9.Apie savęs paieškas…

Pasaulis pilnas įdomių žmonių. Ir jie tokie įvairūs – mėgsta skirtingus dalykus, kažką išmano, kažkuo domisi, kažkuo užsiima, kažkur kažkaip save realizuoja, išbando, pasineria, atsijungia, mėgaujasi, nuveikia ir retkarčiais sugrįžta į paprastą kasdienybę. Žiūri į juos ir žaviesi. Ne dėl to, kad jie daug apkeliauja ar viską puikiai suspėja, bet dėl to, kaip jie save ten, ką daro, surado? Kaip su didžiausiu malonumu jie pasinėrė į visus savo veiklos sunkumus, kaip net pavargę nesustojo, patyrę nesėkmes iš jų mokėsi vietoj to, kad graužtųsi, kaip jie ėjo, kopė, krito, kėlėsi, vėl ėjo ir štai, jie yra kažkas, į ką norisi lygiuotis, kažkas, kas turi daug patirties savo srityje, kažkas, kas galėtų papasakoti daugybę painių ir įdomių istorijų iš savo patyrimų ir kalbėdami prijungtų savo erudiciją, samprotavimus, ir nuneštų mintimis tave taip giliai į savo pasakojamą istoriją, kad tu dar ilgai ilgai ją išgyventum prisiminimuose… Aš kalbu apie žmones, suradusius save kažkurioje veikloje, kuri nebūtinai turi turėti įspūdingą pavadinimą, bet būtinai turi būti džiaugsmo šaltinis. Tai žmonės, kurie gali save identifikuoti savo veikla. Kurie yra tokie tvirti savo pasirinkime, kad tai net dalis jų pačių asmenybės!

Aš teatro edukologė, dirbusi su meno terapijos elementais. Mano darbinės patirties profilis buvo labai platus, nes dirbau su įvairiais žmonėmis – ypač gabiais vaikais, paaugliais iš ribinių šeimų, benamiais vaikais moterų vienuolyne, mergaitėmis prostitutėmis, išeivių šeimų vaikais Vokietijos internatinėje mokykloje, psichinę, fizinę, intelektinę ir mišrią negalias turinčiais vaikais, suaugusiaisiais ir jų šeimomis bei daug daug kitų panašaus profilio veiklų. Ir visa tai mane tiesiog „vežė“. Aš mėgavausi savo edukologinėm ir meninėm kompetencijom, kurias kiekvieną dieną naudojau visuose savo darbuose. Studijų metai buvo sunkūs dėl finansų stokos, bet nuostabūs, vieni fantastiškiausių metų mano gyvenime dėl kiekvienos dienos, pilnos atradimų paskaitose, seminaruose, dėstytojuose ir darbuose. Aš mėgau ir mylėjau viską nuo A iki Z. Su visais sunkumais, su visais „nebegaliu“, su visais iššūkiais, kilimais ir nuopoliais, su beprasmybėm, neteisybės ir mažom mažom kiekvienos dienos kruopelėm, virstančiom realiais pokyčiais realių žmonių gyvenimuose, prie kurių aš prisidedu. Aš buvau EDUKOLOGĖ! Didžiavausi tuo, jutau turinti ypatingą dovaną parodyti žmonėms išeitis. Vedžiau seminarus mokytojams, socialinės dramos seansus stresą išgyvenantiems paaugliams, aš turėjau įrankius – plačią, didelę teorinę metodologiją, nemenką metų skaičių realios praktikos ir meilę žmonėms, kad ir kokie jie buvo – patiems blogiausiems, patiems kreiviausiems, patiems beviltiškiausiems.

