12.Apie žalias žirkles…

Ar žinote, kas yra kvazirealybė? Įsivaizduokite, kad žiūrite veiksmo filmą, kuriame policininkas gaudo blogiukus, daug dienų atlieka tyrimą, kol galiausiai įrodymai jį atveda prie bombos, kuri sprogs už penkių minučių. Ir nors per pusantros valandos laiko jūs pamatėte daug įtemptų policininko darbo dienų, tos penkios minutės, kol bomba sprogs, greičiausiai filme iš tiesų truks tikras penkias minutes, kad jūs pajustumėt tą pačią įtampą, kurią jaučia filmo personažas. Tai tos tikros jūsų gyvenimo penkios minutės, per kurias išgyvenate bombos nukenksminimą ir įkaitų išlaisvinimą ekrane, yra kvazirealybė.

Vaikystėje mes namuose turėjome tokias dideles žalias žirkles, visos iš geležies, nė gabalėlio plastiko, apvalainos, nelabai aštrios. Su jomis mama kirpo viską – plaukus man ir sesei, medžiagas, jei ką nors siuvo, ar drabužius, kuriuos reikėjo pataisyti. Jos gulėjo tokiame stalčiuje, viršutiniame iš trijų, buvo lengvai pasiekiamos.

Ar patikėtumėt, jei pasakyčiau, kad vaikystėje bandžiau nužudyti savo mamą? Atsimenu, patį pirmą kartą. Paėmiau žaliasias žirkles iš viršutinio stalčiaus ir planavau šį baisų aktą. Man buvo gal 11 ar 12 metų. Grįžusi po mokyklos namo, užėjau pro duris į vidų ir ilgai sėdėjau ant pilko kilimo verkdama, galvą parėmusi į duris ir liejau savo mažas ašarėles ant tų žirklių. Žinojau, kad už kelių valandų grįš mama ir aš norėjau, kad jos nebebūtų mano gyvenime. Norėjau ją nužudyti, kad ji daugiau manęs nebeskriaustų, kad man ir mano sesei nebereikėtų su ja gyventi, kad nebereikėtų gyventi su jos piktais žvilgsniais, negražiais žodžiais, su ta baisia baimės įtampa, kai kiekvieną kartą kiekvienoje situacijoje nežinai, kaip elgtis ir bijai už kiekvieną neteisingą žingsnį sulaukti bausmės… Norėjau mus išlaisvinti nuo jos. Žmonėms sunku įsivaizduoti, kad tėvai, kurie nėra alkoholikai, yra tvarkingi ir visur matomi kaip labai geri žmonės, galėtų būti žiaurūs savo vaikams. Sunku įsivaizduoti, kaip apskritai tėvai galėtų būti žiaurūs savo vaikams!

Per kelias valandas sėdėjimo su žirklėmis ir laikymo jas rankose, jos įkaito, perėmė mano rankų šilumą. Aš visa drebėjau. Įsivaizdavau, kaip nuėjusi prie kambario lango pamatysiu savo mamą einančią namo iš darbo. Tada ji užlips laiptais į antrą aukštą, atsirakins duris, įeis pro jas, o aš šoksiu su žirklėmis ir smeigiu jas mamai į pilvą. Įsivaizdavau, kaip lengvai susminga žirklės ir ji miršta. Po šito vaizdo man pasidarė taip liūdna, taip graudu. Aš taip ją mylėjau! Kaip keista tą patį vieną žmogų ir mylėti, ir nekęsti jo tiek, kad norėtum jį nužudyti… Pradėjau jos gedėti. Įsivaizdavau, kaip verkiu apsikabinusi, atsiprašau jos, kaip kas nors iškviečia pagalbą ir ją išveža į ligoninę. Įsivaizdavau savo didelį skausmą jai mirus, įkritau į kažkokią tamsią vienatvę, į amžiną kaltę už tai, ką padariau… Manau, kad niekas nenori netekti savo mamos. Visi siekiame jos švelnumo, palankumo ir meilės, visi norime jos apkabinimų, pripažinimų, gerų žodžių, paskatinimų. Norime, kad ji mus gintų, mylėtų, glostytų galvą, kad galėtume bet kada pas ją atbėgti ir paprašyti pagalbos, kad ji mus suprastų, kad ir kas nutiktų. Įsivaizdavau, kaip gera glaustis prie mamos ir kaip dabar skaudu jos netekti, netekti jos meilės ir šilumos, amžiams nužutyti jos artumą ir globą…

Bet tada prisiminiau, kad aš ir taip esu amžinoje tamsoje, nesibaigiančioje vienatvėje, atstūmimę, kaltėje, kad kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi su pykčiais, riksmais, stumdymais, su nežinia iš kur atskriejančiu šlapio skuduro smūgiu, su amžina ir nesibaigiančia baime padaryti ką nors blogai, ką nors ne taip ir vėl dėl to būti bloga. Supratau, kad nėra viso to gėrio ir švelnumo, kurio aš čia gedžiu, kad nėra tos meilės, kurios kiekvieną dieną ieškau savo mamoje, kad yra vien skausmas ir liūdesys. Manyje sukylo pyktis, agresija, sustiprėjo noras vėl susmeigti tas žirkles į mamos kūną… Ir tas nesibaigiantis nevilties, baimės ir pykčio ratas sukosi gal keturias ar penkias valandas. Pyktį keitė liūdesys, liūdesį neviltis, gailestis, tada vėl pyktis ir skausmas. Ir vėl iš naujo ir iš naujo… Mano keletą valandų trukusios kvazirealybės įtampa išsunkė mane, išsunkė mano akis ir vaikišką, nesupratingą kūną. Galiausiai labai pavargau, išsekau ir prie namų durų, ant to pilko kilimo užmigau.

Žinoma, nei tą kartą, nei daugybę kitų kartų, aš neužpuoliau savo mamos su žirklėmis. Yra toks posakis, tinkantis labai daug kam – kartą kažką padarius, kitą kartą padaryti vis lengviau ir lengviau – tai man buvo atvirkščiai – kartą neišdrįsus, įšdrįsti buvo vis sunkiau ir sunkiau… Nekalbant apie tai, kad pati poelgio intencija kyla iš didelės baimės, taip pat bijojau ir poelgio pasėkmių. Bijojau būti pasodinta į „vaikų kalėjimą“, bijojau, kad nebepamatysiu savo sesės, o labiausiai bijojau, kad jei man nepavyks mamos sužeisti, ji taip mane „pakratys“, kad bus dar blogiau gyventi su ja… Dar blogiau! Gyvenant su smurtautojais, visada gali būti DAR BLOGIAU!

KODĖL? Kodėl vaikystėje norėjau nužudyti savo mamą? Neskaitant visų pažeminimų, mušimų, niekinimų ir skaudinimų? Neskaitant įtampos, baimės, nevilties, liūdesio, savigarbo trypimo, menkinimo, agresijos ir nežinomybės, ką šį kartą padariau blogai? Nebeprisimenu! Tiksliau viskas kartu, iš ko susidėjo mūsų gyvenimas! Viskas, ką prisimenu, yra tai, kad viena diena buvo blogesnė, kita šiek tiek vos vos geresnė, bet nė viena nebuvo laiminga, nė viena nebuvo gera, nė viena nebuvo saugi ir rami… Nes nuoskaudų ir baimės valandų yra nesuskaičiuojama daugybė. Nes primesta kaltė slėgė iki pat žemės. Buvau kalta dėl peršlapusių batų, dėl to, kad tėtis vengdavo grįžti namo, dėl to, kad skaičiau knygą atsisėdus ant sofos, kad žaidžiau su lėlėm, kad į mokyklą reikėjo nupiešti piešinį su guašu, kad išsipylė puodelis su arbata, kad susipurvinau kelnes mokykloje ir šitas sąrašas nesibaigtų niekada…

Man svarbu, kad jūs suprastumėte – mano tikslas niekada nebuvo ką nors nužudyti! Mano tikslas buvo išsilaisvinti, nutraukti tą nesibaigiančią įtampą ir amžiną baimę. Aš taip norėjau, kad kada nors, grįžusi namo po darbo, ji būtų puikios nuotaikos, pasikviestų mane ir sesę į virtuvę, kad kartu keptume blynus ar virtume sriubą, kartu susėstume pažiūrėti filmukų, kad ji šypsotųsi ir apkabinus mus pabučiuotų, kad visos pažaistume su lėlėmis… Kad vakare pagulėtų kartu su mumis lovoje ir papasakotų ką nors įdomaus, kad savaitgalį eitume pasivaikščioti, kur nors nuvažiuotume autobusu, pabraidytume upėje, prisirinktume medžių lapų, o grįžusios iš jų ką nors darytume… Bet to nebuvo NIEKADA, niekada nebuvo ir nebus. Ir man prireikė daugybės metų suprasti, kad viskas, kas namuose vyko, vyko ne dėl mano ir sesės kaltės, o dėl to, kad suaugusieji nemokėjo normaliai elgtis su savo gyvenimais, nesusitvarkė su savo tarpusavio santykiais ir išsiliejo ant mūsų su sese. Kad kiekvienas mamos nusivylimas tėčiu nusėsdavo ant mūsų per pyktį, smurtą ir pažeminimus. Kad ta primesta kaltė, su kuria mes augome, yra ne mūsų, o mūsų tėvų. Galbūt jie nemokėjo kitaip, galbūt jie naudojo tą patį modelį, kurį matė savo šeimose vaikystėje, bet tai neturėjo persiduoti mums. Mes vaikai, nežinantys, kaip reikia bendrauti, nežinantys, kaip reikia spręsti situacijas, nežinantys, koks tas pasaulis yra. Ir kai kiekvieną gyvenimo dieną mums sako, kad pasaulis yra paremtas griežtu, piktu, valdingu autoritetu, kuriam besąlygiškai privalai paklusti, imi tuo tikėti ir jausti kaltę, jei nori tam priešintis. Ir už pasipriešinimą esi nubaustas, atsumtas, sugniuždomas. Ar taip veikia mūsų pasaulis? Ar kas nors gali įsivaizduoti, kaip išsitempia vaiko galvoje baimės ir siaubo valandos? Kaip lėtai slenka laikas, kai žinai, kad va dabar tai bus blogai už tai, ką padarei, net jeigu nepadarei nieko blogo. O jei ir padarei – tu esi vaikas, nežinantis, kaip tai išspręsti, tavęs niekas neišmokė, nepasakė, kaip yra teisinga, kaip yra gerai. Ir dėl to, kad nežinai, ką ir kaip daryti, gausi smūgį…

Vaiko pasaulis yra kitoks, nei suaugusiųjų. Jis sukurtas iš to, ką vaikas mato ir supranta, kaip sujungia dalykus iš savo aplinkos į vientisą supratimą. Ir vaiko skausmas yra gilus, baimė didelė, dėl to sprendimai gali būti neadekvatūs, poelgiai neteisingi, bet vaikystė ir yra skirta tam, kad išmoktum. Tos žaliosios žirklės niekada nebūtų susmigusios į mano mamos kūną – jos buvo per daug bukos. Daugų daugiausiai, ką būčiau padariusi, tai palikusi kraujosrūvą. Tačiau intensija yra siaubinga, o dar siaubingiau yra tai, kad aš nė kiek dėl jos nesigailiu. Gailiuosi tik dėl jau gerokai vėliau įvykusių bandymų savo emocinį skausmą perkelti į fizinį skausmą ant savo pačios kūno…

11.Apie kraujo ryšį…

Nežinau, ar toks dalykas kaip „kraujo ryšys“ egzistuoja, ar paprasčiausiai mes turime kažkokį nepaaiškinamą prisirišimą prie giminaičių tik dėl vaikystėje patirto kontakto ir teigiamų prisiminimų apie juos. Bet mums kažkodėl visada nors šiek tiek įdomu, kaip jie gyvena, kaip laikosi ir kas naujo nutiko jų gyvenimuose.

Iš tėčio pusės aš turiu tiek daug pusbrolių ir pusseserių, kad ne tik didžiosios dalies jų nepažįstu, bet net ir nežinau tikslaus jų skaičiaus (manau, jis viršija 40). Tačiau iš mamos pusės mūsų yra tik septyni (du pusbroliai ir penkios pusseserė) ir vaikystėje mes visi turėjome kažkokių malonių momentų, kuomet susirinkdavom visi septyni (arba beveik visi), kartu žaisdavom, laukdavom tų susitikimų, vėliau išsiskirstėm į vaikinų ir merginų komandas, bet visada buvom pozityvūs ir pagarbūs vieni su kitais. Manau, jie yra gražiausiai su manimi besielgę vaikai mano gyvenime… Taigi, dažniausiai tas susirinkimas vykdavo viename nedideliame, gūdžiame kaime, kur gyveno vienas iš mūsų pusbrolių, vardu G. Apie jį ir noriu šį kartą papasakoti.

Kol buvau vaikas, nesugebėjau jo matyti niekaip kitaip kaip vieną iš savo pusbrolių, kuris labai linksmas, šaunus ir geras, bet paaugus supratau, kad jis turi problemų. G paauglystė buvo audringesnė, nei kitų paauglių, jis augo agresyvesnis, suktesnis, piktesnis. Tačiau turiu pabrėžti, kad aš pati savo akimis niekada nemačiau jo agresijos ar pykčio. Nemanau, kad nors vienas iš mūsų šešių tą matė. Tačiau paauglystėje jau buvo visiškai aišku, kad G yra kaimo vadeiva, smulkus vagišius ir stiprus mušeika. Mums atvykus į kaimą visi žinojo, kad mes esam G pusseserės ir pusbrolis, kad prie mūsų geriau nesikabinėti. Asmeniškai man tai buvo savotiškai žavu! Aš jaučiausi tokia stipri ir saugi, nors iš tiesų net nežinau, ar mums ten kada nors galėjo kilti kokia nors reali grėsmė. Einant laikui mes girdėjome vis daugiau ir daugiau dalykų apie šio pusbrolio nusikalstamą veiklą, smurtavimą, agresyvumą, alkoholizmą ir problemas su policija…

Taigi, tęsiant istoriją – po keleto metų pusbrolis G išvyko darbuotis į užsienį. Jeigu sakant tiesą, tikrai nepamenu, nei kiek jam tada buvo metų, nei į kokią šalį jis išvyko, tik žinau, kad vienos kelionės po Europą metu aš nutariau jį susirasti ir aplankyti. Tuo metu jis gyveno Čekijoje. Aš kaip tik turėjau planų toje šalyje – mes su viena drauge buvome nusipirkę bilietus į super fantastišką klasikinės muzikos koncertą, mano draugė turėjo galimybę mane priimti savo namuose Prahoje, tad aš pamaniau, kad čia gerai susijungia du tikslai – susitikimas su pusbroliu ir koncertas su drauge. Susiradau savo pusbrolio profilį socialiniame tinkle ir parašiau – labas, aš Prahoje, gal nori susitikti? Va taip paprastai! Kad situacija būtų aiškesnė, paminėsiu keletą detalių. Buvo vakaras, aš buvau Prahos centre. Tą naktį neturėjau, kur nakvoti, bet man tai nereiškė nieko blogo, nes kelionėse dažnai miegodavau tiesiog miegmaišyje kokiame nors parke. Su savimi turėjau 80 eurų – tuo metu man tai buvo neįtikėtinai dideli pinigai. Aš juos labai taupiau ir saugojau savo laikui su drauge, nes žinojau, kad po koncerto mes norėsime išgerti kavos su pyragėliu, kad per keletą ateinančių dienų, kol pas ją svečiuosiuosi, mes norėsim pasidžiaugti mažomis kelionėmis mieste ir viskam man reikės šiek tiek pinigų. Ir aš norėjau turėti jų tiek, kad man pakaktų. Kaip jau supratote, jeigu istorija pasisuka apie pinigus – geriau jau nieko gero nelaukti…

