, mano draugė buvo labai rimta mergina – gerai mokėsi, skaitė daug knygų, lankė kultūrinius renginius ir laukė to vieno vienintelio, o aš prie viso to dar turėjau idealaus vaikino šabloną galvoje. Tai štai, autostopu iškeliavus dviems jaunoms mergaitėms į tolimą šalį, pakeliui susilauki visokiausių pasiūlymų. Visų pirma savo susidomėjimą pradėjo rodyti vilkikų vairuotojai. Vieni iš jų po atsisakymo su jais linksmintis, sustodavo ir mus išlaipindavo lauk, kiti ignoruodavo šios temos buvimą ir toliau pasakodavo apie savo darbą, šeimą, namus ir gyvenimą. Dar kai kurie, norėdami būti visiškai tikri, paklausdavo kiekvienos iš mūsų atskirai, kad netyčia viena neatsakytumėm už abi, ir kai jau iš abiejų sulaukdavo neigiamo atsakymo, tada priimdavo realybę.
Pasiekus pačią Graikiją, vilkikais važiuoti tekdavo vis rečiau ir vis dažniau lengvaisiais automobiliais. Aš negaliu paaiškinti, kodėl taip buvo, bet toje kelionėje pusė mus pavežėjusių vairuotojų norėjo su mumis glaustytis ir šildytis pašonėje! Greičiausiai jie manė, kad mes turime atsidėkoti jiems už jų paslaugą ir tai priimtiniausia kaina, nes tikrai nerandu kito paaiškinimo. Ir svarbiausia – negaliu sakyti, kad toks vairuotojų dėmesys mums nepatiko! Kartais mes pasimėgaudamos sukeldavom tikrą dramą – kaip tu drįsti, ką tu sau galvoji, koks tu niekšas!!! Tada susirinkusios visus daiktus, išlipdavom iš automobilio lauk, trenkdavom durelėmis ir nueidavom tokios išdidžios ir nepasiekiamos. Ir tada prasidėdavo diskusija tarpusavyje – nejaugi jis rimtai galvojo, kad mes su tokiu baisuokliu sutiktume mylėtis? Arba – nejaugi jis manė, kad mus taip lengvai nupirks kavos puodeliu? O tada susitranzavusios kitą automobilį, kaip reikiant išsiliedavome naujajam vairuotojui (o dar geriau, jei tai būdavo vairuotoja – juk moteris mus geriau supras!), kokį niekšą kątik buvom sutikusios ir kaip šlovingai pasielgėm trenkusios durelėmis, kad net langai subarškėjo. Patikėkit, jautėmės geidžiamiausiomis pupytėmis visoje Graikijoje!
Ir šitas mūsų neįtikėtino geidžiamumo ir nepasiekiamumo vaizdinys apie save pasiekė viršūnę, kai Mykonos saloje buvome sutarusios su vienu vietiniu gyventoju pas jį apsistoti, bet dėl pasikeitusių aplinkybių jis nebegalėjo mūsų priimti savo namuose, tad išnuomavo mums pakankamai gražų ir net galima sakyti prabangų viešbučio kambarį. Jis turėjo atskirą įėjimą, o didžiulė lova buvo su baldakimu, užuolaidomis aplink ir šiaip jau atrodė neblogas meilės lizdelis. Taigi, mūsų bičiulis (kuris, tarp kitko, buvo albanas), atlydėjo mus į kambarį ir pasakė, kad šiuo metu turi išskubėti, negali su mumis pabūti, bet vakare mielai susitiks ir kartu atsives draugą. Mes atsisveikinom, užsirakinom duris iš vidaus ir pradėjom pasibaisėjusios fantazuoti, kaip jie abu čia planuoja mus prievartauti. O, štai ir sofutė atskirai yra, tai reiškia, kad vienas kažkurią iš mūsų prievartaus lovoje, o kitas – ant sofutės. Turbūt taip vyksta prievartavimai?
Pakankamai prisigalvojusios ir šventai pasiruošusios toliau būti nepasiekiamoje viršūnėje, išsimaudėme, susidėjome drabužius į spintą, pasipuošėm ir pradėjom laukti savo draugų. Žinau, žiauriai absurdiškai skamba, bet mes niekaip negalėjom apsispręsti, ar čia mums pavojinga, ar ne. Na ką, atėjo vakaras, mūsų bičiuliai atkeliavo, pakvietė mus pasivaikščioti po miestelį, apžiūrėti gražias vietas, pavaišino vynu, vienas iš jų paatviravo apie meilę be atsako lietuvaitei, kuri čia dirba viename bare per vasaros atostogas, nubraukė vieną kitą ašarą ir parlydėjo mus atgal. Nepaprastai geri, mieli ir gražūs žmonės. Ir jau tikrai neketino mūsų prievartauti. Kelios dienos su jais saloje buvo labai įdomios ir turiningos, taip pat patogios mūsų, ir tik mūsų vienų, viešbučio kambaryje. Manau, tai kaip reikiant sustiprino mūsų pasitikėjimą nepažįstamais vyrais, patvirtino mūsų sugebėjimą būti neprieinamoms ir paskatino mus padaryti patį kvailiausią dalyką visoje kelionėje…