Tada tapau mama. Ir viskas pasikeitė. Nežinau, kodėl, bet nebenorėjau būti edukologe. Taip, miego stoka, nutrūkęs socialinis gyvenimas (na, sumažėjęs iki labai minimalaus), nesusipratimai su savo pačios kūnu ir mintimis – tai buvo dalykai, kurių tikėjausi ir laukiau, bet nesitikėjau, kad buvimas mama atims iš manęs dalyką, kurį maniau esant stipriausią manyje – buvimą edukologe. Ir štai, sūpuoju savo mylimą mažylį prieš miegelį ir galvoju, kad nebežinau, kas aš esu. Nebežinau, kas man patinka, ką norėčiau veikti gyvenime, kuo galėčiau save pavadinti…

Tada prasidėjo savęs paieškos. Nauji džinsai ir batai nepadėjo, pridėtinės vertės nesuteikė. Tada griebiau jautį už ragų! Pradėjau mokytis programuoti (ruby ir python), atidariau elektroninę parduotuvę, kurią pati prižiūrėjau, prekių fotografavimo ir retušavimo darbus atlikau taip pat pati. Žinoma, nepamiršau ir tobulėjimo savo tuometinėje pagrindinėje srityje – motinystėje. Pradėjau intensyviau domėtis žmogaus raida, vaikų psichologija, atliktais įvairiausiai tyrimais vaikų ugdymo srityje. Pradėjau mokytis vairuoti automobilį. Vėl pradėjome keliauti. Atsirado ir daugiau dalykų, kurie palaikė mano smegenis aktyvias. Gyvenimas įgavo pagreitį. Fizinis nuovargis padidėjo, bet psichologinis pasitenkinimas savimi taip pat žymiai išaugo. Vėliau vienų atostogų metu sumanėm pakeisti savo gyvenimą, įnešti į jį dar didesnį nuotykį, tad nutarėm kraustytis gyventi į Ispaniją! Vau, po šio sprendimo einantis pusmetis buvo super aktyvus – reikėjo parduoti viską, ką turėjome, įskaitant susikurtą, išsvajotą, kruopščiai po dalelę sudėliotą mano mažąjį versliuką. Ir ką, mes tai padarėme! Išsipardavėm viską, ką turėjome ir nusprendėme nesigabenti su savimi – baldus, drabužius, batus, knygas, patalynes, rankšluosčius, žaislus, virtuvės rakandus, viską, kas nesunkiai pakeičiama ir kai ką, ko niekada niekuo nepakeisi…