Taigi, po mano trumpos žinutės pusbroliui aš iškart sulaukiau jo skambučio. Tai buvo netikėtai malonu ir džiaugsminga, tikriausiai užliejo senas geras saugumo jausmas iš vaikystės kaimo laikų. Mano pusbrolis man sako, kad jis gyvena šiek tiek už Prahos centro ir man reikia pasigauti taksi, jis pasakys savo adresą, taksi mane atveš ir viskas bus šaunu. Žinot, man visa tai nuskambėjo gan baisiai – taksi, Prahos centre, naktį, o aš juk taupau savo pinigus susitikimui su drauge! Sakau jam, kad ne ne, aš galiu atvykti autostopu (didžioji dalis mano kelionių po Europą, dalį Azijos ir Pietų Ameriką juk tik taip ir vyko – autostopu)! O jis man sako, kad ne, tikrai neleis man naktį taip keliauti, jis turi pinigų ir už viską sumokės! Vau, pagalvojau, na taip, juk jis jau keletą metų išvykęs iš Lietuvos, gal tikrai turi darbą ir pinigų – ar ne to mes paprastai tikimės iš žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos ieškodami geresnio rytojaus? Na jis dar kelis kartus mane patikino, kad čia viskas bus gerai, kad jis tikrai labai džiaugiasi, jog aš atvykstu ir jam visai visai negaila už mane sumokėti taksi vairuotojui. Pagalvojau – juk taip ir būna su giminėm, taip? Visi vieni kitiems padeda, vieni kitus saugo, eina koja kojon… Sutikau! Greitai suradau taksi vairuotoją, mano pusbrolis telefonu jam paaiškino, kur mane atvežti, vairuotojas linksmas ir labai malonus žmogus, įsisodina mane į automobilį ir kelionė prasideda. Važiuojam važiuojam, važiuojam važiuojam, ir galo nematyti… Pasirodo, mano pusbrolis gyveno už beveik dviejų valandų kelio nuo Prahos centro. Privažiuojam, jau matau jį iš tolo, dar neišlipusi iš taksi automobilio – laukia manęs. Pasidarė taip gera širdyje, ašaros susikaupė akyse, kažkoks džiaugsmas ir šiluma užliejo krūtinę. Išlipu, apsikabinam, pasisveikinam, taksi vairuotojas stovi besišypsodamas, džiaugiasi mūsų gražiu momentu. Tuomet kažkaip sugrįžau į realybę. Žiūriu, pusbrolio G rankoje didelis butelis pigaus alkoholio, nuo kurio jis tikrai stipriai smirda, o šiek tiek tolėliau stovi gerokai vyresnė nėščia moteris – jo „mergina“. Pusbrolis žengia žingsnį link taksi vairuotojo, pasilabina, pradeda kalbėtis. Matau, kaip vairuotojo veidas iš malonaus ir džiaugsmingo persikreipia, jiedu pradeda bartis, pusbrolis kažką bando įrodyti rodydamas į mane pirštu (jie kalba čekų kalba)… Situacija pasidaro nemaloni, nes man jau akivaizdu, kad mano pusbrolis neturi pinigų. Tada jis atsisuka į mane ir klausia, kiek aš turiu pinigų. Na aišku, prasideda… Sakau, kad turiu 80 eurų, bet negaliu nė cento išleisti, man jų visų reikės! Tada G dar pakalbėjęs su taksi vairuotoju prieina prie manęs ir sako, kad viskas bus gerai, nes rytoj jo mergina gaus atlyginimą darbe ir jis man atiduos visus pinigus, o dabar aš turiu duoti savo 80 eurų vairuotojui. Na ir dar savo telefoną! Kąąą? O kaip aš be telefono susisieksiu su savo drauge Prahoje? Mat už kelionę reikia susimokėti 140 eurų, o aš teturiu tik 80, tad man reikia pridėti ir telefoną. Viską atiduodu vairuotojui. O jis man duoda savo telefono numerį ir pasako, kad kai turėsiu likusius 60 eurų, susisiekčiau su juo. Na gerai pagalvojus, kokia čia bėda, juk rytoj G mergina gaus tą žadėtąjį atlyginimą darbe, tiesa? Ir tada viskas išsispręs, taip?

Praleisiu tą pasakojimo dalį, kuri vyko namuose. Ne visi nori ir gali skaityti istorijas, kaip aštuntame mėnesyje nėščia 40 metų moteris prisigėrusi šoka striptizą savo girtam vaikinui. Na, džiugu bent tai, kad abu greit užmigo – mano pusbrolis G nė nesulaukė, kol jo mergina nusimovė savo raudonus stringiukus, apjuosusius jos didelį nėščią pilvą.

Ryte merginos nebebuvo – jos darbas prasideda 5 valandą ryto, bet iki fabriko, kuriame ji dirba, yra gera valanda kelio, tad jis visada keliasi maždaug 3 val paryčiais (ar nakties, kaip čia geriau sakyti?). Mano pusbrolis niekur nedirbo, tad ryte jam nereikėjo niekur skubėti.

Nežinau, ar patikėsit, bet tai buvo labai gražus rytas. Tuo metu visi, ko jam nereikia (alkoholis ir mergina) jį buvo palikę ramybėje ir G vėl buvo tas mielas ir geras pusbrolis iš mūsų vaikystės. Toks paprastas, linksmas ir nedrąsus. Atsivėrė, papasakojo man savo savo liūdną istoriją, kaip „vartėsi piniguose“, nes dirbo mafijai, kaip su draugu apvogė savo „darbdavius“ ir kaip vėliau abu kartu bėgo į Vokietiją, kur vos kirtę sieną padarė nusikaltimą, kad sėstų į kalėjimą, nes tai buvo vienintelis būdas jiems abiems išlikti gyviems, kadangi buvę „darbdaviai“ jau mynė ant kulnų, pasiruošę suleisti keletą kulkų į abiejų galvas… Papasakojo, kaip žvelgė kelis kartus mirčiai į akis, kaip buvo sumuštas, kaip pats mušė ir žudė, kaip jo mylima moteris pagimdė prieš keletą metų jam vaikutį, kurį jis matė tik tą vieną vienintelį kartą gimdykloje… Papasakojo apie savo neištikimybę jo dabartinei nėščiai merginai, apie narkotikus, kurių jam mirtinai reikia, apie alkoholį, kuris jam padeda užmigti ir užsimiršti, apie nuolatinę baimę ir žvalgymąsi atgal į savo praeitį, apie košmarus, kurie neduoda jam ramybės ir kurių jis jartais nebeskiria nuo realybės… Papasakojo, kaip niekuo niekada negali pasitikėti, kaip jau vistiek iš jo nieko gero nebebus, kaip stipriai jis nevertas būti gyvas ir vis dėl to toks yra… Kaip susinervinęs muša ir spardo savo dabartinę nėščią merginą… Ir nebesvarbu, kad jis prie parduotuvės paprašė manęs palaukti lauke ir po kelių minučių grįžo su šokoladu ir alumi (aišku, kad juos pavogė), ir kad jo draugė gavusi atlyginimą vis dėl to man nedavė nė cento ir aš toliau iškeliavau pas savo draugę autostopu neturėdama telefono ir galimybės su ja susisiekti. Svarbu yra tai, kad per viską, kas juoda yra labai sunku matyti kažką, kas yra balta. Yra neįtikėtinai skaudu matyti taip puolusį žmogų, kuris išsiblaivęs supranta savo žiaurumą ir nepritapimą socialinėms normoms. Ir toks disonansas galvoje skambėjo, kai mačiau jį verkiantį dėl visko, ką jis yra padaręs ir kaip jo gyvenimas klostosi, nors pati savo akimis niekada nemačiau to žiaurumo, to juodumo. Vienintelis juodumas, kurį tikrai mačiau, yra G alkoholizmas ir galbūt dar melas, tapęs jo antra natūra (second nature). Ir kad po to nuvykus į kaimą pas G tėvus, kurie yra neįtikėtinai geri ir nuostabūs žmonės, gyvenantys paprastame, kukliame, bet labai švariame ir tvarkingame nameliukyje, kuriame negeriama (kas yra visiška priešingybė to kaimo fonui), reikėjo žiūrėti jiems į akis, tas geras, gražias, pavargusias nuo rūpestėlių ir darbų, savo vienintelio sūnaus daug metų nemačiusias akis, ir pasakoti jiems, kaip man sekėsi susitikti su jų vaiku, mano pusbroliu… Ir tas jausmas, kai sėdi, žiūri į juos, matai jų viltis, kad jų vieninteliam išmyluotam vaikui viskas labai gerai, ir nežinai, ką pasakyti, nes negali pasakyti, kad jis narkomanas, alkoholikas, vagis ir žudikas! Tada ieškai prisiminimuose kažko gero, pačio geriausio, ką gali pasakyti.

Man ši šeima yra didelė mįslė – kaip tokie puikūs ir nuostabūs, darbštūs ir tvaringi žmonės užaugino tokį agresyvų ir piktą žmogų? Aš nebetikiu, kad G galėtų pasikeisti, bet aš tikiu, kad žmonės, kartodami jam, koks jis yra blogas, kaip jis blogai elgiasi, privertė jį patį patikėti, kad jis toks tikrai yra, o kada jau tiki, kad esi blogas, tada daug lengviau elgtis blogai. Ir G elgėsi labai blogai, jis žudikas! Jis narkotikais žudė save ir dėl narkotikų bei pinigų žudė kitus!

Nuo tada, kai jį mačiau, praėjo gal kokie septyneri metai. Ką apie jį girdėjau? Kad nuo intraveninių narkotikų jam nupuvo rankos ir kojos, ir kad jis gyvena po tiltu. Nežinau, kiek tai tiesa ir kaip tai atrodo, bet tikiu, kad galėtų taip būti. Ir niekas, kas turi galimybę (įskaitant ir mane) nesiima jo ieškoti, gelbėti, padėti sugrįžti į normalų gyvenimą, nes visi turim svarbesnių reikalų, stipresnių prioritetų… Ir truputį gaila, nes mes visi pasidavėm be kovos, nes nė vienam iš mūsų pakankamai nerūpėjo (čia nekalbu apie G tėvus). Ir gaila, ir graudu, ir pikta, nes dabar gal šiek tiek kitaip viską matau ir norėčiau kitaip pasielgti, arba būti pasielgus kitaip prieš tuos septynerius metus. Juk ne veltui jis taip stengėsi mane įtikinti atvykti pas jį – gal šalia manęs jis taip pat galėjo pasijusti šiek tiek geresnis, šiek tiek labiau vaikas? Gal jau daug metų nebuvo niekam atsivėręs ir išdrįso tai padaryti šalia manęs? Gal man reikėjo stipriau jį apkabinti…

10.Apie potvynį…

Ar kada nors matėte moliu ir dumblu padengtą miestą? Išgriuvusiomis sienomis, suardytomis gatvėmis, išvirtusiomis tvoromis, į didžiules krūvas sukrautais permirkusiais, molyje paskendusiais baldais, išvartytais automobiliais, konteineriais, apgriuvusiais žmonių namais ir purvinais, iki kelių molyje braidančiais miesto gyventojais. Pakelėse išvirtę kelio ženklai, šviesoforai, automobilių detalės, molėtose gatvėse susmigę asmeniniai žmonių daiktai. Ar kada nors galėjote pagalvoti, kad pakliūsite į stichinės nelaimės sūkurį ir pats asmeniškai nepatyręs to viso katastrofos baisumo, eisite per miestą stebėdami sugriautus iki trupinių žmonių namus su prarastu visut visutėliu jų per gyvenimą sukauptu turtu? Aš visą potvynio siaubą pradėjau suvokti tik jam praėjus…

2019 metų Ispanija. Rugsėjo 13 diena, penktadienis. Los Alcazares miestelis, Murcia apskritis. Kai mūsų sūnelis trečiadienį iš mokyklos parsinešė lapelį, kuriame buvo parašyta, kad ketvirtadienį ir penktadienį atšaukiamos pamokos dėl stipraus lietaus, nusijuokėme, nes dar nėra tekę girdėti, kad dėl lietaus būtų atšauktos pamokos. Pagalvojom, kas čia per lietus turėtų būti?

Ketvirtadienio dieną šiek tiek palijo, bet vėliau nurimo. Vakare buvo labai tvanku, atsidarėme langus ir nuėjome miegoti. Tą naktį prasidėjo audra. Girdėjome lietų, griaustinį, bet miegui tai netrukdė. Apie antrą valandą nakties prabudau nuo kapsėjimo garso. Žinojau, kad lyja, tikriausiai kapsi nuo namo stogo, bet garsas pasirodė arčiau, bute. Nulipau nuo sofutės (buvau užmigusi svetainėje ant sofutės su kompiuteriu rankose), nuėjau į darbo kambarį (mes turime darbo kambarį, nes abu su vyru dirbame namuose) – tikrai kapsi čia! Uždegu šviesą – (madre mia!), visos kambario grindys pilnos vandens! Įbėgu į miegamąjį pažadinti vyro – visos miegamojo grindys pilnos vandens! Jau abu įlekiam į svetainę – ten tik pusė svetainės apsemta, o virtuvėje ir prieškambaryje telkšo nedidelės balutės. Griebem rankšluosčius, kibirus, išsiskirstėm po kambarius ir puolėm semti vandenį. Darbo kambaryje susėmėm du kibirus, svetainėje vieną, miegamajame penkis su puse, o virtuvėje ir prieškambaryje tik vieną kibirėlį kartu sudėjus. Knygų skaityklė ir naujutėlė piešimo planšetė buvo permirkusios kiaurai. Į namus lijo kibirais, terasa apsemta, vanduo veržiasi į kambarį, nuo terasoje esančių laiptų vanduo žemyn tekėjo kriokliais. Prasidėjo žadėtasis lietus, dėl kurio buvo atšauktos pamokos. Lijo neįtikėtinai. Ne šiaip „pliaupė kaip iš kibiro“, bet buvo tiesiog vandens masė, milžiniškas vandens užpildas, padengęs viską, kas aplink matosi, visą lauką, visą dangų. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad vienam kvadratiniam metrui grindinio teko du šimtai litrų vandens.

Penktadienis. Ryte per terasėlės kraštą pamatėm apsemtą kiemą, o tolėliau, kur turėtų būti gatvė, šniojo srauni upė, skalaujanti automobilių dureles beveik iki rankenėlių – tiek vandens buvo prilyta. Jeigu atvirai, iš pradžių visas mūsų nusiteikimas buvo labai pozityvus. Tą tekančią, per naktį susidariusią upę gatvėje aptarinėjom juokaudami, situaciją priimdami kaip nuotykį. Ne kasdien pamatysi tokius vaizdus! Bėda ta, kad mes gyvename labiau aprūpintoje, patogesnėje miestelio dalyje, turinčioje geresnę infrastruktūrą, geresnę nuotekų sistemą, taip pat gyvename šiokioje tokioje kalvoje. Mūsų butas yra malonioje teritorijoje, kurią prižiūri sodininkai ir baseino prižiūrėtojai. Iš mūsų namų ir iš mūsų rezidencinės teritorijos nepasimatė tikroji situacija, nes mūsų kiemelis tebuvo lengvai sudrėkęs, todėl šis įvykis mums buvo bene džiaugsmingas, visą dieną turėjome apie ką linksmai kalbėti.

Vakare visa šeima išėjom pasivaikščioti, apžiūrėti nuslūgusio vandens paliktų molėtų gatvių. Ir kai pamatėm didžiulę sraunią upę, niokojančiai nešančią viską į jūrą, kas pasitaiko jos kelyje, vis dar smagiai juokavome ir aš vis dar nesuvokiau viso to siaubo, kuris iš tiesų ištiko žmones.

Taigi, o iš tiesų buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Miestelis buvo pilnas ne tik gaisrinės, policijos ir greitosios medicininės pagalbos pajėgų, bet ir kariuomenės su tankais, visureigiais, sraigtasparniais ir pripučiamomis valtimis, raudonojo kryžiaus automobiliai vežė maisto davinius į laikinojo prieglobsčio punktus gaisrinės stotyse ir mokyklose. Realiai žmonės neteko savo namų. Griuvo namų sienos, stogai, automobiliai stiprios srovės buvo išplukdyti į jūrą arba apversti, miestelio parkai, suoliukai, konteineriai, šiukšlių dėžės – viskas nuplukdyta, ištaškyta… Penki žmonės žuvo, aštuoni dingo. Mūsų bičiuliai, gyvenantys vos už keturių ar penkių kilometrų nuo mūsų namų, buvo išgabenti gelbėtojų sraigtasparniu nuo savo namo stogo, kadangi vanduo užtvindė visą pirmą namo aukštą. Ir tai, kad mūsų pačių automobilis buvo apsemtas iki pusės, o viduje dabar pilna molio, iš tiesų yra niekis palyginus su tuo, kas nutiko kitiems žmonėms.

Dabar daugybė žmonių prašo pagalbos. Visų pirma tie, kurių namai nebuvo sugriauti ir kurie yra apsistoję laikinojo prieglobsčio punktuose, jie prašo visko, ką žmonės namie turi ir gali paaukoti, padovanoti. Kiti žmonės kastuvais kasa molį iš savo namų ir eina gatvėse ieškoti savo išplaukusių baldų ir daiktų. Kai kurie džiaugiasi, kad pagaliau užkimšo skyles sienose ir žemės iš jų sodo nebeteka į namo vidų. Žmonėms reikia savanorių, galinčių padėti iškasti molį iš namų. Žmonės prašo, kad kas tik gali, padovanotų jiems kibirų ir rankšluosčių namų plovimui. Taip pat ir maisto, nes parduotuvėse jau trūksta kai kurių produktų. Sustabdyti lėktuvų skrydžiai oro uostuose, uždarytos autostrados ir keliai, kariai važinėja gatvėmis, specialiųjų pajėgų automobiliai palaiko tvarką, žmonės pompuoja ir kibirais nešioja vandenį iš savo iki lubų apsemtų požeminių garažų.

Kuo daugiau einu ar važiuoju jau nuslūgusiomis miestelio gatvėmis, tuo mažiau juokinga darosi. Tiek daug savanorių, padedančių vieni kitiems, tiek daug punktų, kur galima paaukoti maisto, vandens ir valymo priemonių, kurios tikrai nukeliauja būtent tiems, kam reikia, tiek daug žmonių gatvėse, po plytą, po akmenį renkančių savo ir kaimyno namus nuo kelio… Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro žmonės dirba, kad vėl susikurtų, ko neteko.

Kadangi mūsų nepatogumai buvo labai maži, mes galime tik stebėti miestelio žmonių šiandienines nuotaikas ir rūpestį, galim įsivaizduoti jų mintis ir liūdesį, ir galim apsikabinę džiaugtis, kad išvengėm tikrai didelės nelaimės, nors buvom visai šalia…

 

9.Apie savęs paieškas…

Pasaulis pilnas įdomių žmonių. Ir jie tokie įvairūs – mėgsta skirtingus dalykus, kažką išmano, kažkuo domisi, kažkuo užsiima, kažkur kažkaip save realizuoja, išbando, pasineria, atsijungia, mėgaujasi, nuveikia ir retkarčiais sugrįžta į paprastą kasdienybę. Žiūri į juos ir žaviesi. Ne dėl to, kad jie daug apkeliauja ar viską puikiai suspėja, bet dėl to, kaip jie save ten, ką daro, surado? Kaip su didžiausiu malonumu jie pasinėrė į visus savo veiklos sunkumus, kaip net pavargę nesustojo, patyrę nesėkmes iš jų mokėsi vietoj to, kad graužtųsi, kaip jie ėjo, kopė, krito, kėlėsi, vėl ėjo ir štai, jie yra kažkas, į ką norisi lygiuotis, kažkas, kas turi daug patirties savo srityje, kažkas, kas galėtų papasakoti daugybę painių ir įdomių istorijų iš savo patyrimų ir kalbėdami prijungtų savo erudiciją, samprotavimus, ir nuneštų mintimis tave taip giliai į savo pasakojamą istoriją, kad tu dar ilgai ilgai ją išgyventum prisiminimuose… Aš kalbu apie žmones, suradusius save kažkurioje veikloje, kuri nebūtinai turi turėti įspūdingą pavadinimą, bet būtinai turi būti džiaugsmo šaltinis. Tai žmonės, kurie gali save identifikuoti savo veikla. Kurie yra tokie tvirti savo pasirinkime, kad tai net dalis jų pačių asmenybės!

Aš teatro edukologė, dirbusi su meno terapijos elementais. Mano darbinės patirties profilis buvo labai platus, nes dirbau su įvairiais žmonėmis – ypač gabiais vaikais, paaugliais iš ribinių šeimų, benamiais vaikais moterų vienuolyne, mergaitėmis prostitutėmis, išeivių šeimų vaikais Vokietijos internatinėje mokykloje, psichinę, fizinę, intelektinę ir mišrią negalias turinčiais vaikais, suaugusiaisiais ir jų šeimomis bei daug daug kitų panašaus profilio veiklų. Ir visa tai mane tiesiog „vežė“. Aš mėgavausi savo edukologinėm ir meninėm kompetencijom, kurias kiekvieną dieną naudojau visuose savo darbuose. Studijų metai buvo sunkūs dėl finansų stokos, bet nuostabūs, vieni fantastiškiausių metų mano gyvenime dėl kiekvienos dienos, pilnos atradimų paskaitose, seminaruose, dėstytojuose ir darbuose. Aš mėgau ir mylėjau viską nuo A iki Z. Su visais sunkumais, su visais „nebegaliu“, su visais iššūkiais, kilimais ir nuopoliais, su beprasmybėm, neteisybės ir mažom mažom kiekvienos dienos kruopelėm, virstančiom realiais pokyčiais realių žmonių gyvenimuose, prie kurių aš prisidedu. Aš buvau EDUKOLOGĖ! Didžiavausi tuo, jutau turinti ypatingą dovaną parodyti žmonėms išeitis. Vedžiau seminarus mokytojams, socialinės dramos seansus stresą išgyvenantiems paaugliams, aš turėjau įrankius – plačią, didelę teorinę metodologiją, nemenką metų skaičių realios praktikos ir meilę žmonėms, kad ir kokie jie buvo – patiems blogiausiems, patiems kreiviausiems, patiems beviltiškiausiems.

Tada tapau mama. Ir viskas pasikeitė. Nežinau, kodėl, bet nebenorėjau būti edukologe. Taip, miego stoka, nutrūkęs socialinis gyvenimas (na, sumažėjęs iki labai minimalaus), nesusipratimai su savo pačios kūnu ir mintimis – tai buvo dalykai, kurių tikėjausi ir laukiau, bet nesitikėjau, kad buvimas mama atims iš manęs dalyką, kurį maniau esant stipriausią manyje – buvimą edukologe. Ir štai, sūpuoju savo mylimą mažylį prieš miegelį ir galvoju, kad nebežinau, kas aš esu. Nebežinau, kas man patinka, ką norėčiau veikti gyvenime, kuo galėčiau save pavadinti…

Tada prasidėjo savęs paieškos. Nauji džinsai ir batai nepadėjo, pridėtinės vertės nesuteikė. Tada griebiau jautį už ragų! Pradėjau mokytis programuoti (ruby ir python), atidariau elektroninę parduotuvę, kurią pati prižiūrėjau, prekių fotografavimo ir retušavimo darbus atlikau taip pat pati. Žinoma, nepamiršau ir tobulėjimo savo tuometinėje pagrindinėje srityje – motinystėje. Pradėjau intensyviau domėtis žmogaus raida, vaikų psichologija, atliktais įvairiausiai tyrimais vaikų ugdymo srityje. Pradėjau mokytis vairuoti automobilį. Vėl pradėjome keliauti. Atsirado ir daugiau dalykų, kurie palaikė mano smegenis aktyvias. Gyvenimas įgavo pagreitį. Fizinis nuovargis padidėjo, bet psichologinis pasitenkinimas savimi taip pat žymiai išaugo. Vėliau vienų atostogų metu sumanėm pakeisti savo gyvenimą, įnešti į jį dar didesnį nuotykį, tad nutarėm kraustytis gyventi į Ispaniją! Vau, po šio sprendimo einantis pusmetis buvo super aktyvus – reikėjo parduoti viską, ką turėjome, įskaitant susikurtą, išsvajotą, kruopščiai po dalelę sudėliotą mano mažąjį versliuką. Ir ką, mes tai padarėme! Išsipardavėm viską, ką turėjome ir nusprendėme nesigabenti su savimi – baldus, drabužius, batus, knygas, patalynes, rankšluosčius, žaislus, virtuvės rakandus, viską, kas nesunkiai pakeičiama ir kai ką, ko niekada niekuo nepakeisi…

Naujos vietos atnešė naujas mintis ir priminė senas svajones. Pradėjau rašyti šias blogo istorijas, ieškoti partnerių naujam versliukui, tada ieškoti partnerių kitam versliukui (vis dėl to pirmąją verslo idėją palaidojau, o antrąją sustabdžiau), tada nusprendžiau parašyti knygą apie motinystės sunkumus ir džiaugsmus, bet supratrau, kad tokių knygų yra daugybė. Tada sugalvojau, kad reikia papasakoti savo paauglystės istorijas ir išgyvenimus, nes aš tiek daug prisimenu, ką norėčiau papasakoti kitiems, daug skausmo išgyvenusiems žmonėms, bet vos prisėdu rašyti, pradedu verkti, tada sugrįžta košmarai, aš vėl tampu silpna, sulaužyta Vaidute, kuriai reikia savaičių atsistatymui, kad vėl galėčiau ramiai jaustis ir tvirtai žiūrėti į save veidrodyje. Tuomet pasinėriau į zero waste pasaulį – pradėjau rūšiuoti šiukšles, siūtis medžiaginius maišelius produktams parduotuvėje, valandų valandom žiūrėti įvairias dokumentikas apie klimato kaitą ir plastiko įtaką pasauliui. Dėje, daugeliui zero waster‘ių tai nepatiks, bet tyrimai rodo, kad aplinkai kur kas labiau padėsi, jei rinksiesi plastikinį, o ne popierinį maišelį… Tada prisiminiau, kad prieš tapdama edukologe studijavau reklamos dizainą, vėl pradėjau piešti, pradėjau „lankyti“ internetinius kursus digital iliustratoriams, tada pradėjau piešti personažus savo pačios sukurtoms pasakėlėms, kurias pasakojau savo mažajam vyriukui ir tadam, nušvitimas – reikia išleisti knygelę! Pradėjau kurti iliustracijų knygelę su savo trumpomis istorijomis, bet tada po akimis pakliuvo pora labai gerų edukologinių straipsnių apie pagalbą skriaudėjui, nes jam jos reikia taip pat kaip ir aukai, ir va, nieko! NIEKO! Nieko negaliu padaryti nuo pradžios iki galo! Mėtausi nuo vienos veiklos prie kitos, nuo vienos idėjos prie kitos. Va jau nusprendžiau, kad dabar tai piešiu iliustracijas ir staiga skambutis – „čia mes jums dėl tų produktų mėginukų skambinam, kur rašėte mums, kad norite naują elektroninę parduotuvę atidaryti“. Tada man atsiunčia mėginukų, jie pasirodo nuostabūs ir vėl pradedu sugrįžti prie minties apie verslą. Tada gaunu keletą logotipų užsakymų ir tarpduryje pasirodo vyras, ir praneša, kad nupirko man dovanų piešimo planšetę, nes jam atrodo labai šaunios mano iliustracijos! Ir aš jam sakau, kad va atsiuntė man nuostabių mėginukų mano verslui, o jis klausia, ar jam tuomet reikia išsiųsti planšetę atgal? Ne ne, palauk, gal aš galiu turėti ir planšetę, ir mėginukus? Ir piešti iliustracijas, ir kurti verslą? Bet tada pasirodo mažylis ir labai rimtai pareiškia, kad į mokyklą neis ir jis visai nenori, kad jį prižiūrėtų teta (Ispanijoj vaikai eina į mokyklą nuo trejų metų, o jam jau beveik ketveri). Ir virtuvėje išbėga verdantis puodas. O namai nukloti didele sauja lipšnakojų. Ir atsakymas tampas aiškus – ne, negaliu ir piešti iliustracijų, ir turėti verslo. Tiesą sakant, kol kas normaliai negaliu daryti NIEKO, nes jau darau vieną labai didelį dalyką – būnu mama. Kasdien, nuo aušros iki sutemų, jau beveik ketverius metus. Ir tai būtų visai nieko, jei tie lipšnakojai susirinktų patys ir pietūs virtuvėje pasigamintų patys, na arba bent jau naktinis miegas nebūtų reikalingas visai…

Bet grįžkim prie esmės. Noriu pabrėžti, kad didžiąją laiko dalį aš labai džiaugiuosi motinyste, nes dabar, po beveik ketverių nuoseklaus darbo ir didelės kantrybės metų matosi mano ir vyro įdirbis – mūsų sūnelis fantastiškas! Tačiau aš nematau savęs vien mamos vaidmenyje. Aš noriu matyti save kažkur stiprią, kuriančią kažką gražaus, paliečiančią tikrų žmonių širdis, duodančią kažkokį motyvą apmąstymams, įkvėpiančią, išmanančią, uždegančią, suprantančią profesionalę.

Ir vis dėl to, kiek socialinių vaidmenų gali atlikti vienas žmogus? Kiek skirtingų gyvenimų mes galime gyventi vienu metu? Kodėl aš negalėčiau būti nuostabia, švelnia mylinčia mama savo vaikui, nepadoria meiluže savo vyrui, nuotykius mėgstančia keliautoja, verslo savininke, seminarų edukologijos temomis organizatore ir knygų autore vienu metu? Gal mano asmenybės įdomumas susideda iš mano daugiapusiškumo? Gal man nereikia kažko vieno daryti tobulai? Gal man galima daryti daug dalykų pakankamai gerai? Arba vienus geriau, kitus blogiau, bet nuolat kažką keičiant ir kažką sugalvojant? Gal mums visiems taip yra? Gal ir jūs turite galvose šimtus dalykų, kuriuos jums būtų įdomu išmėginti, bet galvojate, kad neverta? Neapsimoka? Vis tiek čia nieko nebus? Bet ar tikrai turi kažkas iš visko išeiti? Gal pakaktų vieną kartą pamėginti, kad būtų ramu ant širdies?

Vis dar paieškose…

8.Apie benamį Eriką…

 

Prieš kokius septynerius ar aštuonerius metus turėjau tokį bičiulį, su kuriuo kartu lankydavomės visuose įmanomuose spektakliuose Vilniaus mieste. Būdami teatro studentais, turėjom nuostabią privilegiją daugumą jų lankyti nemokamai, tad būdami apsiskaitę pasaulinės klasikos žinovai, nepraleisdavom nė vieno naujo spektaklio, o ir matytus žiūrėdavom po kelis kartus.

Po vieno tokio jau beveik eilinio vakaro Nacionaliniame Dramos Teatre, nuėjome į kavinukę išgerti karšto vyno. Buvo žiema, prisnigta iki kelių, o mes susiradom šiltą kampelį kažkur senamiestyje, su vaizdu per didžiulius (nuo lubų iki žemės) langus į žvarbią Vilniaus naktį ir kalnus sniego.

Mano bičiulis išėjo į lauką parūkyti. Žiūriu, su kažkuo kalba ir man mojuoja, kad ateičiau. Išeinu į tą šaltį ir matau, kad jis bendrauja su kažkokiu benamiu, kuris iš sniego nusilipdė sau kėdutę šalia šio stiklinio baro, įsitaisė ant jos visas purvinas ir rymo, laukia kažko. Mano bičiulis sako – „čia Erikas, susipažink. Pavaišinau jį cigarete, manau, turėtumėm pavaišinti jį ir karštu vynu, ką manai?“. Žinoma! Pavaišinom žmogų karštu vynu, pagailo kažkaip, sėdi visas purvinas tokiame šaltyje… Įdavę į rankas vyno taurę, grįžome prie savo staliuko, o Erikas liko lauke gurkšnoti savo laimikio. Po kurio laiko žiūrim – mojuoja jis mums – išgėrė, nori grąžinti taurę. Nuėjom, paėmėm, žmogus gražiai padėkojo, dar paprašė cigaretės. Vėliau žiūrim, vėl mojuoja, vėl kviečia mus išeiti į lauką – prašo, kad nupirktume jam dar vyno. Aš nežinau, kaip tai įvyko, nes mes to tikrai neplanavom, bet kažkodėl pakvietėm Eriką pernakvoti mano bičiulio bute. Na tas butas ne visai mano bičiulio – jis nuomavosi jame kambarį, gyveno su kitais savo kursiokais, bet tą vakarą butas buvo tuščias, aš taip pat planavau jame nakvoti, tad pakvietėm ir Eriką. Pamanėm, žmogus sušalęs, purvinas, norės išsimaudyti karštoje vonioje, išgerti karštos kavos, suvalgyti naminio maisto ir išsimiegoti švarioje lovoje. Bet, aišku, dažniausiai dalykai nesiklosto taip sklandžiai, kaip iš pirmo žvilgsnio tu juos matai…

Visų pirma – Erikas buvo stipriai sužeista koja, gal net lūžusia. Jis turėjo kažkokią lazdą pasiramstymui, bet net ir einant su ja, koja Erikui kėlė didelį skausmą. Mums reikėjo nuo Vilniaus senamiesčio nužingsniuoti iki Užupio. Kelias tikrai nėra tolimas, bet su Eriku mes jį įveikėm tik per dvi valandas. Planas buvo toks: mano bičiulis bėga namo, paruošia ką nors užkrimsti, o aš su Eriku šlepsiu per sniegą link to Užupio. Man teko apkabinti jį per liemenį, kad viena ranka mūsų naujasis benamis draugas remtųsi į mane, o kita ranka su savo lazda į žemę, tai galit įsivaizduoti, turėjom nemažai intymumo su Eriku (dėl intymumo – juokauju, bet visa kita – tikra). Žodžiu, Erikas pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją ir kaip jis tapo benamiu. Alkoholis ir meilė moterims, pamestas pasas, dar daugiau moterų ir alkoholio, ir Erikas jau gatvėje. Sakė, kad jei turi pinigų, pirmiausia nusiperka „Upytės“ (čia toks pigus vynas), o jei neturi, tai odekolono Naujininkų kioskelyje (už 1 litą gaudavo net pusę litro!). Tada dar Erikas pasiūlė man tapti jo žmona, pažadėjo būti geru vyru ir negerti, puikiai mane pamylėti ir galiausiai nugriuvo į pusnį pailsėti. Gal penkiolika minučių jį žadinau, kol atsibudo, padėjau atsistoti, priminiau, kur einame ir galiausiai pasiekėme savo kelionės tikslą – šiltus, jaukius studentiškus namus. Mūsų laukė puikūs karšti sumuštiniai, kava su pienu, aš nusivilkau savo paltą, o Erikas tik nusimetė į kampą pirštines ir su visais viršutiniais drabužiais pradėjo puotauti. Jis prisidėjo gal 6 šaukštelius cukraus ir rijo savo maistą kaip gyvulys. Aš nežinau, kaip vyksta tokie dalykai, tiesiog maniau, kad jis pirmiausia išsimaudys vonioje, apsirengs švarius mūsų duotus drabužius, tada susėsim virtuvėj prie kavutės, pavakarieniausim… Bet ne, žmogus buvo išbadėjęs, jis laikė drebančiom apskretusiom rankom tą sumuštinį, kando, per kraštus dribo gabalai maisto, rijo savo kąsnius nekramtydamas ir murkė iš pasitenkinimo… Tada aš pirmą kartą pagalvojau, kad jis pakvaišęs! Erikas pradėjo šokinėji nuo kėdės, atsistoti, vėl atsisėsti, valgydamas kišti maistą pirštais į gerklę, žiaukčioti, kosėti, spaudytis, vėl ryti… Nebepamenu, ką aš ir mano bičiulis darėm su savo maisto porcijomis, bet netikiu, kad jas suvalgėm. Pamenu, žvelgėm vienas į kitą per virtuvinį stalą išsigandę ir jau tada pradėjom gailėtis savo poelgio – buvo tikrai baisu (o ir šlykštu – neslėpsiu) matyti tokį išprotėjusį, pakvaišusį žmogų! Bet vakaras dar nesibaigė…

Prisikimšęs pilvą maisto, mūsų svečias nuėjo į vonią maudytis. Prileidom jam vandens, davėm rankšluostį, švarių drabužių, muilo, šampūno… Kol jis maudėsi, paklojom jam lovą viename kambaryje, o patys susiruošėm miegui kitame. Kol Erikas maudėsi vonioje, girdėjom daugybę džiaugsmo šūksnių – jei atvirai, tai yra vienas labiausiai mane liūdinančių dalykų apie benamius – tai, kad jie negali palaikyti savo švaros, pasirūpinti higiena…. Aš labai puikiai įsivaizduoju, ką jis tada patyrė – atsipalaidavimą, šilumą, švarą… Ir štai, per sieną girdime, kaip tas žmogus, prieš keletą valandų sėdėjęs ant iš sniego nulipdytos ledinės kėdutės, dabar turškiasi karštame vandenyje, taškosi ir džiaugiasi. Ir štai, jam išėjus iš vonios, prasidėjo baisioji istorijos dalis…

Apsirengęs švarius rūbus, Erikas iš vonios išeina su MĖLYNA galva ir saujoje laiko krūvą baltai rudai mėlynų daiktų! Kas tai??? Tai yra tvarsčiai… Balti tvarsčiai, nudažyti surūdijusiu krauju ir mėlynos spalvos antibakteriniu tirpalu. Sako: „Aną dieną kažkas trenkė man į galvą su metaliniu pagaliu, atsipeikėjau greitosios automobilyje, kur mane aprišo, aptvarstė ir paleido. Liepė rytojaus dieną užsukti pasikeisti tvarsčius, bet nenuėjau…“. Pažvelgiau į jo galvą, tiksliau į viršugalvį – košmaras! Mano bičiulis išėjo iš kambario, o aš buvau paprašyta uždėti naujus tvarsčius. Pakaušyje buvo skylė – delno dydžio, kruvina, užsidengusi didžiuliu rudu šašu, su kraujuojančiais krašteliais, šlapuojančiu viduriu ir viskas apdžiūvę geltonais pūliais, aplink pajuodę, galvos audiniai suminkštėję, matosi piršto įspaudų žymės. Erikas paėmė tokį mažą buteliuką į rankas, atidarė, užsipylė sau ant galvos mėlyno dezinfekuojančio skysčio, skystis bėga per kaktą, veidą ir ausis, o jis žiūri į mane ir juokiasi. Akys liūdnos, burna baisi, žiūri ir juokiasi. Ir aš iki šiol nežinau, ar jis tikrai jau pakvaišęs ir visiškas durnelis pasidaręs, ar kaip tik čia beviltiškumo ir situacijos realaus supratimo išraiška. Juk jo galva išpuvus, pūliuota, smirda ir negyja! O jis pats benamis, išbadėjęs, suluošinta koja ir prasigėręs! Ir mane toks graudulys užliejo, kad va šią akimirką aš žiūriu į žmogų, kurio egzistavimas neturi jokios prasmės, kurio gyvybė nieko neverta, kurio niekas niekada neieškos ir nepasiilgs, ir kuris po truputį pūva!

Uždėjau tvarstį, Erikas padėkojo, atsigulė, užmigo, vėliau užmigome ir mes. Po keleto valandų girdėjome kaip jis per miegus blaškėsi, rėkė, juokėsi. Ryte radome jį gulintį prieškambaryje ant žemės, prisišlapinusį į naujasias švariasias kelnes, prisigėrusį (naktį jis išsiurbė pusę litro odekolono, kurio turėjo savo palto kišenėje)… Pažadinom ir pasakėm, kad mums visiems reikia eiti, nes kiti buto gyventojai planuoja grįžti už poros valandų ir tuo metu šio svečio namuose turi nebūti nė kvapo (o kvapas buvo dar keletą savaičių)! Erikas pradėjo verkti, kad taip greitai jį išvarome, tada pradėjo sakyti, kad pavogėme jo pirštinę, kur jis turėjo daug pinigų. Buvo sunku tai daryti, bet eksperimentas baigėsi, mes turėjome jį išgrūsti laukan ir apsitvarkyti!

Ir kai pagalvoji, mums su bičiuliu tai buvo nuotykis. Kavinėje gurkšnodami karštą vynelį ir kalbėdami apie Goethe‘s Fausto gyvenimo vingrybes sugalvojome pabūdi geradariais pasaulio gelbėtojais ir pasikviesti nusmurgusį benamį, kad panagrinėtume jo gyvenimo vingrybes ir parodytume jam (o ypač sau), kokių taurių jaunų sielų likimas gali pažerti vargšui nuskriaustajam. Bet tiesa yra ta, kad mes su bičiuliu pasielgėm kaip niekšai – ne tik dėl to, kad po Eriko išvarymo bute iš tiesų radom jo pirštinę su santaupomis, bet dar ir dėl to, kad mes šį žmogų į namus pasikvietėm ne dėl jo, o dėl savęs! Mums buvo įdomu tai padaryti, apie tai pasakoti kitiems, pridėti sau geradarių įvaizdžio, pažiūrėti iš arčiau į eksponatą prisidengiant žodžiu „padėti“. Tačiau realiai mes jam nepadėjom, niekaip neprisidėjom prie jo gyvenimo kokybės, nieko nepadarėm dėl jo, kas turėtų realios reikšmės ar vertės. Mes galėjom padaryti šimtus dalykų – visų pirma pagelbėti susiorganizuojant dokumentus, padėti susižinoti socialinės pagalbos institucijų kontaktus, kur jis galėtų kreiptis tolimesnės pagalbos. Galėjom padaryti normalesnio maisto, nei sumuštiniai, įduoti termosiuką su kava ir laiku surasti jo pirštinę su santaupomis. Bet nepadarėm nieko, tiesiog paleidom į žiemos rytą va taip pat lengvai, kaip nuplauni dantų pastos likučius nuo šepetėlio – automatiškai, tarsi savaime suprantant, negalvojant…

Mes nesame kalti, kad Erikas gyvena gatvėje, kad jo gyvenimas mizernas ar kad jį kažkas sumušė metaliniu pagaliu. Bet mes esame kalti, kad suteikėme jam nepagrįstą viltį! Ir galbūt taip, o galbūt ne – kad jis tą žiemą mirė prie LIETUVOS kino teatro IKI…

7.Apie motinystę…

Kai laukiausi savo sūnelio, vienoje pamokėlėje nepatyrusioms mamytėms išgirdau tokį sakinį – BŪTI MAMA ir AUGINTI VAIKĄ yra labai skirtingi dalykai. Būti mama reiškia patirti pilnatvę, įprasminti savo egzistenciją ir daug panašių fantastinių dalykų, o turėti vaikų reiškia plauti, skalbti, gaminti ir daug panašių purvinos realybės dalykų… O ką iš tiesų reiškia būti mama, turėti vaikų ir svarbiausia – auginti berniuką?

Vaikystėje augau su sese, turėjau keletą draugių, daug pusseserių, klasiokių, papildomų mergaitiškų veiklų tarp mergaičių na ir kažkaip savaime buvo aišku, kad ateityje turėsiu dukrytę. Bet atsitiko kitaip – gimė sūnelis. Ir viskas yra kitaip – reikėjo išmokti ne tik įeiti į mamos vaidmenį, bet suprasti elementarius dalykus apie savo vaiką, tokius kaip jo higiena! Berniuką apiprausti reikia kitaip nei mergaitę. Berniuką apšluostyti reikia kitaip nei mergaitę. Berniuką suprasti reikia kitaip nei mergaitę…

Aplinkoje teko nemažai susidurti su „vyriško“ charakterio formavimo siūlymais. Jei vaikas verkia, nereikia imti jo ant rankų, nes bus įsikibęs į mamos sijoną, verksnys ir nevyriškas. Negalima vaiko ilgai žindyti, o ypač berniuko. Ir jau tikrai jokiu būdu neiti su berniuku maudytis ar į tualetą dėl savo, o ne dėl jo reikmių. Neguldyti berniuko nakčiai šalia savęs, nes miegamajame miegoti turi vyras su žmona, o vaikui jų lovoje ne vieta… Kiek daug žmonės nežino apie vaiko poreikius ir jo psichologinius niuansus, tokius kaip artumo ar motinos pieno poreikis. Žmonės vartoja frazę „vaikas manipuliuoja mama“ vietoj to, kad suvoktų „vaikas turi poreikius, kuriuos gali atliepti tik mama“. Nėra nieko blogo, atvirkščiai, net labai skatintina miegoti kartu su savo mažyliu, ilgai jį žindyti, daug jį nešioti ir leisti jam verkti tiek, kiek jis nori jį priglaudus, apglėbus ir suteikiant saugumo jausmą… Nes kai mažasis žmogus bus pasiruošęs, jis atsiskirs pats – pats pasiprašys miegoti atskirai, pats atsisakys krūties, pats atsisvikinęs nubėgs žaisti į žaidimų aikštelę… Ir tas poreikių užtikrinimas, saugumo jausmo suteikimas, zyzimų išklausymas, piktumų nuraminimas, dalykų paaiškinimas suformuoja žmogų! Vaikų auginti nereikia, jie auga patys! Reikia padėti jiems susiformuoti – paaiškinti jų emocines būsenas, parodyti pavyzdžius, kalbėtis, nežeminti, negėdinti, įsiklausyti, skirti dėmesio, leisti būti purviniems, apsidrabsčiusiems, priterliojusiems namus, išmėčiusiems žaislus, įsiraususiems spintose tarp drabužių – kuo daugiau visko jiems leisit, tuo greičiau jie taps savarankiškesni! Ir tai yra taip sunku, TAIP SUNKU, kad net ir apsakyti sudėtinga. Kai kiekvieną dieną atsiduri situacijoje, kuomet kažką išspręsti būtų paprasčiau tiesiog paėmus vaiką ir nusitempus už rankos arba pakėlus balsą, uždraudus ką nors ar kaip kitaip nubaudus, kai viskas pasidarytų daug greičiau ir paprasčiau, jei taptum nenuginčijamas autoritetas savo vaikui ir tavo žodis būtų galutinis, neginčijamas. Bet tai yra dresūra, o ne auklėjimas! Kiekvieną kartą, kai esi išvesta iš kantrybės, turi įkvėpti, tūpti šalia vaiko ir dar ir dar kartą aiškinti jam, kodėl kažką turim daryti taip, o ne kitaip, nors jau tai darei šimtą kartų. Kai aplink skraido daiktai, vaikas spiegia iš susinervinimo, tave muša ir krenta ant žemės, tu sėdi šalia jo ir įjungus paskutinį dar veikiantį smegenų mygtuką sakai jam, ką jis šiuo metu jaučia, kad yra susinervinęs, supykęs, jaučia neteisybę, nenori kažko daryti dėl tos ir anos priežasties, ir kad mes galim palaukti, kol jis nusiramins, kad jis gali ateit apsikabint, jeigu jam norisi ir kad tu jį priimsi visokį… Ir tu neduodi jam saldainio, kad jis nurimtų, ar neįjungi filmuko, tu kenti kartu su juo, o gal net labiau už jį, bet laikaisi savo ramios ir viską suprantančios mamos vaidmens, o kai jis pagaliau nueina miegoti pietų miegelio, eini prisiryti riebių spurgų su džemu, nusirauti plaukų arba paverkti kampe. Ir tu niekada nespėji niekur nueiti laiku, nieko padaryti laiku, negali nieko susiplanuoti, nes vis tiek nepavyksta įgyvendinti plano. Bet esi gera mama! Esi gera mama, nes parodei savo vaikui supratimą, parodei, kad nusiraminti jis gali ne spardydamas pagalvę ar ant jos rėkdamas, kadangi šį įprotį jis ateityje, tikėtina, taikys žmonėms, ir ne gavęs kyšį – kokį saldumyną, o apsikabinęs mamą, glostomas, raminamas švelniu balsu ir prisiglaudęs. Taip mezgamas ryšys – sunkiai, bet labai artimas, kokybiškas, patikimas. Šiandien mano berniukui tik treji su puse, bet aš užsimerkus galiu paleisti jį bėgti šaligatviu kiek akys užmato, nes žinau, kad jis visada VISADA sustos prie perėjos ir sulauks manęs, nes tik kartu galime eiti per gatvę. Ir čia galima būtų dėti tašką, nes pasitikėjimas savo šeima yra tikrai didelis, bet dar reikia įdiegti pasitikėjimą savimi, kas yra ne ką menkesnė užduotis mamai!

Kaip įdiegti savo berniukui pasitikėjimą savimi? Ne apie tai kalbu, kad jis žinotų, jog visada viską daro gerai, nes tikrai ne visada viską daro gerai…  Kalbu apie tai, kad jis nebijotų išsakytų savo minčių ir jausmų, kad nesigėdintų savęs ne tik prieš savo šeimą, bet ir prieš visus kitus aplinkinius žmones. Tai yra sunku, yra tikrai sunku duoti vaikui pastabą apie neteisingą ar nepriimtiną jo elgesį neįžeidžiant ar nepažeminant jo. Masturbacija – kiekvienos mamos juodas vargas nuo tada, kai vaikui sueina dveji su puse ar treji… Kaip tokio amžiaus vaikui paaiškinti, kad iš principo tai nėra blogas dalykas, tik dėl socialinių normų žmonės to nedaro viešumoje? Arba mamos kūno lietimas – žindomi vaikai yra pripratę matyti ir liesti mamos krūtis, bet viešumoje mamos nelabai nori, kad vaikai tai daryti, ne tik dėl socialinių normų, bet žinoma ir dėl jų. Tačiau žindukliui tai yra normalu, nes jis tai daro valandų valandas kiekvieną dieną ir nesuvokia, kad viešose erdvėse socialinės normos šiek tiek riboja tokį elgesį…

Todėl motinystė yra kur kas daugiau, nei švarus ir pamaitintas vaikas, ir sutvarkyti namai. Motinystė tai yra nepaliaujamos atsakymų į klausimus paieškos! Tai kova nepasiduoti savo nuovargiui ir silpnumui! Kova prieš stereotipus, kova už ryšį su savo vaiku, už jo pažinimą ir artumą, kova už gerą žmogų ateityje, kuris bus stiprus savo asmenybe ir tvirtas savo pasirinkimuose. Motinystė – tai kiekvienos dienos darbas dabar, kol vaikas dar mažas, kad vėliau to darbo būtų mažiau, nes jo asmenybė ir poelgiai bus paremti ne tėvų ar pasėkmių baime, o meile. Kad ateityje žiauriai prisidirbęs jis ateitų ir pasisakytų, kad sugebėtų paaiškinti, kodėl taip pasielgė ir paprašytų pagalbos išsikapstyti, o ne slėptųsi ir meluotų, nes jaustųsi nesuprastas ir vienišas. Kad būtų kovotojas ir smalsuolis! Dėl to, ir dar dėl daug kitų teisingų dalykų po dalelę kasdien lipdau savo sūnelį ir jo ateities gyvenimą – su meile, supratimu ir kasdien jam padėkodama už ką nors, net jei tikrai sunku surasti, už ką padėkoti 🙂

6.Apie griaunančią mokyklą…

 

Mokykla. Tai buvo vienas baisiausių dalykų mano gyvenime. Turbūt dauguma jūsų galėtumėt pasakyti tą patį apie savo gyvenimą mokykloje? Bjauriojo ančiuko virsmas gulbe, hormonų audros, sudaužyta širdis ar buvimas visą laiką nesuprastu… Mano istorijoje – visa tai yra lengvoji dalis. Mokykla buvo mano kasdieninis košmaras. Aš tiesiogine tų žodžių prasme bijojau eiti į mokyklą. Mokykloje mane mušdavo, stumdydavo, ant manęs spjaudydavo, pravardžiuodavo, žemindavo ir visaip kitaip niekindavo. Į tualetą buvo saugu nueiti tik pamokų metų, nes per pertraukas galėjau būti ten skaudžiai sumušta. Tačiau per pamoką eiti į tualetą vis dėl to taip pat buvo pavojinga, nes grįžusi į klasę neberasdavau savo kuprinės – ją būdavo paėmę ir paslėpę klasiokai. Kartais jie ją iškratydavo ir išmėtydavo mano daiktus kur nors klasės galę, o pačią kuprinę suspardydavo, išpurvindavo ar kur nors įkišdavo, kad po to ilgai ieškočiau. Aš mokykloje gaudavau nemokamus pietus, prie jų būdavo bandelė – pietus suvalgydavau mokykloje, o bandelę nešdavausi namo – tokia buvo kasdienė rutina, nes maisto per daug niekada nebūna, juk ne šiaip sau gauni nemokamus pietus mokykloje. Bet štai tokių pasirodymų metu mano bandelė būdavo numetama ant žemės, suspardoma, išvoliojama ir galiausiai išmetama. O aš likdavau be vakarienės – ir pasirodo, tai buvo labai juokinga, taip juokinga, kad galima tai kartoti kiekvieną dieną!

Aš nemokėjau apsiginti. Neturėjau tam nei valios, nei jėgų. Bijojau savo klasiokų ir klasiokių, kurios buvo dar žiauresnės, nei klasiokai. Mano vieta klasėje visada būdavo prie mokytojos ar mokytojo stalo, pats pirmas suolas, pirmoje eilėje. Negalėjau niekur kitur sėdėti, nes man reikėjo, kad mane matytų ir prižiūrėtų mokytojai, antraip man grėsė pavojus. Apspjaudymai ir drabužių sugadinimai mokykloje prasitęsdavo mamos mušimu namuose, kodėl aš jų neprižiūrėjau. Juk mes ir taip neturim pinigų niekam, o dar čia aš drabužius gadinu… Tas pats būdavo dėl sugadintų mano daiktų, suplėšytų kuprinių, žirklėmis sukarpytų sportbačių ir sportinės aprangos. Kiekvieną dieną aš turėjau būti kiek galima labiau nematoma mokykloje, kad ir namuose turėčiau kuo mažiau priežasčių užkliūti savo mamai. Todėl nuo ryto iki vakaro pagrindinis mano darbas buvo saugoti savo užnugarį, slėptis, susilaikyti nepravirkus prie visų ir nesukelti mamai įtarimų namuose, jei mokykloje nutikdavo kas nors blogai…

Negali sakyti, kad aš neprašiau pagalbos pas mokytojus ar tėvus. Tėtis sakydavo, kad reikia duoti atgal, mama sakydavo, kad mušė ją, dabar muša mane, o ateity muš mano vaikus – labai palaikantys tėvai… Mokytojai taip pat privirdavo košės daugiau, nei padarydavo naudos. Taigi, po keleto nesėkmingų pagalbos prašymų, daugiau niekada niekam nieko nepasakojau apie savo gyvenimą mokykloje ir namuose.

Nori nenori, kiekvienas tavo gyvenime nutikęs įvykis tave vienaip ar kitaip formuoja. Nors savo mokyklą esu įpratusi vadinti „griaunančia mokykla“, turiu pripažinti, kad visi griaunantys dalykai kažką kuria. Kiekvienas nutikęs dalykas yra ir griaunantis, ir kuriantis tuo pačiu metu. Tarkim, smurtas mokykloje sugriovė vaiko pasitikėjimą savimi ir sukūrė silpną asmenybę. Nepalaikantys tėvai sugriovė pasitikėjimą jais ir aplinkiniais, ir sukūrė nereikalingumo jausmą. Ir atvirkščiai – geras draugas kuria pasitikėjimo ryšius ir griauna vienatvę… Taigi, mano „graiunanti mokykla“ sukūrė manyje daug kompleksų, nepasitikėjimo ir nesaugumo, kas iš tiesų jau nuo ankstyvos vaikystės buvo puoselėjama ir namuose.

Kad ir kaip keistai nuskambės, bet užaugusi nusprandžiau tapti mokytoja. Ne dėl to, kad labai norėčiau grįžti į mokyklą, bet dėl to, kad jaučiau, jog turiu neišgyventą, užslėptą skausmą, susijusį su mokykla. Man patinka mokytis, patinka suprasti naujus dalykus, sužinoti kažką ir aš neturėjau galimybės to patirti mokykloje. Dėl to jaučiau, kad turiu sustabdyti nuo to bėgimo kitus vaikus, kurie išgyvena ką nors panašaus. Turiu jiems padėti. Arba kad apskritai kiekvienas iš mano klasės mokinių turėtų akimirką sustoti būti tame socialiniame vaidmenyje, kuriame yra ar privalo būti mokykloje, ir patirtų save tikrąjį, nes visi, visi be išimties, turi blogų patirčių, kurias reikia apdoroti sustojus ir nurimus. Taigi, turiu pasakyti, kad aš tapau labai gera mokytoja! Ir dar pridursiu, kad geras mokytojas susideda iš kur kas daugiau sudedamųjų dalių, nei universiteto baigimas, raidos, socialinės ir pedagoginės psichologijos išmanymo ir gero savo mokomojo dalyko didaktikos žinojimo! Visų pirma geras mokytojas turi suprasti, ar visi mokiniai klasėje yra pasiruošę mokytis ir jei ne – padėti jiems pasiruošti. Ar dažnai girdėjote mokykloje – nu šaunuolis, Jonai, ir vėl gavai dešimtuką!? Nes Jonas visada gauna dešimtukus. O kaip dažnai girdėjote: leiskite pasidžiaugti Petru, kuris šį kartą gavo šešis. Didžiuojuosi tavimi, visada žinojau, kad tu gali pasiekti puikių rezultatų! Nes Petras visada gaudavo trejetą ar geriausiu atveju – ketvertą, ir šį kartą jis padirbėjo ir jo pažymio šuolis yra didžiausias klasėje, nes Jonas ir taip visada gauna dešimtukus, o visi kiti irgi maždaug savo gebėjimų rėmuose buvo įvertinti. Ir nors šalia Jono įvertinimo Petro įvertinimas atrodo labai menkas, tačiau Petro pasiekimo šuolis yra žymiai didesnis, nei Jono! Ir toks mokytojo įvertinimas galėtų nepaprastai pastūmėti Petrą pirmyn… Visur, visose srityse, visam gyvenimui!

Nepaisant mano visa griaunančios patirties mokykloje, gera mokytoja man padėjo tapti būtent ši patirtis ir dar viena ekspedicija po kurdų mokyklas – apsilankymai dulkėtose kaimų mokyklose pietrytiniuose Turkijos pakraščiuose, netoli Sirijos sienos. Tuose kraštuose didžiąją laiko dalį keliavau viena. Turėjau didelę kuprinę, pilną kanceliarinių priemonių ir tikslingai vykau per vietines mokyklas. Jų buvo aštuonios. Su niekuo nebuvau susitarusi iš anksto, nes ten ne tik kad nėra interneto, kompiuterių, vietomis – elektros, niekas nekalbėjo angliškai – tose vietose nesutikau beveik nieko, kas mokėtų skaityti ir rašyti. Įskaitant mokyklų mokytojus! Skurdus kraštas, kariniai konfliktai, susiskaldę žmonės – visa tai lemia nepaprastai skurdžias, į močiutės kaimo pašiurę panašias mokyklas, kuriose kaimo senolis arba mečetės imamas (bažnyčios kunigo atitikmuo) skaitydavo (ar greičiau iš atminties diktuodavo) korano tekstus, mokytojas dainuodavo kurdiškas patriotines dainas ir pasakodavo istorijas, kaip sulaukę trylikos ar keturiolikos metų, berniukai turės atsisveikinti su savo motinomis ir keliauti su ginklais į kalnus, nes dar daug kraujo Alachas numatęs išlieti. Jei kyla klausimų, iš kur aš visa tai žinau ar supratau neturėdama jokio vietinių kalbos supratimo – tai vis dėl to man pasisekė keliaujant sutikti išsilavinusių ir pasiturinčių žmonių, kuriems aš papasakojau savo planus ir kurie galėjo sau leisti viską mesti ir keliauti su manimi kelis šimtus kilometrų į šią ekspediciją ir pavertėjauti, lydėti, šiek tiek saugoti, kol gandas apie mane pasklido ir aš jau galėjau ramiai tęsti savo kelionę po vietines mokyklas viena.

Taigi, suradus tokią mokyklą, būdavau keistai priimta – mokytojai vyrai lyg ir negalėdavo su manimi kalbėti, dėl to kalbos barjeras būdavo jiems tikras išsigelbėjimas. Aš sukviesdavau vaikus aplink, jiems būdavo maždaug nuo penkerių iki trylikos metų – visi sėdėdavo viename kambaryje ant suolų, turėdavo vandens, vidurys kambario dažniausiai būdavo tuščias. Taigi, per vidurį ant žemės pasitiesdavau didelę skarą, išsidėliodavau savo turtą – guašą, popierių, spalvotus pieštukus ir flomasterius, žirkles, spalvotą popierių, medicininį gipsą… Geriausias vaikams atpažįstamas daiktas būdavo žirklės, nes dauguma jų jas turėjo namuose. Visa kita vaikams atrodė kaip stebuklas. Bene labiausiai dėmesį traukiantis reiškinys buvo tai, kaip guašu ištepliotas teptukas nudažo vandenį dubenyje. Nuo tada, kai pirmą kartą supratau, kad jiems tai atrodo kaip burtai, pradėjau rodyti šį eksperimentą permatomame plastikiniame butelyje – įmerki dažais ištepliotą teptuką, sujudini vandenį ir visi iš visų pusių mato sklindančias mėlynas ar žalias dažų daleles po vandenį. Tada prašo pakartoti dar ir dar… Kalbėjau su vaikais lietuviškai – angliškai kalbėti nebuvo prasmės, jie vis tiek supranta tik kurdų kalbą. Išmokiau juos žodį DIFUZIJA – kai kitą dieną susitikus vėl norėdavo pamatyti dažų sklidimą vandenyje, jie sakydavo difuzija. Buvo nepaprastai malonu tai girdėti, nes tai buvo didžiausias mūsų susikalbėjimo įrodymas.

Taip pat su vaikais lipdėme skulptūrėles iš medicininio gipso. Kas žino šią veiklą, supranta, kokia tai meditacija, susikaupimas ir sensorinė stimuliacija. Pirštai ir delnai buna aplipę šilta švelnia mase, visą laiką lieti gipso milteliais aplipusį bintinį audinį ir kuri iš jo formas. Dažniausiai mes kurdavom makalynes – kokias nors apstrakčias formas. Bandžiau surasti kokią nors jiems atpažįstamą figūrą ar formą, bet tokios paprastos kaip trikampis ar kvadratas vaikams neatrodė pakankamai įdomios, jie norėjo daugiau spaudinėti ir maigyti materiją, o tokios sudėtingesnės kaip medis jiems buvo nesuprantamos, kadangi visa medžiaga yra baltos spalvos, kol jos nenudažai. Manau, šis eksperimentas patvirtina, kad spalvų ir formų rodymas vaikams ankstyvoje vaikystėje yra reikalingas jų pažintiniams gebėjimams ateityje. Taigi, darydavom makalynes, vėliau jas dažydavom guašu, tepdavom spalvą ant spalvos, vieną ant kitos, kol dalys kūrinio būdavo rudai murzinos nuo spalvų kratinio, o kitos dalys net nepaliestos teptuko ir likdavo baltos. Šie vaikai neturėjo pieštuko/flomasterio/teptuko laikymo įgūdžio, tad jų kūriniai atrodė atitinkamai, nuspalvinti gremėzdiškai, nekruopščiai, tačiau labai unikaliai.

Atvykusi į tokią mokyklą, joje pasilikdavau tris, keturias ar penkias dienas. Dažnai man leisdavo nakvoti po mokyklos stogu (kartais mokykla neturėdavo sienų) arba kas nors pasikviesdavo pas save į namus. Man tiko bet kokios sąlygos. Žmonės mane pavaišindavo vandeniu, arbata, duona, kartais riešutais ar sūriu. Ir tai yra tikrai daug, lyginant su tuo, ko ir kiek jie turi. Aplink nelabai būdavo kokių parduotuvių, nieko maistingo nenusipirksi, nebent vištą ar ožkelę, bet aš su savimi turėjau truputį maisto, miegmaišį ir man visko pakako. Žmonės net saugodavo mane per naktį, nesu visiškai tikra nuo ko, bet įtariu, kad ne visi miestelyje buvo patenkinti mano atvykimu – juk vis dėl to aš moteris.

Atsisveikinant kiekvienam vaikui ką nors nupiešdavau su flomasteriais ir pieštukais, ir padovanodavau asmeniškai, kad turėtų prisiminimą. Taip pat visus jų darbus leisdavau jiems pasilikti – jie jais puošė mokyklą ir nešdavosi namo. Mes piešėm, spalvinom, karpėm, klijavom, lipdėm – ir aš visą laiką nenumaldomai galvojau apie save mokykloje, kaip viskas skirtingai vyko, kaip net ir būdama nepasiturinčios šeimos atžala, aš vis dėl to turėjau visko daug daugiau. Ir kaip gyvendama pažeminimų ir smurto kasdienybėje, vis dėl to nebuvau ruošiama eiti šaudyti „priešų“. Nenoriu pasakyti, kad tai, kas negero nutiko man mokykloje yra gerai ir nieko tokio… Arba kad neverta čia skųstis ir apie tai galvoti, nes kitiems yra daug blogiau… Aš tiesiog svarstau, ar tie vaikai, kurie niekada nelaikė spalvotų pieštukų savo rankose, nors kiek nors, nors širdies gilumoje žino, kas jų laukia ir kam jie ruošiami? Kad jų mokykla iš tiesų yra tikroji visa griaunanti mokykla? Ne dėl to, kad jie joje nieko neišmoksta, o dėl to, kad joje pasibaigia jų vaikystė. Mokykla – tai paruošiamoji vieta gyvenimui be ateities. Ir nors čia nespjaudoma, nestumdoma, nepravardžiuojama ir jaučiama vieningumo atmosfera, ši vieta beveik juos visus veda į mirtį, į ginkluotų, kruvinų kovų su turkais lauką. Už Kurdų laisvę ir nepriklausomybę! Nes aš mokykloje visus tuos metus, kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro jaučiau, kad gyvenu neteisybėje, kad iš manęs atimama kiekviena mokinio kelyje pasitaikanti galimybė kur nors sudalyvauti, kur nors būti šauniausia, kur nors ką nors sukurti… Ar šitie vaikai jaučia, kad tai yra neteisinga, kas jų laukia, kad tai ne jų pačių pasirinkimas?

Dėl to būnant geru mokytoju yra svarbu pasodinti mokinių širdyse mąstytojų sėklą. Mąstydamas žmogus galės adekvačiau įvertinti savo veiksmus ir žodžius, savo aplinką, geriau vertins padėtį, kurioje yra, turės stipresnį empatijos jausmą ir galbūt išsimuš iš tos rikiuotės, kuri yra sukurta tam, kad kiekvienas užaugęs žmogus atliktų kokį nors konkretų juodą (arba kruviną) darbą. Mokytojai, apglėbkite vaikus švelnumu, girdėkite kiekvieną iš jų, įpinkit savo meilę į savo mokomąjį dalyką, suprastik, kad ne dalykas svarbu, o vaikas! Jie elgiasi blogai tik tada, kai nežino, kaip išreikšti savo jausmus ir nesupranta, kas su jais vyksta. O tie, kurie blogai nesielgia, irgi nebūtinai jaučiasi gerai. Padėkite vaikams pažinti save, padėkite jiems save gerbti, išmokykite juos klausyti sudomindami juos, naudokitės savo autoritetu kaip galimybe prie jų prieiti, o ne kaip būdu juos sutramdyti, padėkite vaikams, mylėkite jų rūpesčius ir skausmus, ir būkite ne griaunanti, bet kurianti mokykla!

5.Apie blogiausią naktį mano gyvenime…

Kas jums yra meilė? Sunku pasakyti, nes į ją susideda labai daug komponentų? Sutinku. Ir skirtingais amžiaus tarpsniais tie reikalingi ir idealizuojami komponentai yra skirtingi. Man meilė yra švelnumas, visur ir visada. Švelnus bendravimas, švelni atmosfera, švelnūs prisilietimai, švelnūs ginčai. Aš turiu kažkokią nepaaiškinamą baimę piktiems vyrams. Ne tokią, kad nesinori šalia jų būti, o tokią, kad aš tiesiog sustingstu ir negaliu pajudėti. Negaliu žiūrėti į aukštus, raumeningus, plačių pečių vyrus – jie man patys baisiausi. Kad ir kokie draugiški bebūtų. Keista, nes dauguma moterų sako, kad kaip tik tokiais ir žavisi, nes šalia tokių jaučiasi saugios. Aš nesijaučiu visai. Jei tai būtų kita moteris, o ne aš, sakyčiau, kad ji patyrė smurtą ar prievartą, ar buvo labai stipriai išgąsdinta kokio nors vyro, nes tokia baimė, įtariu, nėra normali. Bet aš savo gyvenime neturiu jokio smurtingo ar agresyvaus prisiminimo, susijusio su vyriška figūra, todėl lig šiol negaliu suprasti šitos baimės šaknų. Taigi, grįžtant prie meilės – man tai yra švelnumas. Tai nereiškia, kad visą laiką noriu būti glostoma, bet man svarbiausia, kad visi blogi ir pikti dalykai būtų pasakyti ramiai ir pavyniojus į vatą. Kad santykiuose nebūtų pakelto tono ir mėtomų daiktų. Ramus kalbėjimas, ramus žvilgsnis į akis, saugumas (visų pirma fizinis). Aš pamenu, kai dar nebuvau ištekėjusi už savo vyro ir mes nakčiai likdavom nakvoti kartu, aš visuomet palikdavau praviras duris ir miegodavau toje lovos pusėje, kuri buvo arčiau išėjimo, kad jei reikėtų naktį dėl kokios nors priežasties nuo jo bėgti, galėčiau greičiau tai padaryti. Jūs galit įsivaizduoti, kiek stipriai įaugusi ta vyrų baimė manyje? Ir mano vyrą tai žeidė, nes jis neketino niekada manęs skriausti ar daryti ką nors, dėl ko man reikėtų bėgti. Antraip juk nebūtų tapęs mano vyru! Ir aš gerokai užtrukau, kol sugebėjau uždaryti miegamojo duris nakčiai…

Ir visgi, man tai pavyko, mes susituokėme ir du jauni, drąsūs, įsimylėję ir į viską žiūrintys pozityviai išvykome į povestuvinę kelionę po Pietų Ameriką. Nebijojome nieko, nors buvom gerokai pribauginti kitų keliautojų istorijų ir užsienio reikalų ministerijos rekomendacijų. Peru, Bolivija, Ekvadoras, Kolumbija – štai mūsų išmaišytos, ištyrinėtos, kalnuose išmiegotos ir Ramiojo vandenyno pakrantėse išgyventos šalys. Važiuojant autostopu ant maišų mėšlo ir dujų balionų. Patyrus vietinių draugiškumą, mandagumą, atidumą, po tokių kelionių tikrai nebetiki, kad egzistuoja blogi žmonės, kol nesusiduri su jais akis į akį arba per sienos plyšį… Sunku suprasti, ką turiu omeny? Prisėskit…

Medellin‘as – vienas gražiausių Kolumbijos miestų. Nors daugybę metų iš eilės jis ir buvo pasaulio nusikaltimų sostinė, mes negalėjome jo neaplankyti. Atvykome prie savo pasirinkto viešbutuko. Prie durų stovėjo jauna graži mergina, trumpu mėlynu sijonu ir ryškiu makiažu. Matyti narkomanus  ir prostitutes dienos šviesoje jau nebebuvo naujiena – tai vienas iš dalykų, prie kurių reikia priprasti Kolumbijoje. Taigi, praėję pro merginą, užėjome į viešbutuką, susimokėjome už kambarį ir nuėjome miegoti. Keliaudavome su didelėmis kuprinėmis, didelius atstumus nueidavom pėsčiomis, tad atvykus į naują miestą pramoga numeris vienas būdavo dušas ir miegas.

Keletą valandų pasnaudę budinomės ir skubėjom į lauką paieškoti vietelės pavalgyti. Jau Ekvadore pastebėjome, kad apie šeštą valandą vakaro užsidaro parduotuvės, visos durys ir langai, žmonės dingsta iš gatvių, miestai persiverčia į kažkokius naktinius siaubūnus – išlenda visokie tamsybių pabaisos. Vakare normalūs žmonės nebevaikšto, o štai Medellin‘e tas persivertimas įvyksta vėliau, tad dar gali pavaikštinėti po miestą tamsoje. Išeinant į gatvę ir grįžtant nakčiai pamatėme tą pačią merginą, vis dar stovinčią prie viešbutėlio durų. Turėtų būti sunkus prostitutės gyvenimas – visą laiką stovėti tarpduryje ir laukti, kol kas nors norės tave paturėti, kaip daiktą, be jausmų, greičiausiai be jokio švelnumo… Manau, kad ji taip pat turi kokį nors meilės įsivaizdavimą ir tai, kuo ji užsiima, turėtų būti labai nesuderinama su tuo, ką ji įsivaizduoja ir kaip, greičiausiai, norėtų, kad būtų. O ji tokia graži mergina. Nejaugi čia tikrai viskas, ką ji gali? Žinot, kai merginos užsiiminėja prostitucija Nyderlanduose, tu tikrai nepasakysi, kad tai ne jų pasirinkimas. Bet Pietų Amerikoje gali būti visaip. Čia viskuo, kas blogiausia, gali būti ne dėl savo pasirinkimų.

Naktis. Prabudau nuo duslių garsų ir verkimo. Kažkur netoliese, manau, kad už sienos, verkia moteris. Ir kažkas kažką mėto ar daužo, ritmingai. Panašus garsas būtų, jei sunkia medine kėde belstum į senovines medines grindis, ritmingai. Tada kažkas dūžta, moteriškas balsas suspiegia ir pradeda šaukti: „ayudame, por favor“, verkia… „Yo no quiro, yo no quiro, po favor, no, no…“. Smūgiai, smūgiai, moters verkimas, šaukimas… Žinot, aš paauglystėje žiūrėjau pakankamai telenovelių, kad ir be google vertėjo suprasčiau, ką moteris šaukia, ir kas apskritai ten vyksta. Prabudo ir mano vyras, nes trenksmai ir verksmai buvo tikrai garsūs, aš jau sėdžiu susigūžus, žiūriu į jį – ką darom? Jūs galvojat, kad nėra čia daug iš ko rinktis, tiesiog eini ir gelbsti moterį? Tai leiskit papasakot jums keletą aplinkybių – kaip jau minėjau, Medellin‘as daug metų buvo pasaulio nusikaltimų sostinė. Mums keliaujant Kolumbijoje, sklandė istorijos, kad vienas amerikietis vyrukas buvo nušautas viešbučio kambaryje, nes užpuolikai norėjo jo laikrodžio, o jis su drebančiom rankom per lėtai jį nusiiminėjo nuo riešo! Ir jeigu patekai į bėdą, pagalba atvyks tik ryte, nes naktį per daug pavojinga! Čia panašiai kaip filme „The Purge“ – turi išgyvent iki ryto. Mano vyras puolė ieškoti dujų balionėlio, kurį turėjo, smūgių garsai nesiliovė, verkimas, aimanos ir pagalbos šauksmas – taip pat. Žiūrim su vyru vienas į kitą ir klausom tos moters maldavimų už sienos, ir tų baisių trankymo garsų. Galvoju iškart, kaip viskas būtų, jei ten būčiau aš, jei aš taip verkčiau ir šaukčiausi pagalbos, o kažkas už sienos stovėtų ir svarstytų, ką čia daryti. Mano vyras eina prie durų, sakiau jam, kad neitų į tą kambarį. Matau, kad ir jis bijo, supranta, kad pats gali gauti šiaip sau į šonus arba kulką į galvą. Ir tai ne kriminalinis filmas apie Kolumbijos narkotikų dilerius, tai realybė, vykstanti Kolumbijoje. Minos laukuose, kulkos galvose – nieko neįprasto. Su dujų balionėliu išėjome į koridorių, priėjom prie 358 kambario durų, tyliai paklausėm pridėję ausis – tikrai ten! Mes stovim prie durų kambario, kuriame žiauriai talžoma moteris, šaukianti, verkianti, kartais jai kažkas įkišama į burną, jos balsas tampa tylus, verkimas trumpam nutyla, kartais ji vėl išlaisvinama. Fantazija nuneša toli, kas ir kaip ten vyksta, bet belsti į duris ir viską nutraukti – būtų beprotybė, gal net savižudybė tiesiogine prasme. Laikausi įsikibus savo vyrui į ranką, drebu iš siaubo – atrodo štai čia sudėta visos mano didžiosios gyvenimo baimės. Ta moteris nepaliko pravirų miegamojo durų ir neatsigulė ant lovos kraštelio, kad galėtų pabėgti… Ji visu savo nelaimingu gyvenimu panėrė į pikto ir agresyvaus žmogaus kontrolę, iš kurios nebeturi jokių šansų pasprukti. Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime! Ir tada mus aplankė išganinga mintis – nusileisti laiptais į apačią ir registratūroje pasakyti darbuotojai, kas vyksta, kad ji iškviestų policiją ar pasitelkus savo super galias sustabdytų tą siaubą! Basomis nulėkėm į apačią, pažadinom iš miegų tetutę, savo apgailėtina ispanų kalba bandėm pasakyti, kas ten vyksta, įvardinom kambario numerį ir paprašėm iškviesti policiją. Mes išgelbėti, ta moteris išgelbėta, viskas bus gerai – pamanėm…

Kai pagalvoji, ko tik nepadarysi, kad išsuktum savo kailį. Rasi racionalizacijų, patvirtinančių tavo idėjas. Neatsižvelgsi į akivaizdžias logikos skyles. Išgelbėsi visų pirma save ir tada, galbūt, pasistengsi dėl kito. Koks būtų teisingas poelgis tokioje situacijoje? Galbūt ta moteris yra prostitutė ir eidama su nepažįstamu vyru į viešbučio kambarį numato tokias situacijas, ir sutinka su jomis iš anksto? Tai yra jos sprendimas ir jos gyvenimas. Bet ar prostitutės turi teisę akto eigoje persigalvoti ir nebenorėti daryti to, ką manė norėsiančios daryti? Ar tokioje situacijoje jas reikia gelbėti? O ką, jeigu ji paprasta moteris, visai ne prostitutė, tik kažkokiu būdu neteisingai pasirinko vyrą? Ar tada ją reikia gelbėti labiau, nei prostitutę, kuri persigalvojo akto eigoje? Ar tokį smurtą patyrusi moteris gali turėti kokį nors įsivaizdavimą apie meilę? Ar ji tiki, kad gali būti mylima švelnaus ir gero vyro? Ar ji tiki, kad gali būti tinkama kam nors kitam, nei žiauriam talžymui ir kankinimui? Ar tokią moterį galima pagydyti nuo smurtaujančių vyrų? Ir galiausiai, ar protinga rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtum kažką, kas galbūt savo noru pateko į tokią situacija? Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia pasidalinti per pusę, kai dalis tavęs nori ir galbūt net gali sustabdyti stingdantį smurtą vienos rankos ištiesimu ir pabeldimu į duris, kai tuo metu kita pusė iš visų jėgų siunčia tau į galvą mintis, dėl ko nereikėtų taip pasielgti, kad tik tau pačiam nieko nenutiktų…

Viešbutuko darbuotoja paskambino telefonu į 358 kambarį ir atsiliepusiam žmogui pasakė, kad kiti viešbučio klientai skundžiasi triukšmu iš jų kambario, tad prašo taip garsiai netriukšmauti. Likusią nakties dalį moteris verkė ir dejavo labai labai tyliai, smūgiai buvo ne tokie intensyvūs, kol saulei prašvitus ir „The Purge“ laikui praėjus mes jau buvom susikrovę kuprines ir bėgom lauk neatsisukdami. Nors nelinkiu niekam išgyventi to siaubo, kurį tą naktį išgyveno ta moteris, bet ypač tikiuosi, kad čia nebuvo ta graži jauna mergina, mėlynai blizgiu sijonu…

4.Apie nepaprastai karštas pupytes…

Pirmoji meilė… Kiek svajonių ir patirčių paprastai būna į ją sudėta. Ir kaip visada – baigiasi ji liūdnai… Kai man buvo 16 metų, aš įsimylėjau šiek tiek vyresnį vaikinuką iš kitos mokyklos, labai protingą ir gražų, kuris (didžiausiam mano skausmui) buvo įsimylėjęs mano draugę. Mes su drauge jį vadinom Berniuku Geltonu Švarkeliu, nes jo vardas man painiojosi su keletu kitų labai panašių vardų ir aš vis ne tuo vardu į jį kreipdavausi. Vieną dieną jis padovanojo mano draugei rožę, o ji ją numetė ir nuėjo. Jūs galit įsivaizduoti? Ta draugė sudaužė mano mylimajam širdį! Ir tai nebuvo nė kiek blogai, nes tada kartkartėmis jis susitikdavo su manimi išlieti savo širtgėlos ir aš turėjau progų būti šalia jo tokia miela ir supratinga. Na ne tiek ir dažnai susitikdavom, tiesą pasakius, nes laikai buvo gūdūs, mobilieji telefonai dar tik žengė pirmuosius žingsnius mūsų šalyje, todėl mes savo susitikimus turėdavom susitarti iš anksto. Jūs įsivaizduojat tai? Susitarti ir susitikti! Atsimenu, kaip laukdavau visą savaitę tos dienos, eidama iš proto, visa užsisvajojusi ir susirūpinusi. Kurdavau planą, ką meluosiu savo mamai, kai reikės paaiškinti, kur buvau, svajodavau, ką kalbėsiu su Berniuku Geltonu Švarkeliu, kokį čia juokelį pasakyti reikės, kad jam patiktų – tikras vargas, kai iš savęs tokios menkos ir neįdomios reikia sukurti kažką įdomaus ir mielo. Ir ką jūs sau galvojate, vieną kartą jis mane pakvietė arbatos į kavinukę, kuri buvo rūsyje, ir mes sėdėjome prie langelio, sprendėm mano matematikos namų darbus ir nutiko tikrai neįtikėtinas dalykas, ko niekas niekada negalėtų suplanuoti – BUM, žemės drebėjimas! Jeigu kas nors pagalvojo, kad mes pasibučiavom, tai ne – iš tikrųjų įvyko žemės drebėjimas. Tą pavasarį Lietuvoje įvyko net du mažuliukai žemės drebėjimai, o vienas jų – kaip tik tada, kai mes sėdėjome kavinukėje rūsyje, ir mano arbatėlė išsipylė, o mano mylimasis manęs paklausė, ar aš neišsigandau. Jūs įsivaizduojate tą vaikino rūpestingumo mastą šešiolikmetės galvoje? Aš tikrai būčiau apsidžiaugus, jei sienos būtų nugriuvusios ant mūsų ir mums būtų reikėję gelbėti vienam kito gyvybes, bet išsiliejusi arbatėlė irgi neblogai. Štai kokia nuostabi ta pirmoji meilė. Pilna įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti ir bandymų atitikti tuos įsivaizdavimus, kai iš tiesų reikėtų mažiau fantazuoti ir daugiau tiesiog būti, bandant geriau suprasti save ir geriau pažinti savo bičiulį. Viskas, tik tiek.
Po keleto savaičių šis vaikinukas baigė mokyklą, įstojo į universitetą ir išvažiavo į kitą miestą studijuoti. Mobiliųjų telefonų dar neturėjom, todėl mūsų bendravimas va taip va ėmė ir nutrūko. Ir tai buvo mano vienintelė su vaikinais susijusi patirtis, kurią turėjau iki dienos, kai tapau nepaprastai karšta pupyte! Įdomu, kada ir kaip tai įvyko? Žinoma, kad kelionėje! Prieš pradedant tą istoriją, būtinai turiu paminėti kelis dalykus, susijusius su jaunuolio suvokimu apie save patį ir jo seksualumą! Taigi, tai vis dėl to yra dalykai, kurių tėvai turėtų išmokyti savo vaikus. Na, bent jau supažindinti su elementariausiais terminais ir įskiepyti vieną kitą pagarbos sau ir savo kūnui idėją. Ir, žinoma, apie meilę. Na gerai, nekapstykim taip giliai – pakanka pakalbėti apie jaunuolio norą būti suo kuo nors ir išmėginti save seksualiniame bendravime. Kada tai turėtų prasidėti? Su kuo turėtų prasidėti? Kaip jaunuoliui suprasti, kad jis pasirengęs gyventi seksualinį gyvenimą ir šalia esantis jo partneris ar partnerė yra tinkamas tai patirčiai? Jau tik nesakykite, kad yra nors vienas žmogus, apie tai nemąstęs. O kas, jei tas seksualinis aktyvumas yra paremtas ne tiek tavo paties noru, kiek spaudimu? Iš kur nepatyrusiam, savo kūno ir jausmų iki galo nepažįstančiam jaunuoliui turėti pakankamai drąsos pasakyti „NE“ ir dėl to nesijausti blogai ar gėdingai? Arba kaip žinoti, kad jau laikas pasakyti tą „NE“, kol neįklimpai giliau? Pradeda kankinti bloga nuojauta? Mane irgi!
Taigi, kai su drauge susiruošėme autostopu keliauti į žemyninę Graikiją ir jos salas, buvome tik štai tokias pirmasias meiles patyrusios geros mergaitės – svajoklės ir romantikės. Ir tai nebūtų blogai, jei būtume buvusios dar ir protingos, ypač aš! Na, mano draugė buvo labai rimta mergina – gerai mokėsi, skaitė daug knygų, lankė kultūrinius renginius ir laukė to vieno vienintelio, o aš prie viso to dar turėjau idealaus vaikino šabloną galvoje. Tai štai, autostopu iškeliavus dviems jaunoms mergaitėms į tolimą šalį, pakeliui susilauki visokiausių pasiūlymų. Visų pirma savo susidomėjimą pradėjo rodyti vilkikų vairuotojai. Vieni iš jų po atsisakymo su jais linksmintis, sustodavo ir mus išlaipindavo lauk, kiti ignoruodavo šios temos buvimą ir toliau pasakodavo apie savo darbą, šeimą, namus ir gyvenimą. Dar kai kurie, norėdami būti visiškai tikri, paklausdavo kiekvienos iš mūsų atskirai, kad netyčia viena neatsakytumėm už abi, ir kai jau iš abiejų sulaukdavo neigiamo atsakymo, tada priimdavo realybę.
Pasiekus pačią Graikiją, vilkikais važiuoti tekdavo vis rečiau ir vis dažniau lengvaisiais automobiliais. Aš negaliu paaiškinti, kodėl taip buvo, bet toje kelionėje pusė mus pavežėjusių vairuotojų norėjo su mumis glaustytis ir šildytis pašonėje! Greičiausiai jie manė, kad mes turime atsidėkoti jiems už jų paslaugą ir tai priimtiniausia kaina, nes tikrai nerandu kito paaiškinimo. Ir svarbiausia – negaliu sakyti, kad toks vairuotojų dėmesys mums nepatiko! Kartais mes pasimėgaudamos sukeldavom tikrą dramą – kaip tu drįsti, ką tu sau galvoji, koks tu niekšas!!! Tada susirinkusios visus daiktus, išlipdavom iš automobilio lauk, trenkdavom durelėmis ir nueidavom tokios išdidžios ir nepasiekiamos. Ir tada prasidėdavo diskusija tarpusavyje – nejaugi jis rimtai galvojo, kad mes su tokiu baisuokliu sutiktume mylėtis? Arba – nejaugi jis manė, kad mus taip lengvai nupirks kavos puodeliu? O tada susitranzavusios kitą automobilį, kaip reikiant išsiliedavome naujajam vairuotojui (o dar geriau, jei tai būdavo vairuotoja – juk moteris mus geriau supras!), kokį niekšą kątik buvom sutikusios ir kaip šlovingai pasielgėm trenkusios durelėmis, kad net langai subarškėjo. Patikėkit, jautėmės geidžiamiausiomis pupytėmis visoje Graikijoje!
Ir šitas mūsų neįtikėtino geidžiamumo ir nepasiekiamumo vaizdinys apie save pasiekė viršūnę, kai Mykonos saloje buvome sutarusios su vienu vietiniu gyventoju pas jį apsistoti, bet dėl pasikeitusių aplinkybių jis nebegalėjo mūsų priimti savo namuose, tad išnuomavo mums pakankamai gražų ir net galima sakyti prabangų viešbučio kambarį. Jis turėjo atskirą įėjimą, o didžiulė lova buvo su baldakimu, užuolaidomis aplink ir šiaip jau atrodė neblogas meilės lizdelis. Taigi, mūsų bičiulis (kuris, tarp kitko, buvo albanas), atlydėjo mus į kambarį ir pasakė, kad šiuo metu turi išskubėti, negali su mumis pabūti, bet vakare mielai susitiks ir kartu atsives draugą. Mes atsisveikinom, užsirakinom duris iš vidaus ir pradėjom pasibaisėjusios fantazuoti, kaip jie abu čia planuoja mus prievartauti. O, štai ir sofutė atskirai yra, tai reiškia, kad vienas kažkurią iš mūsų prievartaus lovoje, o kitas – ant sofutės. Turbūt taip vyksta prievartavimai?
Pakankamai prisigalvojusios ir šventai pasiruošusios toliau būti nepasiekiamoje viršūnėje, išsimaudėme, susidėjome drabužius į spintą, pasipuošėm ir pradėjom laukti savo draugų. Žinau, žiauriai absurdiškai skamba, bet mes niekaip negalėjom apsispręsti, ar čia mums pavojinga, ar ne. Na ką, atėjo vakaras, mūsų bičiuliai atkeliavo, pakvietė mus pasivaikščioti po miestelį, apžiūrėti gražias vietas, pavaišino vynu, vienas iš jų paatviravo apie meilę be atsako lietuvaitei, kuri čia dirba viename bare per vasaros atostogas, nubraukė vieną kitą ašarą ir parlydėjo mus atgal. Nepaprastai geri, mieli ir gražūs žmonės. Ir jau tikrai neketino mūsų prievartauti. Kelios dienos su jais saloje buvo labai įdomios ir turiningos, taip pat patogios mūsų, ir tik mūsų vienų, viešbučio kambaryje. Manau, tai kaip reikiant sustiprino mūsų pasitikėjimą nepažįstamais vyrais, patvirtino mūsų sugebėjimą būti neprieinamoms ir paskatino mus padaryti patį kvailiausią dalyką visoje kelionėje…
Taigi, kaip jau supratote, apsistodavome pas vietinius gyventojus, susiradusios juos vienoje internetinėje svetainėje. Kad jau buvome tokios karštos ir visų geidžiamos, bet nepaliečiamos pupytės, atvykusios į Paros salą, apsistojome pas vyruką, pristatantį save nudistu. Aš lig šiol negaliu prisiminti, kas sukosi mūsų galvoje, kai mes nutarėm pas jį apsistoti, nes iš anksto žinojom, kad jis namuose vaikštinės nuogas ir kažkodėl tai mums atrodė priimtina. Taip, priimtina žiūrėti į nuogą nepažįstamą vyrą jo namuose, salos pakraštyje, o ką? Na gerai, tikriausiai galvojom, kad mes neturime nieko prieš nudistus, ir iš tiesų neturėjome! Ir į žodį „nudistas“ jau tikrai niekaip neįsipaišo „seksualinis priekabiautojas“! Išskyrus tai, kad nė viena lig tol nebuvome buvusios šalia nuogo vyro! Žinoma, susitikus su juo mus ištiko lengvas šokas ir mūsų nedrąsus ir vaikiškas elgesys tai aiškiai išdavė – mums buvo nejauku šalio jo būti, nejauku su juo kalbėtis, nes nori nenori, akys krypsta į tai, ko nesi mačiusi, o tada kažkaip dirbtinai bandai žiūrėti kažkur kitur, niekad nepažvelgdama į žmogų, kol galiausiai vis dėl to nori iš ten dingti. Tai kodėl mes taip ir nepadarėm? Nežinau! Taigi, mus priėmęs vyrukas mums buvo labai malonus ir mandagus, ir, aišku, tobulo kūno. Bet mums kraujo tai nekaitino. Priešingai, kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad vyrukas mėgaujasi mūsų nejaukumu ir pradeda vis laisviau elgtis. Apsikabinimai, prisiglaudimai, juokeliai – aš pamenu save su mintimi galvoje, kad jeigu taip elgtųsi apsirengęs vyrukas, džiaugtumeisi jo draugiškumu, tai greičiausiai čia tas pats, tik be drabužių? Ir išvis, visas šitas nepatogumas yra visiškai mūsų dviejų žiopliukų bėda, kad žinodamos apie vyruko pomėgį vaikščioti nuogam, sutikome pas jį apsistoti, kas čia tokio, juk jis nieko nedaro, tik būna nuogas. Bet žinot, galvoji kartais apie save, kad susivaldysi, kad tavęs netikėtos situacijos neišmuš iš vėžių, kad tu esi suaugusi ir gali priimti kito suaugusio žmogaus nuogumą. Bet negali, nes esi dar vaikiška, nepatyrusi ir nežinai kaip elgtis situacijose, kuriose nesi buvusi. Taip pat vienas labai didelis skirtumas tarp kitų mūsų priekabiautojų ir šio vyruko buvo tas, kad visi tie vairuotojai, kurie kažką siūlydavo, kurie kažkokius nepadorius juokelius skaldydavo – jie nebuvo fiziniai priekabiautojai, jie visuomet išlaikydavo atstumą, niekada nepuldavo, negriebdavo ar kaip kitaip nesiliesdavo. Tačiau kuomet artėjant nakčiai šis vyrukas sustūmė kambaryje buvusias dvi lovas ir mano draugei nuėjus į dušą, pradėjo prie manęs glaustytis ir besišvaistydamas savo varpine imtis konkrečios seksualinės iniciatyvos, buvo aišku, kad mes ten nepasiliksim! Taip, prireikė tiek daug, kol tai supratom! Sakysit, jis darė tiek, kiek mes leidome jam daryti? Tai štai, grįžtam prie klausimų, kaip turėti pakankamai drąsos pasakyti „NE“ ir dėl to nesijausti blogai ar gėdingai? Arba kaip žinoti, kad tai jau vyksta, kad jau laikas pasakyti tą „NE“, kol neįklimpai giliau, kai akivaizdžiai viskas, kas vyksta, yra paremta spaudimu ir dar akivaizdžiau – tuo mėgaujamasi? Tad štai, ne mes dėl viso to kaltos! Jis daug brandesnis ir puikiai žinantis, ką daro vyras. Tai jo atsakomybė suprasti, kada jis turi sustoti ir palikti mus ramybėje. Tai jo atsakomybė matyti ir suprati, kad ribos mes nebrėžiame ne iš noro su juo mylėtis, o iš nežinojimo ir nemokėjimo. Visa ši velniava nė kiek nebuvo paremta mūsų iniciatyva ir tai žinodamas, jis privalėjo liautis daręs tai, ką darė. Seksualinė patirtis turi būti mandagi, maloni ir sauganti, tausojanti, ypač pirmoji! Ir net jei mes nebūtumėm buvusios tokios nepatyrusios, jis vis tiek neturėjo teisės tęsti tos savo pasyvios agresijos, nukreiptos prieš mus!
Jeigu atvirai, aš dar niekada nebuvau patyrusi tokio „mėsgalio“ jausmo. Man buvo naujiena atėjęs supratimo jausmas, kad tu taip pat siunti signalus nieko nesakydama ir neprieštaraudama, kai jau reikėtų tai padaryti. Viena yra smagiai užtrenkti nepadoriai kalbėjusiam vairuotojui automobilio dureles, jaučiantis įžeista gražuole. Tačiau kas kita kažką vis bandyti pateisinti, kai tavimi akivaizdžiai nori pasinaudoti. Daugybė dalykų yra išmokstami. Pradedant nuo pagarbos sau ir baigiant ribos tarp draugiško elgesio ir seksualinio priekabiavimo skyrimo.
Gerai, kad lig tol jau daug kartų buvom trenkusios durimis, tad ir šį kartą pavyko pakankamai garsiai tai padaryti!

3.Apie tikėjimą ir pasitikėjimą…

Ar žmonės jumis tiki? Ar žmonės tiki, kad jūs galite padaryti ką nors didelio ir reikšmingo? O jūs patys ar tikite savimi? Ir kiek dideli gali būti jūsų darbai?

Vieni mano gyvenimo metai man buvo labai sunkūs ir nutariau susistabdžiusi studijas, išvykti į Vokitijoje esančią lietuvių gimnaziją – internatinę mokyklą pasidarbuoti. Taigi, paskambinau mamai ir pasakiau, kad šiais metais nebaigsiu studijų, kad jas stabdau… Kadangi tai buvo jau antri mano nebaigti mokslai, mano mama iškart puolė šaukti, kad aš taip ir nesugebu nieko baigti, kad niekada nebūsiu su išsilavinimu ir kad dabar jai ir vėl bus gėda prieš visus gimines. Gal geriau nesigilinkime, kiek jos vilčių aš sudaužiau, nes sąrašui nebus galo… Ir visai nesvarbu, dėl ko mečiau pirmuosius mokslus (ar visi iš mūsų pirmą kartą imdamiesi naujų dalykų taip jau ir pataiko į dešimtuką?). Ši istorija apie tai, kad aš daugiau nebegalėjau pažvelgti savo draugams ir kursiokams į akis. Kodėl? Vieno žavaus jaunuolio įkalbėta, aš iš daugybės žmonių prisiskolinau kalną pinigų, su kuriais tas jaunuolis pabėgo gyventi laimingo gyvenimo, ir aš miriau iš gėdos, kad visi tie pasiskolinti pinigai išgaravo į orą, o mano draugystės ir tikėjimo žmogumi pilna širdis buvo sumalta į miltus. Tada man atrodė, kad visi aplink žino mano išdavystės paslaptį ir visi manęs gaili. Man buvo sunku pakelti akis net ir į visiškai nieko apie tai nežinančius žmones, nes kiekvienas geras žmonių žvilgsnis atrodė kaip gailesčio, o piktas žvilgsnis – kaip menkinimo momentas. Aš nebegalėjau būti tarp savo aplinkos žmonių, nes jaučiausi visus juos nuvylusi, nors dabar jau žinau, kad visų pirma buvau nuvylusi save. Todėl man reikėjo greito ir pigaus būdo gauti daug pinigų. Aišku, savo mamai telefonu to pasakyti negalėjau, nes ji vis dar vardino savo sudaužytų vilčių sąrašo punktus ir visas įmanomas gėdos apraiškas, kurias ji dabar patirs, todėl ašarų man nenušluostė niekas. Ir štai, lietuvių gimnazija – internatinė mokykla sutiko mane priimti, apgyvendinti ir maitinti su sąlyga, kad aš dalinsiuosi savo žiniomis su mokyklos vaikais, padėsiu juos prižiūrėti ir užimti. Taip pat aš gavau šansą dirbti mokyklos virtuvėje padėjėja, o naktimis – valytoja. Taigi, turėjau nemokamą gyvenamąją vietą, maisto ir darbo, už kurį mokėjo ne litais, o eurais! Turiu pripažinti, kad buvo be galo sunku dalinant mokiniams maistą per pietus, žvelgti jiems į akis ir vėliau pamokoje bandyti susigrąžinti jų pagarbą – čia ta mokytoja, kur valgykloje dirba? Taip taip, ta pati, ir dar ta pati, kuri naktimis plauna bendrus tualetus, ir (jeigu pasiseka), pavaduoja naktinę prižiūrėtoją mergaičių bendrabutyje! Nesu tikra, bet spėju, kad kaip tik dėl to nė vienas iš mokinių man taip ir neatsiuntė savo rašinio, kuriame turėjo pasidalinti mintimis apie žiūrėtą filmą. Ir esu visiškai tikra, kad kaip tik dėl to per tris mėnesius priaugau 10 kilogramų – maisto kišimas į save buvo vienintelis raminantis ir paguodos suteikiantis dalykas.

O dabar kviečiu paklaidžioti po kitą istoriją ir po kitą (neegzistuojančią) šalį. Kurdistanas – žemėlapyje išnykusi teritorija, praryta Turkijos, Sirijos, Irako ir Irano valstybių. Šios keturios valstybės pasidalino Kurdistaną devynioliktojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Nors kurdų žmonės bando išsaugoti savo tautinį identitetą, kalbą ir kultūrą, tačiau tos pastangos turi liūdnų pasėkmių…

Turkijos teritorijoje kurdų žemės driekiasi šalies rytuose. Turkai labai nori kurdus suniveliuoti, tad visose kurdų mokyklose ir visose valstybinėse įstaigose vienintelė oficiali kalba yra turkų (kaip ir visoje turkijoje), vaikai, eidami į mokyklą, yra priversti mokytis turkų kalbos, turkų istorijos ir turkų kultūrinių papročių kaip savuųjų, gimtųjų. Dėl šios priežasties daugybė kurdų savo vaikų į mokyklas neleidžia, na dar ir dėl to, kad jų regionas yra labai sausas, nederlingas ir namuose reikia kuo daugiau dirbti galinčių rankų, net jeigu tos rankos priklauso dar visai mažam vaikui. Kaip jau supratote, išsilavinimo stoka stipriai paveikusi regioną. Negana to, šalyje propagandinėmis priemonėmis kuriama stipri atskirtis tarp turkų ir kurdų. Turkijos vakarinėje ir vidurinėje dalyje sunkiai sutiksi kurdų, o jei jų sutiksi – greičiausiai jie bus nemėgstami, dirbs prastus darbus ar sėdės gatvėje bandydami prasimanyti maisto. Turkijos žiniasklaida taip pat prisideda prie susiskaldymo stiprinimo per žinias informuodama, kad turkų ir kurdų susirėmime buvo sužeista  40 turkų, tačiau nepaminint, kad žuvo 1000 kurdų! Jėgos nelygios, amunicija nelygi, šansai – tuo labiau.

Bet nenoriu privelti savo pasakojime daug politikos. Mano tikslas – papasakoti jums apie vieną vyruką, vardu Saffet. Jis yra kurdas, kilęs iš Doğubeyazıt miestelio, esančio Turkijos teritorijoje, nutolusio vos 37km nuo Irano sienos. Taigi, Saffet‘as, kaip ir dauguma bendraamžių, vaikystėje dirbo namuose, padėjo tėvams, į mokyklą kada ne kada nueidavo. Pagrindinis jo mokslų šaltinis buvo savaitgalinis korano skaitymas su kitais miestuko berniukais. Tačiau jis buvo protingas vaikas ir suaugus jam pavyko įstoti į Antalijos universitetą. Patikėkite, tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti – ne dėl to, kad universitetas labai ypatingas, o dėl to, kad Saffet‘as yra kurdas. Tik labai labai išimtinais atvejais pavyksta tai padaryti. Taigi, vargšai riešutų augintojai Saffet‘o tėvai ir giminaičiai dėjo monetą prie monetos, kad jis galėtų mokytis Antalijoje. Ir štai, vyrukas baigė mokslus, suprato, kad jo Doğubeyazıt miestelyje yra net keletas turistų akių vertų objektų ir vietų, ir nusprendė pradėti verslą. Visų pirma jis pradėjo organizuoti žygius į Ararato kalną, skiriantį Turkiją nuo Armėnijos. Sakoma, kad būtent į jo viršūnes sudužo Nojaus arka ir laivo nuolaižos lig šiol mėtosi kalno duburiuose. Kad kelionės įvyktų, tam reikėjo kažkur apnakvindinti keliautojus, kažkur juos pamaitinti, kažkam padėti sunešti jų mantą į kalną ir atgal. Kaip jau supratote, Saffet‘as įdarbino beveik visą miestelį! Na, negali sakyti, kad tikrai visą – kažkam juk reikia eiti į kalnus šaudyti turkų, o islamas čia gilus, moterys ne taip jau daug gali pačios vienos priimti sprendimų, kol jų vyrai ir sūnūs negrįžę iš kalnų (greičiausiai, jau ir nebegrįš), bet esmę supratot! Taip pat jis atgaivino Ishak Pasha rūmus – senovinius sultono namus, kuriuose gyveno daugybė gražuolių moterų (12-14 metų amžiaus), tenkinančių sultono užgaidas. Na, sakykim, atgaivino ne pačius rūmus (nes rūmai tokie nutriušę, kad jų jau niekas niekada nebeatgaivins), o jų legendą ir ši vieta vėl tapo lankoma turistų, lankoma tiek, kiek gali būti lankoma kažkokioj dykumoj kalnuose. Na būkim atviri, miestelis tragiškas, žmonės vargšai. Sėdint „kavinukėje“ ir valgant pietus spaudė širdį, kai mačiau 6 metų vaikučius, už centus pardavinėjančius cigaretes, bet kaip pats mano istorijos herojus Saffet‘as pasakė – kas norėjo, tas pasinaudojo proga. Aišku, vaikai neturi iš ko rinktis, bet jų tėvai turi! Na o jeigu taip dar atviriau, tai ir paties Saffet‘o namai, ir tų žmonių, kurie pasinaudojo ta vadinama proga, yra labai labai vargani ir skurdūs, tačiau žmonės turi maisto, turi kur miegoti ir turi už ką paremti į kalnus išėjusius savo vyrus ir sūnus – atrodo, kad tiek jiems visiškai užtenka.

Aš su Saffet‘u susipažinau prieš 8 metus. Šiandien jis turi šeimą ir namus Antalijoje, kuriuose gyvena nesezono metu. Sezonu metu grįžta į Doğubeyazıt miestelį, kuriame toliau lydi kalnų mylėtojus į Araratą ir bando atgaivinti savo gimtąjį miestelį. Kurdai vis dar niveliuojami ir tai nepasikeis, kol iš esmės jų nebeliks. Jų visų pasai turkiškai, jie visi kalba turkiškai ir tai nebūtinai blogai, tik gaila tų 1000 žuvusių žmonių, tarp kurių tikrai buvo ir vaikų… Žuvusių vaikų, kurie neturėjo iš ko rinktis, bet jų tėvai turėjo!

Na o grįžtant prie mano istorijos, po keleto mėnesių darbo Vokietijoje jau buvau pasiruošusi grąžinti skolas ir vėl pažvelgti į akis tiems, prieš kuriuos buvau jas nuleidusi. Kitais metais grįžusi į studijas jas baigiau, nes labai labai mėgau ir iki šiol norėčiau, kad jos tęstųsi. Nemanau, kad buvau praradusi savo draugų ir kursiokų pasitikėjimą dėl šio įvykio (jie žinojo apie mano išdaviką draugą ir manęs neskubino grąžinti pinigų), bet po to, kai visiems viską sugrąžinau, atgavau savo pačios pasitikėjimą savimi.

Pasitikėti kitais, pasitikėti savimi, tikėti kitais, tikėti savimi, pasitikėti, tikėti… Viskas taip neapibrėžta. Bet leiskit man pasakyti, kad vis dėl to visi šie dalykai yra neatsiejami nuo drąsos klysti. Nieko tokio, jei kažkas, ko imsiesi nepavyks, nieko tokio, jei nepasiseks, jei suklysi. Tokio, jei nepakankamai stengsiesi, o visi kita – šiaip ar taip bus pergalė! Nieko tokio prisiskolinus pinigų juos prarasti. Bet šaunu juos uždirbus grąžinti! Nieko tokio išvykus į Antaliją, niekada nebegrįžti į Doğubeyazıt. Bet šaunu sugrįžti ir įdarbinti daugybę miestelio gyventojų! Nieko tokio prarasti pasitikėjimą savimi ar kitais. Bet šaunu jį vėl susigrąžinti! Ir tada taip gera gyventi, kai žinai, kad turi labai daug to, ko per kelis mėnesius neužsidirbsi, ką daugybę metų reikia statyti ir kurti – tikėjimą ir pasitikėjimą savimi…