Taigi, kaip jau supratote, apsistodavome pas vietinius gyventojus, susiradusios juos vienoje internetinėje svetainėje. Kad jau buvome tokios karštos ir visų geidžiamos, bet nepaliečiamos pupytės, atvykusios į Paros salą, apsistojome pas vyruką, pristatantį save nudistu. Aš lig šiol negaliu prisiminti, kas sukosi mūsų galvoje, kai mes nutarėm pas jį apsistoti, nes iš anksto žinojom, kad jis namuose vaikštinės nuogas ir kažkodėl tai mums atrodė priimtina. Taip, priimtina žiūrėti į nuogą nepažįstamą vyrą jo namuose, salos pakraštyje, o ką? Na gerai, tikriausiai galvojom, kad mes neturime nieko prieš nudistus, ir iš tiesų neturėjome! Ir į žodį „nudistas“ jau tikrai niekaip neįsipaišo „seksualinis priekabiautojas“! Išskyrus tai, kad nė viena lig tol nebuvome buvusios šalia nuogo vyro! Žinoma, susitikus su juo mus ištiko lengvas šokas ir mūsų nedrąsus ir vaikiškas elgesys tai aiškiai išdavė – mums buvo nejauku šalio jo būti, nejauku su juo kalbėtis, nes nori nenori, akys krypsta į tai, ko nesi mačiusi, o tada kažkaip dirbtinai bandai žiūrėti kažkur kitur, niekad nepažvelgdama į žmogų, kol galiausiai vis dėl to nori iš ten dingti. Tai kodėl mes taip ir nepadarėm? Nežinau! Taigi, mus priėmęs vyrukas mums buvo labai malonus ir mandagus, ir, aišku, tobulo kūno. Bet mums kraujo tai nekaitino. Priešingai, kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad vyrukas mėgaujasi mūsų nejaukumu ir pradeda vis laisviau elgtis. Apsikabinimai, prisiglaudimai, juokeliai – aš pamenu save su mintimi galvoje, kad jeigu taip elgtųsi apsirengęs vyrukas, džiaugtumeisi jo draugiškumu, tai greičiausiai čia tas pats, tik be drabužių? Ir išvis, visas šitas nepatogumas yra visiškai mūsų dviejų žiopliukų bėda, kad žinodamos apie vyruko pomėgį vaikščioti nuogam, sutikome pas jį apsistoti, kas čia tokio, juk jis nieko nedaro, tik būna nuogas. Bet žinot, galvoji kartais apie save, kad susivaldysi, kad tavęs netikėtos situacijos neišmuš iš vėžių, kad tu esi suaugusi ir gali priimti kito suaugusio žmogaus nuogumą. Bet negali, nes esi dar vaikiška, nepatyrusi ir nežinai kaip elgtis situacijose, kuriose nesi buvusi. Taip pat vienas labai didelis skirtumas tarp kitų mūsų priekabiautojų ir šio vyruko buvo tas, kad visi tie vairuotojai, kurie kažką siūlydavo, kurie kažkokius nepadorius juokelius skaldydavo – jie nebuvo fiziniai priekabiautojai, jie visuomet išlaikydavo atstumą, niekada nepuldavo, negriebdavo ar kaip kitaip nesiliesdavo. Tačiau kuomet artėjant nakčiai šis vyrukas sustūmė kambaryje buvusias dvi lovas ir mano draugei nuėjus į dušą, pradėjo prie manęs glaustytis ir besišvaistydamas savo varpine imtis konkrečios seksualinės iniciatyvos, buvo aišku, kad mes ten nepasiliksim! Taip, prireikė tiek daug, kol tai supratom! Sakysit, jis darė tiek, kiek mes leidome jam daryti? Tai štai, grįžtam prie klausimų, kaip turėti pakankamai drąsos pasakyti „NE“ ir dėl to nesijausti blogai ar gėdingai? Arba kaip žinoti, kad tai jau vyksta, kad jau laikas pasakyti tą „NE“, kol neįklimpai giliau, kai akivaizdžiai viskas, kas vyksta, yra paremta spaudimu ir dar akivaizdžiau – tuo mėgaujamasi? Tad štai, ne mes dėl viso to kaltos! Jis daug brandesnis ir puikiai žinantis, ką daro vyras. Tai jo atsakomybė suprasti, kada jis turi sustoti ir palikti mus ramybėje. Tai jo atsakomybė matyti ir suprati, kad ribos mes nebrėžiame ne iš noro su juo mylėtis, o iš nežinojimo ir nemokėjimo. Visa ši velniava nė kiek nebuvo paremta mūsų iniciatyva ir tai žinodamas, jis privalėjo liautis daręs tai, ką darė. Seksualinė patirtis turi būti mandagi, maloni ir sauganti, tausojanti, ypač pirmoji! Ir net jei mes nebūtumėm buvusios tokios nepatyrusios, jis vis tiek neturėjo teisės tęsti tos savo pasyvios agresijos, nukreiptos prieš mus!
Jeigu atvirai, aš dar niekada nebuvau patyrusi tokio „mėsgalio“ jausmo. Man buvo naujiena atėjęs supratimo jausmas, kad tu taip pat siunti signalus nieko nesakydama ir neprieštaraudama, kai jau reikėtų tai padaryti. Viena yra smagiai užtrenkti nepadoriai kalbėjusiam vairuotojui automobilio dureles, jaučiantis įžeista gražuole. Tačiau kas kita kažką vis bandyti pateisinti, kai tavimi akivaizdžiai nori pasinaudoti. Daugybė dalykų yra išmokstami. Pradedant nuo pagarbos sau ir baigiant ribos tarp draugiško elgesio ir seksualinio priekabiavimo skyrimo.
Gerai, kad lig tol jau daug kartų buvom trenkusios durimis, tad ir šį kartą pavyko pakankamai garsiai tai padaryti!

Ar žmonės jumis tiki? Ar žmonės tiki, kad jūs galite padaryti ką nors didelio ir reikšmingo? O jūs patys ar tikite savimi? Ir kiek dideli gali būti jūsų darbai?

Vieni mano gyvenimo metai man buvo labai sunkūs ir nutariau susistabdžiusi studijas, išvykti į Vokitijoje esančią lietuvių gimnaziją – internatinę mokyklą pasidarbuoti. Taigi, paskambinau mamai ir pasakiau, kad šiais metais nebaigsiu studijų, kad jas stabdau… Kadangi tai buvo jau antri mano nebaigti mokslai, mano mama iškart puolė šaukti, kad aš taip ir nesugebu nieko baigti, kad niekada nebūsiu su išsilavinimu ir kad dabar jai ir vėl bus gėda prieš visus gimines. Gal geriau nesigilinkime, kiek jos vilčių aš sudaužiau, nes sąrašui nebus galo… Ir visai nesvarbu, dėl ko mečiau pirmuosius mokslus (ar visi iš mūsų pirmą kartą imdamiesi naujų dalykų taip jau ir pataiko į dešimtuką?). Ši istorija apie tai, kad aš daugiau nebegalėjau pažvelgti savo draugams ir kursiokams į akis. Kodėl? Vieno žavaus jaunuolio įkalbėta, aš iš daugybės žmonių prisiskolinau kalną pinigų, su kuriais tas jaunuolis pabėgo gyventi laimingo gyvenimo, ir aš miriau iš gėdos, kad visi tie pasiskolinti pinigai išgaravo į orą, o mano draugystės ir tikėjimo žmogumi pilna širdis buvo sumalta į miltus. Tada man atrodė, kad visi aplink žino mano išdavystės paslaptį ir visi manęs gaili. Man buvo sunku pakelti akis net ir į visiškai nieko apie tai nežinančius žmones, nes kiekvienas geras žmonių žvilgsnis atrodė kaip gailesčio, o piktas žvilgsnis – kaip menkinimo momentas. Aš nebegalėjau būti tarp savo aplinkos žmonių, nes jaučiausi visus juos nuvylusi, nors dabar jau žinau, kad visų pirma buvau nuvylusi save. Todėl man reikėjo greito ir pigaus būdo gauti daug pinigų. Aišku, savo mamai telefonu to pasakyti negalėjau, nes ji vis dar vardino savo sudaužytų vilčių sąrašo punktus ir visas įmanomas gėdos apraiškas, kurias ji dabar patirs, todėl ašarų man nenušluostė niekas. Ir štai, lietuvių gimnazija – internatinė mokykla sutiko mane priimti, apgyvendinti ir maitinti su sąlyga, kad aš dalinsiuosi savo žiniomis su mokyklos vaikais, padėsiu juos prižiūrėti ir užimti. Taip pat aš gavau šansą dirbti mokyklos virtuvėje padėjėja, o naktimis – valytoja. Taigi, turėjau nemokamą gyvenamąją vietą, maisto ir darbo, už kurį mokėjo ne litais, o eurais! Turiu pripažinti, kad buvo be galo sunku dalinant mokiniams maistą per pietus, žvelgti jiems į akis ir vėliau pamokoje bandyti susigrąžinti jų pagarbą – čia ta mokytoja, kur valgykloje dirba? Taip taip, ta pati, ir dar ta pati, kuri naktimis plauna bendrus tualetus, ir (jeigu pasiseka), pavaduoja naktinę prižiūrėtoją mergaičių bendrabutyje! Nesu tikra, bet spėju, kad kaip tik dėl to nė vienas iš mokinių man taip ir neatsiuntė savo rašinio, kuriame turėjo pasidalinti mintimis apie žiūrėtą filmą. Ir esu visiškai tikra, kad kaip tik dėl to per tris mėnesius priaugau 10 kilogramų – maisto kišimas į save buvo vienintelis raminantis ir paguodos suteikiantis dalykas.

O dabar kviečiu paklaidžioti po kitą istoriją ir po kitą (neegzistuojančią) šalį. Kurdistanas – žemėlapyje išnykusi teritorija, praryta Turkijos, Sirijos, Irako ir Irano valstybių. Šios keturios valstybės pasidalino Kurdistaną devynioliktojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Nors kurdų žmonės bando išsaugoti savo tautinį identitetą, kalbą ir kultūrą, tačiau tos pastangos turi liūdnų pasėkmių…

Turkijos teritorijoje kurdų žemės driekiasi šalies rytuose. Turkai labai nori kurdus suniveliuoti, tad visose kurdų mokyklose ir visose valstybinėse įstaigose vienintelė oficiali kalba yra turkų (kaip ir visoje turkijoje), vaikai, eidami į mokyklą, yra priversti mokytis turkų kalbos, turkų istorijos ir turkų kultūrinių papročių kaip savuųjų, gimtųjų. Dėl šios priežasties daugybė kurdų savo vaikų į mokyklas neleidžia, na dar ir dėl to, kad jų regionas yra labai sausas, nederlingas ir namuose reikia kuo daugiau dirbti galinčių rankų, net jeigu tos rankos priklauso dar visai mažam vaikui. Kaip jau supratote, išsilavinimo stoka stipriai paveikusi regioną. Negana to, šalyje propagandinėmis priemonėmis kuriama stipri atskirtis tarp turkų ir kurdų. Turkijos vakarinėje ir vidurinėje dalyje sunkiai sutiksi kurdų, o jei jų sutiksi – greičiausiai jie bus nemėgstami, dirbs prastus darbus ar sėdės gatvėje bandydami prasimanyti maisto. Turkijos žiniasklaida taip pat prisideda prie susiskaldymo stiprinimo per žinias informuodama, kad turkų ir kurdų susirėmime buvo sužeista  40 turkų, tačiau nepaminint, kad žuvo 1000 kurdų! Jėgos nelygios, amunicija nelygi, šansai – tuo labiau.

Bet nenoriu privelti savo pasakojime daug politikos. Mano tikslas – papasakoti jums apie vieną vyruką, vardu Saffet. Jis yra kurdas, kilęs iš Doğubeyazıt miestelio, esančio Turkijos teritorijoje, nutolusio vos 37km nuo Irano sienos. Taigi, Saffet‘as, kaip ir dauguma bendraamžių, vaikystėje dirbo namuose, padėjo tėvams, į mokyklą kada ne kada nueidavo. Pagrindinis jo mokslų šaltinis buvo savaitgalinis korano skaitymas su kitais miestuko berniukais. Tačiau jis buvo protingas vaikas ir suaugus jam pavyko įstoti į Antalijos universitetą. Patikėkite, tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti – ne dėl to, kad universitetas labai ypatingas, o dėl to, kad Saffet‘as yra kurdas. Tik labai labai išimtinais atvejais pavyksta tai padaryti. Taigi, vargšai riešutų augintojai Saffet‘o tėvai ir giminaičiai dėjo monetą prie monetos, kad jis galėtų mokytis Antalijoje. Ir štai, vyrukas baigė mokslus, suprato, kad jo Doğubeyazıt miestelyje yra net keletas turistų akių vertų objektų ir vietų, ir nusprendė pradėti verslą. Visų pirma jis pradėjo organizuoti žygius į Ararato kalną, skiriantį Turkiją nuo Armėnijos. Sakoma, kad būtent į jo viršūnes sudužo Nojaus arka ir laivo nuolaižos lig šiol mėtosi kalno duburiuose. Kad kelionės įvyktų, tam reikėjo kažkur apnakvindinti keliautojus, kažkur juos pamaitinti, kažkam padėti sunešti jų mantą į kalną ir atgal. Kaip jau supratote, Saffet‘as įdarbino beveik visą miestelį! Na, negali sakyti, kad tikrai visą – kažkam juk reikia eiti į kalnus šaudyti turkų, o islamas čia gilus, moterys ne taip jau daug gali pačios vienos priimti sprendimų, kol jų vyrai ir sūnūs negrįžę iš kalnų (greičiausiai, jau ir nebegrįš), bet esmę supratot! Taip pat jis atgaivino Ishak Pasha rūmus – senovinius sultono namus, kuriuose gyveno daugybė gražuolių moterų (12-14 metų amžiaus), tenkinančių sultono užgaidas. Na, sakykim, atgaivino ne pačius rūmus (nes rūmai tokie nutriušę, kad jų jau niekas niekada nebeatgaivins), o jų legendą ir ši vieta vėl tapo lankoma turistų, lankoma tiek, kiek gali būti lankoma kažkokioj dykumoj kalnuose. Na būkim atviri, miestelis tragiškas, žmonės vargšai. Sėdint „kavinukėje“ ir valgant pietus spaudė širdį, kai mačiau 6 metų vaikučius, už centus pardavinėjančius cigaretes, bet kaip pats mano istorijos herojus Saffet‘as pasakė – kas norėjo, tas pasinaudojo proga. Aišku, vaikai neturi iš ko rinktis, bet jų tėvai turi! Na o jeigu taip dar atviriau, tai ir paties Saffet‘o namai, ir tų žmonių, kurie pasinaudojo ta vadinama proga, yra labai labai vargani ir skurdūs, tačiau žmonės turi maisto, turi kur miegoti ir turi už ką paremti į kalnus išėjusius savo vyrus ir sūnus – atrodo, kad tiek jiems visiškai užtenka.

Aš su Saffet‘u susipažinau prieš 8 metus. Šiandien jis turi šeimą ir namus Antalijoje, kuriuose gyvena nesezono metu. Sezonu metu grįžta į Doğubeyazıt miestelį, kuriame toliau lydi kalnų mylėtojus į Araratą ir bando atgaivinti savo gimtąjį miestelį. Kurdai vis dar niveliuojami ir tai nepasikeis, kol iš esmės jų nebeliks. Jų visų pasai turkiškai, jie visi kalba turkiškai ir tai nebūtinai blogai, tik gaila tų 1000 žuvusių žmonių, tarp kurių tikrai buvo ir vaikų… Žuvusių vaikų, kurie neturėjo iš ko rinktis, bet jų tėvai turėjo!

Na o grįžtant prie mano istorijos, po keleto mėnesių darbo Vokietijoje jau buvau pasiruošusi grąžinti skolas ir vėl pažvelgti į akis tiems, prieš kuriuos buvau jas nuleidusi. Kitais metais grįžusi į studijas jas baigiau, nes labai labai mėgau ir iki šiol norėčiau, kad jos tęstųsi. Nemanau, kad buvau praradusi savo draugų ir kursiokų pasitikėjimą dėl šio įvykio (jie žinojo apie mano išdaviką draugą ir manęs neskubino grąžinti pinigų), bet po to, kai visiems viską sugrąžinau, atgavau savo pačios pasitikėjimą savimi.

Pasitikėti kitais, pasitikėti savimi, tikėti kitais, tikėti savimi, pasitikėti, tikėti… Viskas taip neapibrėžta. Bet leiskit man pasakyti, kad vis dėl to visi šie dalykai yra neatsiejami nuo drąsos klysti. Nieko tokio, jei kažkas, ko imsiesi nepavyks, nieko tokio, jei nepasiseks, jei suklysi. Tokio, jei nepakankamai stengsiesi, o visi kita – šiaip ar taip bus pergalė! Nieko tokio prisiskolinus pinigų juos prarasti. Bet šaunu juos uždirbus grąžinti! Nieko tokio išvykus į Antaliją, niekada nebegrįžti į Doğubeyazıt. Bet šaunu sugrįžti ir įdarbinti daugybę miestelio gyventojų! Nieko tokio prarasti pasitikėjimą savimi ar kitais. Bet šaunu jį vėl susigrąžinti! Ir tada taip gera gyventi, kai žinai, kad turi labai daug to, ko per kelis mėnesius neužsidirbsi, ką daugybę metų reikia statyti ir kurti – tikėjimą ir pasitikėjimą savimi…

Mano mama man visada sakydavo, kad aš esu baidyklė. Todėl tokia ir augau – nebuvau baidyklė, bet tikėjau, kad tokia esu. Mano sesė buvo gražuolė – dabar nepasakyčiau, kad buvo labai labai graži, bet manau, kad tuomet mes abi tikėjom, jog ji tokia. Ir visi aplinkui tikėjo, kad aš baidyklė, o sesė gražuolė, pradedant klasiokais ir baigiant giminėm. Mano sesuo buvo pakankamai populiari, turėjo daug draugų, dalyvavo vakarėliuose, dažėsi, o dvyliktojo ar kurio ten ankstyvosios paauglystės gimtadienio proga grįžo namo girtut girtutėlė, parvesta draugės, ir pasakė mamai, kad apsinuodijo nukainuotu tortu. Negaliu to mūsų grožio skirtumo paaiškinti, nes mes su sese nepaprastai panašių bruožų dar ir dabar, o vaikystėje kartais nebuvo galima mūsų atskirti…

Taigi, kas yra tas grožis ir kaip jis atrodo? Nekalbėsiu apie kraštutinumus, tokius kaip ančiuko lūpas turinčias blondines ar visiškai natūralias, pievų gėlėmis pasidabinusias eko puoselėtojas hipsterės. Ir nenorėčiau kalbėti vien tik apie moterų grožį, lyg vyrai nesirūpintų savuoju! Tiesiog trumpai papasakosiu vieną prisiminimą, kai mano kursiokė prieš savo vestuves sakė, kad dar nežino, kokia bus jos suknelė, bet tikrai žino, kad per vestuves jos antakiai bus ryškut ryškutėliai, kas šiaip jau man nesueina su grožio samprata, tačiau ji atrodė tikrai puikiai! Ar dėl to, kad jai tinka ryškūs antakiai, ar dėl to, kad ji pati man miela ir savotiškai brangi?

Kaip gi grožis siejasi su mano kelionėmis? Paprastai, tuoj papasakosiu… Į vieną iš savo kelionių kartą iškeliavau su vaikinuku, su kuriuo susipažinau internetu – tiesiog buvau paskelbusi, kad ieškau bendrakeleivio ilgai kelionei autostupu ir jis atsiliepė, per porą dienų susitikom pakalbėti, apsitarti ir dar už poros iškeliavome. Kelionė buvo ilga, įdomi, mes joje pykomės, taikėmės, išsiskyrėm, keliavom atskirai, vėl susitikom, keliavom kartu, vienas kitam kenkėm, vienas kitą gelbėjom, na žodžiu, ko ir galima tikėtis ilgoje kelionėje. Bet ne apie savo bendrakeleivį noriu papasakoti. Keliaujant per Serbiją mes sutikome tokių keistų žmonių grupę ir kažkodėl nutarėm prie jų prisijungti. Žodžiu, tai buvo brolis ir sesuo iš Bulgarijos, trys ar keturi prancūzai na ir mes dviese – mūsų iš viso buvo dešimt. Regis, dar kažką praleidau, bet jau nebepamenu, gal tų prancūzų buvo dar daugiau? Nes tikrai žinau, kad bulgarų buvo tik brolis ir sesuo – jų negaliu ištrint sau iš atminties, kad ir kaip stengčiausi! Tai štai, jie visi traukė į Gučos (balkanų muzikos) festivalį Serbijoje. O kaip čia prancūzai su bulgarais keliauja į festivalį Serbijoje? Iš tiesų į jį keliavo tik bulgarai, bet jie sutiko prancūzus, o tada sutiko mus – na ir turim štai dešimt įvairaus plauko žmonių.

Festivalis kaip festivalis – ko gi gali tikėtis iš jo? Muzika,  šokiai, alkoholis, narkotikai, seksas – viskas taip pat, kaip ir visur kitur. Na gal tik kiek netikėta, kad Gučos miestelis yra dauboj tarp kalnų, pritaikytas gyventi mažam kiekiui gyventojų, o festivalio metu į jį prisirenka beveik milijonas patrakėlių. Tuo metu dar buvau labai gera mergaitė, todėl alkoholis manęs visai nedomino, narkotikų niekas taip ir nepasiūlė (juokauju, pasiūlė, bet nesudomino), o užsiiminėti seksu pakampėse irgi neviliojo (šiaip čia vienas šlykštesnių dalykų, ką gyvenime mačiau – seksu užsiiminėjantys girti žmonės patvoriuose, neklauskite kodėl). Mes ten buvom savaitę. Net nesu tikra, ar kam nors iš mūsų dešimtuko (o ir iš viso milijono festivalio lankytojų) išvis rūpėjo festivalyje skambanti balkanų muzika ir visi koncertai? Šiaip, man ir pačiai nelabai, tiesiog buvo įdomu būti tarp daugybės įvairių tautybių jaunų žmonių, kurių ten buvo kaip skruzdėlių. Na ir be visos tos smarvės ir svaigalų, turiu pripažinti, buvo tikrai puikių pokalbių ir labai draugiškų veidų.

Taigi, kai jau pajutote festivalio dvasią, grįžkime prie grožio. Papasakosiu apie niekučių prekiautojus. Žinot tuos, kur po 50 centų ar šiek tiek daugiau pardavinėja tamsoje šviečiančius kamuoliukus ar kokius nors kitus nevertingus daikčiukus? Aišku, prie viso to jie pardavinėja ir pigius narkotikus, nes būtent tai yra tikrasis jų verslas, bet dabar aš noriu papasakoti ne apie jų veiklą, o apie juos pačius. Ar kada nors esate matę kokį nors labai labai nelaimingą žmogų? Ne tokį, kuris dėl ko nors liūdi ar verkia. O tokį, kuris kaip tik nebeverkia, tik žiūri į tolį ir kažką supranta, tarkim, kad mirė jo artimiausias žmogus ir daugiau niekada jo nebebus. Na arba kokį nors kitą jam labai skaudų ir nepalankų dalyką kaip tik šią akimirką įsileidžia į savo galvą. Tas žmogus mintyse yra kažkur nutolęs, jam labai svetimas šis pasaulis, jis gali ilgai sėdėti ir žvelgti į vieną pusę akyse neturėdamas jokio taško, ir jis nėra nei nekantrus, nei skubantis, nes turi visą pasaulio laiką tam neišgyvenamam skausmui išgyventi, ir jam nereikia nieko padaryti, jis neturi pareigų, atsakomybių, jokių reikalų, nieko. Ir ta jo nelaimė tokia didelė, kad jis iš jos greičiausiai niekada nebeišsikapstys. Tai tie niekučių prekiautojai ir buvo tokie. Kažkaip atrodė, kad jiems jau vis tiek tas pats, ar kas nors prieis prie jų ko nors nupirkti, ar neprieis. Žiūrėdama į juos negalėjau pasakyti, kad jie dėl ko nors jaučia kokią nors gėdą. Tarkim, jie galėtų jausti gėdą, kad yra nešvarūs ar kad užsiima tokia gailestį keliančia veikla, kai aplink yra tiek daug jaunų žmonių, galinčių sau leisti šėlti per dienas ir naktis. Sakysit, prekyba gatvėje nėra gailestį kelianti veikla? Aš sakyčiau, kad jei už visus savo turimus 5 eurus priperki niekučių, kuriuos bandai parduoti ir uždirbti papildomus 2 eurus, kurie ir bus vienintelės tavo dienos pajamos, nes už tuos kitus 5 eurus vėl turėsi prisipirkti niekučių rytojaus prekybai – vis dėl to yra! Bet nepanašu, kad jie išvis ką nors jautė. Sakytum, kad jie apsvaigę nuo narkotikų – greičiausiai taip ir buvo, bet iš pažiūros jie atrodė paskendę. Ir ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tokie silpnai kvėpuojantys, beveik nejudantys, sustingę, gal sušalę… Ir ta jų apatija buvo net šiek tiek baisi – atrodo, netikėtai atsistojęs užsimotų ir trenktų, nes iš pažiūros jie buvo tokie stambūs ir dideli, kažkokie peraugę ar neįprastų proporcijų žmonės. Bet tuo pačiu atrodė silpnos fizinės jėgos, o tas jų susimąstymas ir stingdantis panirimas į savo mintis netgi priminė psichinės negalios žmones. Bet argi galėtų būti daugybė tokių pat ar labai panašių suaugusiųjų ir vaikų, su ta pačia psichine negalia vienoje vietoje? Dar nepaminėjau tamsaus jų gymio. Šitie žmonės buvo kažkoks man nežinomas ir nematytas rasių mišinys – lyg ir siauresnėm akim, bet ne tiek, kad būtų kilę iš rytų azijos. Lyg ir tamsesne oda, nei indai ar romai, bet ne tiek, kad būtų juodaodžiai. Ir ūgis jų buvo labai žemas, primenantis pietų amerikos gyventojų ūgį. Išsipūtusiais kūnais nuo prasto maisto, arba ištinę, purvini, sukietėjusiais lyg kartonas nuo prakaito ir dulkių drabužiais, plačiais, duobėtais, net supjaustytais ar žaizdotais veidais. O kas keisčiausia, kad jų vaikai atrodė taip pat – nepykit, bet pasakysiu – visi šie žmonės buvo patys negražiausi mano gyvenime matyti žmonės! Aš turiu omeny ne tik tą fizinį ar higieninį vaizdą, aš kalbu apie kombinaciją, susidedančią iš to, ką mačiau jų kūnuose ir to, koks buvo jų žvilgsnis. Jie buvo tiek nuklydę į savo sielvartą, kad jų bjaurūs veidai puikiausiai atspindėjo tą jų baisų likimą.

Visą savaitę, kol buvau festivalyje Gučos miestelyje, ieškojau jų. Na ne taip ieškojau, kad prieičiau ir kalbėčiausi, bet taip, kad iš tolo galėčiau juos matyti ir stebėti. Niekada dienos metu jų neradau. Jie pasirodydavo tik sutemus. Ar dėl to, kad dieną nesimato jų švytinčių niekučių, ar dėl to, kad jie šiaip slapstosi nuo dienos? Žodžiu, dienos metu jų niekur negalėjai rasti. Galima būtų pagalvoti, kad gal jie miega po tiltais, bet Gučos miestelis toks mažas, kad kiekvienas centimetras buvo panaudotas palapinių statybai, tad po tiltais buvo pilna jaunųjų festivalio lankytojų laikinų namų. O gerokai sutemus, naktį pasirodydavo paslaptingosios tamsiagymės žemaūgės baidyklės. Baidyklės – gyvenimo neturintys, prasmės nerandantys, sužaloti iš išorės ir vidaus žmogės, pasidavęs arba niekada nekovoję, galbūt net nežinantys, kad gali būti kitoks gyvenimas, žmonės. Skaudu ir liūdna į juos žiūrėti, juos stebėti… Aš nemačiau jų valgančių, nemačiau jų kalbančių, nemačiau jų į ką nors žiūrinčių, nemačiau jų miegančių. Tik mačiau vieną susirietusį gulintį seklioje upėje – nežinau, gal apsvaigęs įkrito ar atsigulė, atsijungė ir paskendo, o kitas daužė akmeniu sau galvą… Išsigandusi pabėgau. Ir tai buvo paskutinis mūsų vakaras Gučoje…

Štai todėl žinau, kad aš labai graži moteris! Ir kad niekada nebuvau baidyklė, kaip sakydavo mano mama. Nes ir ančiuko lūpas turinti blondinė, ir visiškai natūrali, pievų gėlėmis pasidabinusi eko puoselėtoja hipsterė, ir ryškiais antakiais pasipuošusi mano kursiokė gali būti labai gražios (vyručiai, atleiskit, šiame sakinyje ir vėl neliko jums vietos!). Grožis nėra vien tik apie tai, kaip tu atrodai, kaip ir nėra vien tik apie tai, kas tu esi. Grožis yra kombinacija – svarbiausia, kad ir ten, ir ten turėtum, už ko užsikabinti ir kuo tikėti. Ir tegul niekas pasaulyje nevadina jūsų baidyklėmis, nes jie jų nematę ir nežinono, kas tai yra. Ir dar svarbiau – nevadinkite savo vaikų baidyklėmis, nes su kiekvienu tokiu žodžiu jų akyse būsite arčiau ir arčiau tų, kurie nejudėdami guli seklioje upėje ar daužo akmeniu sau galvą…

Kada susiformuoja žmogus? Ir kiek laiko jis formuojasi? Aš kalbu ne apie tą žmogų, kuris nuo dviejų ląstelių susijungimo formuojasi ir tampa 38 ar 40 savaičių kūdikiu, pasiruošusiu susitikti su tėvais ir išoriniu pasauliu. Kalbu apie susiformavusį 30 – 40 metų suaugusį žmogų. Pilnai funkcionuojantį, laisvai mąstantį ir gerai gyvenantį suaugusį žmogų. Aišku, tokiais gali būti ir 20 – 30 metų žmonės, o taip pat ir 40 – 70 metų. Dar jaunesni ir dar vyresni, spėju, nebelabai. Bet neįsižeiskit, jei jūsų atveju suklydau! Taigi, koks tu būsi mokykloje, tave suformavo tavo ankstyvoji vaikystė. Koks būsi paauglystėje – suformavo pradinė mokykla. Koks būsi kątik baigęs mokyklą – suformavo paauglystė. Yra daug diskusijų apie tai, kad galbūt žmogus jau gimsta užprogramuotas būti tokiu ar štai kitokiu, taip pat priešingai – kad viską lemia aplinka, nes žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas… Bet aš ne apie tai! Mano klausimas yra toks – o ką daryti, jei tau 20 ar daugiau, o tu nė iš tolo nesi toks, koks norėtum ar turėtum būti? O dar labiau, ką daryti, jei tu išvis nenori būti joks, o geriausia, kad tavęs nebūtų visai? Ne ne, čia ne apie savižudybę! Čia apie tai, kaip susikurti save iš naujo, kai tu jau esi „susiformavęs“?

Tai štai, mano istorija. Mes su sese augome paprastoje, skurdokoje šeimoje. Tėvai negėrė, bet dažnai (o tiksliau – visada) pykosi. Ir pykosi baisiai! Baisūs žodžiai, daiktų mėtymai, kaltinimai… Mums su sese kartais tekdavo pasibučiuoti su šlapiu skuduru, kurį mama visad nešiodavosi ir brūžindavo kampus, kai būdavo ypač įpykusi. Neprisimenu savo ankstyvosios vaikystės, bet viskas, ką tikrai galiu pasakyti – nepamenu, kad mama kada nors būtų mane apkabinusi ar tuo labiau pasakiusi, kad myli. Ir čia tik smulkmena, kuri mane skaudina iki šiol, tikrieji vaikystės baisumai šioje istorijoje neminimi. Taigi, nėra keista, kad tokia aplinka suformavo ganėtinai traumuotą ir savimi nepasitikinčią asmenybę. Kai 19-os metų išėjau iš tėvų namų, aš buvau visomis prasmėmis silpnas, negražus, palūžęs ir nieko nepatyręs pilnametis asmuo, nė nepanašus į jauną merginą.

Gyventi tokį gyvenimą yra sunku ir jis neveda niekur kitur, kaip tik į menką, varganą ir beveik asocialų gyvenimėlį. Tačiau ne tai buvo priežastis, dėl kurios aš pasikeičiau. Teisybę sakant, aš nemačiau savo gyvenimo jokio. Tiesiog neįsivaizdavau, neturėjau jokio vaizdinio, kaip aš turėčiau ar norėčiau gyventi. Net negalėčiau pasakyti, kad labai norėjau gyventi. Jeigu būčiau, ką nors apie savo gyvenimą mąsčius, tai tikriausiai galvočiau, kad man neįdomu, kaip ir kas bus. Visos tos nuotaikos vaizde šmėravo labai stiprus nesirūpinimas savimi – tiek higiena, tiek fizine, ir ypač psichologine prasme. Jeigu atvirai – man nebuvo svarbu, ar aš išvis gyvensiu. Mirti lyg ir nenorėjau, bet man būtų buvę nesvarbu, jei tai būtų nutikę. Ir tai mane privedė prie to, kad aš pradėjau labai neatsakingai elgtis su savo gyvybe. Slapta autostopu keliaudavau jau nuo 13 ar 14 metų, bet būtent šiuo metu pradėjau keliauti labai neatsargiai – naktį, viena, su nepatikimai atrodančiais asmenimis. Man taip norėjosi adrenalino, taip norėjosi nors kokio pokalbio su kuo nors, kad mane kas nors matytų ir manimi pasirūpintų (pavežėtų), kad jau buvo nebesvarbu kas, kaip ir kur… Ir kuo toliau, tuo labiau! Aš troškau įsitikinti, kad žmonės yra geri, bet kokia kaina, net ir po to, kai teko šokti iš važiuojančios mašinos viduryje autostrados, tamsią gilią naktį…

20-ies metų būdama kartu su drauge iškeliavome autostopu į Italiją. Jei taip iškrentant trumpam iš istorijos – tai ši draugė buvo mano vienas iš pirmųjų visiškai socialių, protingų ir paprasčiausiai normalių žmonių, kurie atsirado mano gyvenime. Taigi, iškeliavome. Dabar jau sunku pasakyti, kaip ten tiksliai mums sekėsi, bet pamenu, kad per dvi paras pasiekėme Veneciją! Mes tranzavome dieną ir naktį, važiuodavom miegodamos „furistų“ lovose (bet ne su furistais – jie vairuodavo!) ir štai, tikslas pasiektas! Tada po Italiją keliavom gal mėnesį ir aplinkėm 10 miestų ir miestelių, nakvodavom miegmaišiuose arba pas žmones, kurie mus pasikviesdavo apsistoti. Tai buvo nereali kelionė – akiračio praplėtimas visomis prasmėmis! Ir ypač ta, kurią noriu jums atskleisti – gyvenimo vertės atradimo prasme. Aš pamenu, kai pakeliui į Romą susitranzavome 3 jaunuolių kompaniją – vienos merginos ir dviejų vaikinų. O mes su drauge gal savaitę buvom miegojusios miegmaišyje, nesipraususios ir jau prieš tris dienas užsidėjusios paskutinius švarius drabužius, tikrai smirdėjom – sakau tiesiai. Taigi, jie mums sustojo, mes įsėdom ir aš pajutau, kaip mūsų prakaito smarvė užpildo gražų ir kvepiantį automobilį. Nors tai buvo vidurys kelionės, bet aš pirmą kartą pajutau kažkokią gėdą – gal kad mus sutikę pavežėti žmonės buvo mūsų bendraamžiai? Ir jie klausia mūsų, iš kur mes, kiek čia jau keliaujam, kur toliau keliausim, ir kai jiems viską papasakojom – mano didžiausiai nuostabai – jie buvo tokie sužavėti, jie taip gražiai ir mielai džiaugėsi mūsų nuotykiu! Atrodo, kad jie suprato šios kelionės esmę pirmiau už mane! Aš pirmą kartą gyvenime buvau įvertinta už kažkokius savo padarytus žingsnius, o ne nuvertinta dėl savo drabužių. Mes jiems pasakojome apie savo patirtus nutikimus kelionėje ir jie klausėsi! Ne iš mandagumo, ne iš gailesčio, ne iš kažkokio noro padėti, o dėl nuostabios ir didelės galios šaltinio – susidomėjimo. Aš pirmą kartą buvau kažkam įdomi savimi, savo patirtimi. Tas supratimas, kad tuo metu jie mane vertino labiau, nei aš pati save, man įstrigęs iki šiol. Žinot, būna žmonės, kurie stengiasi sukurti apie save geresnį įspūdį, nei yra iš tiesų. Arba būna žmonių, kurie jau yra kažkas, kažkuo žinomi ir stengiasi būti kuklūs, tylūs, paslaptingi, tokiu būdu dar labiau pritraukdami susidomėjimą, ko iš tiesų ir siekė. Tai čia buvo visiškai priešingai – jie žavėjosi viskuo man net nesistengiant jų sužavėti ir tiesiog nedrąsiai kalbant apie save. Aš buvau vertinga! Vertinga pašnekovė, vertinga bendrakeleivė, vertinga bendraamžė – tai yra labai daug jaunai merginai, nepatyrusiai draugystės, palaikymo ar elementarios paramos idėjai. Aš į šią kelionę leidausi, nes man nerūpėjo, kas ir kaip bus, kas laukia po to, kas laukia joje. Tai man buvo visiškai naujas gyvenimo patyrimas ir aš panorau jų daugiau. Aš panorau, kad jie mane performuotų į įdomią, bendraujančią, šaunią asmenybę. O pirmiausia – kad leistų pasimėgauti tuo susidomėjimu, kurio aš taip nebuvau patyrusi. Todėl kaip pakvaišus puoliau keliauti autostopu po įvairias šalis.

Įvertinimas. Štai kas padeda susiformuoti žmogui. Neigiamas arba teigiamas įvertinimas. Iš pradžių iš kitų – mamos, tėčio, mokytojos, draugų, vėliau – iš saves paties. Perskaičius šią istoriją gali susidaryti vaizdas, kad įvertinta buvau tą vieną vienintelį kartą tų jaunų žmonių Romos pakraštį už savo nepasvertą ir kvailą bebaimystę, “drąsą”, bet tai buvo tik pirmasis kartas, mane paskatinęs dar ir dar keliauti, laukiant tokių pat susižavėjimo žvilgsnių dėl nuvažiuotų kilometrų, vėliau – dėl savo idėjų, dėl pastangų, dėl patirčių, kuriomis galėjau dalintis, parodyti, pamokyti… Žinot, kai kur nors nukeliauji ir susitinki įdomių žmonių, klausai jų istorijų, jų idėjų, jas permąstai ir pradedi susidaryti kažkokį vaizdą apie pasaulio įvykius, apie kasdienybę. Po truputį susidėlioji, kas tau apskritai gyvenime patinka, atrandi kažką, kas pradeda tave įkvėpti, o po to nuveikęs kažką pažvelgi atgalios į savo pėdsakus ir matai, kad jie nėra tokie jau smulkučiai tavo mažai pėdai, tokiai mažai, kokia ji buvo pries pradėdama kelionę. Ir tada kažkaip didėji savo akyse, sugrįžti į studijas, įneši naujų idėjų kursiokams, matai tas jų dėmesiu sutelktas akis ir supranti, kad jie tavęs klauso ir tave girdi. Ir grįžus namo aplankyti mamos ir tėčio, pamatai, kiek toli nuo jų nuėjai, kokie jie nepasikeitę ir kokie mizernučiai jų pasaulėliai, kuriuose tu jau nebetelpi ir tavo kantrybė nebetelpa, todėl vis labiau ir labiau jų pradedi vengti, nes supranti, kad esi paukštelis, iškritęs iš lizdo! Ir štai, kažkur kažkada atėjo jausmas, kad pati save gerbi ir pati už save atsakai.

Praėjus dešimtmečiui, aš matau save atjaunėjusią, sustiprėjusią ir atradusią kelionėse, apie kurias galėčiau ir norėčiau jums papasakoti šimtus istorijų. Ir ne tik kelionėse, jei ką! Ir ta gyvenimo vertė iš visiško nesusimąstymo užaugo iki daugybės idėjų, svajonių, siekių ir planų. Tad kviečiu prisijungti jus, save mylinčius ir nemylinčius, pasimetusius ir atradusius, pasislėpusius ir išdrąsėjusius, silpnus ir stiprius, gražius ir negražius, mylimus ir nemylimus – keliauti su manim per mano istorijas ir kurti savasias!