Naujos vietos atnešė naujas mintis ir priminė senas svajones. Pradėjau rašyti šias blogo istorijas, ieškoti partnerių naujam versliukui, tada ieškoti partnerių kitam versliukui (vis dėl to pirmąją verslo idėją palaidojau, o antrąją sustabdžiau), tada nusprendžiau parašyti knygą apie motinystės sunkumus ir džiaugsmus, bet supratrau, kad tokių knygų yra daugybė. Tada sugalvojau, kad reikia papasakoti savo paauglystės istorijas ir išgyvenimus, nes aš tiek daug prisimenu, ką norėčiau papasakoti kitiems, daug skausmo išgyvenusiems žmonėms, bet vos prisėdu rašyti, pradedu verkti, tada sugrįžta košmarai, aš vėl tampu silpna, sulaužyta Vaidute, kuriai reikia savaičių atsistatymui, kad vėl galėčiau ramiai jaustis ir tvirtai žiūrėti į save veidrodyje. Tuomet pasinėriau į zero waste pasaulį – pradėjau rūšiuoti šiukšles, siūtis medžiaginius maišelius produktams parduotuvėje, valandų valandom žiūrėti įvairias dokumentikas apie klimato kaitą ir plastiko įtaką pasauliui. Dėje, daugeliui zero waster‘ių tai nepatiks, bet tyrimai rodo, kad aplinkai kur kas labiau padėsi, jei rinksiesi plastikinį, o ne popierinį maišelį… Tada prisiminiau, kad prieš tapdama edukologe studijavau reklamos dizainą, vėl pradėjau piešti, pradėjau „lankyti“ internetinius kursus digital iliustratoriams, tada pradėjau piešti personažus savo pačios sukurtoms pasakėlėms, kurias pasakojau savo mažajam vyriukui ir tadam, nušvitimas – reikia išleisti knygelę! Pradėjau kurti iliustracijų knygelę su savo trumpomis istorijomis, bet tada po akimis pakliuvo pora labai gerų edukologinių straipsnių apie pagalbą skriaudėjui, nes jam jos reikia taip pat kaip ir aukai, ir va, nieko! NIEKO! Nieko negaliu padaryti nuo pradžios iki galo! Mėtausi nuo vienos veiklos prie kitos, nuo vienos idėjos prie kitos. Va jau nusprendžiau, kad dabar tai piešiu iliustracijas ir staiga skambutis – „čia mes jums dėl tų produktų mėginukų skambinam, kur rašėte mums, kad norite naują elektroninę parduotuvę atidaryti“. Tada man atsiunčia mėginukų, jie pasirodo nuostabūs ir vėl pradedu sugrįžti prie minties apie verslą. Tada gaunu keletą logotipų užsakymų ir tarpduryje pasirodo vyras, ir praneša, kad nupirko man dovanų piešimo planšetę, nes jam atrodo labai šaunios mano iliustracijos! Ir aš jam sakau, kad va atsiuntė man nuostabių mėginukų mano verslui, o jis klausia, ar jam tuomet reikia išsiųsti planšetę atgal? Ne ne, palauk, gal aš galiu turėti ir planšetę, ir mėginukus? Ir piešti iliustracijas, ir kurti verslą? Bet tada pasirodo mažylis ir labai rimtai pareiškia, kad į mokyklą neis ir jis visai nenori, kad jį prižiūrėtų teta (Ispanijoj vaikai eina į mokyklą nuo trejų metų, o jam jau beveik ketveri). Ir virtuvėje išbėga verdantis puodas. O namai nukloti didele sauja lipšnakojų. Ir atsakymas tampas aiškus – ne, negaliu ir piešti iliustracijų, ir turėti verslo. Tiesą sakant, kol kas normaliai negaliu daryti NIEKO, nes jau darau vieną labai didelį dalyką – būnu mama. Kasdien, nuo aušros iki sutemų, jau beveik ketverius metus. Ir tai būtų visai nieko, jei tie lipšnakojai susirinktų patys ir pietūs virtuvėje pasigamintų patys, na arba bent jau naktinis miegas nebūtų reikalingas visai…

Bet grįžkim prie esmės. Noriu pabrėžti, kad didžiąją laiko dalį aš labai džiaugiuosi motinyste, nes dabar, po beveik ketverių nuoseklaus darbo ir didelės kantrybės metų matosi mano ir vyro įdirbis – mūsų sūnelis fantastiškas! Tačiau aš nematau savęs vien mamos vaidmenyje. Aš noriu matyti save kažkur stiprią, kuriančią kažką gražaus, paliečiančią tikrų žmonių širdis, duodančią kažkokį motyvą apmąstymams, įkvėpiančią, išmanančią, uždegančią, suprantančią profesionalę.

Ir vis dėl to, kiek socialinių vaidmenų gali atlikti vienas žmogus? Kiek skirtingų gyvenimų mes galime gyventi vienu metu? Kodėl aš negalėčiau būti nuostabia, švelnia mylinčia mama savo vaikui, nepadoria meiluže savo vyrui, nuotykius mėgstančia keliautoja, verslo savininke, seminarų edukologijos temomis organizatore ir knygų autore vienu metu? Gal mano asmenybės įdomumas susideda iš mano daugiapusiškumo? Gal man nereikia kažko vieno daryti tobulai? Gal man galima daryti daug dalykų pakankamai gerai? Arba vienus geriau, kitus blogiau, bet nuolat kažką keičiant ir kažką sugalvojant? Gal mums visiems taip yra? Gal ir jūs turite galvose šimtus dalykų, kuriuos jums būtų įdomu išmėginti, bet galvojate, kad neverta? Neapsimoka? Vis tiek čia nieko nebus? Bet ar tikrai turi kažkas iš visko išeiti? Gal pakaktų vieną kartą pamėginti, kad būtų ramu ant širdies?

Vis dar paieškose…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *