10.Apie potvynį…

Ar kada nors matėte moliu ir dumblu padengtą miestą? Išgriuvusiomis sienomis, suardytomis gatvėmis, išvirtusiomis tvoromis, į didžiules krūvas sukrautais permirkusiais, molyje paskendusiais baldais, išvartytais automobiliais, konteineriais, apgriuvusiais žmonių namais ir purvinais, iki kelių molyje braidančiais miesto gyventojais. Pakelėse išvirtę kelio ženklai, šviesoforai, automobilių detalės, molėtose gatvėse susmigę asmeniniai žmonių daiktai. Ar kada nors galėjote pagalvoti, kad pakliūsite į stichinės nelaimės sūkurį ir pats asmeniškai nepatyręs to viso katastrofos baisumo, eisite per miestą stebėdami sugriautus iki trupinių žmonių namus su prarastu visut visutėliu jų per gyvenimą sukauptu turtu? Aš visą potvynio siaubą pradėjau suvokti tik jam praėjus…

2019 metų Ispanija. Rugsėjo 13 diena, penktadienis. Los Alcazares miestelis, Murcia apskritis. Kai mūsų sūnelis trečiadienį iš mokyklos parsinešė lapelį, kuriame buvo parašyta, kad ketvirtadienį ir penktadienį atšaukiamos pamokos dėl stipraus lietaus, nusijuokėme, nes dar nėra tekę girdėti, kad dėl lietaus būtų atšauktos pamokos. Pagalvojom, kas čia per lietus turėtų būti?

Ketvirtadienio dieną šiek tiek palijo, bet vėliau nurimo. Vakare buvo labai tvanku, atsidarėme langus ir nuėjome miegoti. Tą naktį prasidėjo audra. Girdėjome lietų, griaustinį, bet miegui tai netrukdė. Apie antrą valandą nakties prabudau nuo kapsėjimo garso. Žinojau, kad lyja, tikriausiai kapsi nuo namo stogo, bet garsas pasirodė arčiau, bute. Nulipau nuo sofutės (buvau užmigusi svetainėje ant sofutės su kompiuteriu rankose), nuėjau į darbo kambarį (mes turime darbo kambarį, nes abu su vyru dirbame namuose) – tikrai kapsi čia! Uždegu šviesą – (madre mia!), visos kambario grindys pilnos vandens! Įbėgu į miegamąjį pažadinti vyro – visos miegamojo grindys pilnos vandens! Jau abu įlekiam į svetainę – ten tik pusė svetainės apsemta, o virtuvėje ir prieškambaryje telkšo nedidelės balutės. Griebem rankšluosčius, kibirus, išsiskirstėm po kambarius ir puolėm semti vandenį. Darbo kambaryje susėmėm du kibirus, svetainėje vieną, miegamajame penkis su puse, o virtuvėje ir prieškambaryje tik vieną kibirėlį kartu sudėjus. Knygų skaityklė ir naujutėlė piešimo planšetė buvo permirkusios kiaurai. Į namus lijo kibirais, terasa apsemta, vanduo veržiasi į kambarį, nuo terasoje esančių laiptų vanduo žemyn tekėjo kriokliais. Prasidėjo žadėtasis lietus, dėl kurio buvo atšauktos pamokos. Lijo neįtikėtinai. Ne šiaip „pliaupė kaip iš kibiro“, bet buvo tiesiog vandens masė, milžiniškas vandens užpildas, padengęs viską, kas aplink matosi, visą lauką, visą dangų. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad vienam kvadratiniam metrui grindinio teko du šimtai litrų vandens.

Penktadienis. Ryte per terasėlės kraštą pamatėm apsemtą kiemą, o tolėliau, kur turėtų būti gatvė, šniojo srauni upė, skalaujanti automobilių dureles beveik iki rankenėlių – tiek vandens buvo prilyta. Jeigu atvirai, iš pradžių visas mūsų nusiteikimas buvo labai pozityvus. Tą tekančią, per naktį susidariusią upę gatvėje aptarinėjom juokaudami, situaciją priimdami kaip nuotykį. Ne kasdien pamatysi tokius vaizdus! Bėda ta, kad mes gyvename labiau aprūpintoje, patogesnėje miestelio dalyje, turinčioje geresnę infrastruktūrą, geresnę nuotekų sistemą, taip pat gyvename šiokioje tokioje kalvoje. Mūsų butas yra malonioje teritorijoje, kurią prižiūri sodininkai ir baseino prižiūrėtojai. Iš mūsų namų ir iš mūsų rezidencinės teritorijos nepasimatė tikroji situacija, nes mūsų kiemelis tebuvo lengvai sudrėkęs, todėl šis įvykis mums buvo bene džiaugsmingas, visą dieną turėjome apie ką linksmai kalbėti.

Vakare visa šeima išėjom pasivaikščioti, apžiūrėti nuslūgusio vandens paliktų molėtų gatvių. Ir kai pamatėm didžiulę sraunią upę, niokojančiai nešančią viską į jūrą, kas pasitaiko jos kelyje, vis dar smagiai juokavome ir aš vis dar nesuvokiau viso to siaubo, kuris iš tiesų ištiko žmones.

Taigi, o iš tiesų buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Miestelis buvo pilnas ne tik gaisrinės, policijos ir greitosios medicininės pagalbos pajėgų, bet ir kariuomenės su tankais, visureigiais, sraigtasparniais ir pripučiamomis valtimis, raudonojo kryžiaus automobiliai vežė maisto davinius į laikinojo prieglobsčio punktus gaisrinės stotyse ir mokyklose. Realiai žmonės neteko savo namų. Griuvo namų sienos, stogai, automobiliai stiprios srovės buvo išplukdyti į jūrą arba apversti, miestelio parkai, suoliukai, konteineriai, šiukšlių dėžės – viskas nuplukdyta, ištaškyta… Penki žmonės žuvo, aštuoni dingo. Mūsų bičiuliai, gyvenantys vos už keturių ar penkių kilometrų nuo mūsų namų, buvo išgabenti gelbėtojų sraigtasparniu nuo savo namo stogo, kadangi vanduo užtvindė visą pirmą namo aukštą. Ir tai, kad mūsų pačių automobilis buvo apsemtas iki pusės, o viduje dabar pilna molio, iš tiesų yra niekis palyginus su tuo, kas nutiko kitiems žmonėms.

Dabar daugybė žmonių prašo pagalbos. Visų pirma tie, kurių namai nebuvo sugriauti ir kurie yra apsistoję laikinojo prieglobsčio punktuose, jie prašo visko, ką žmonės namie turi ir gali paaukoti, padovanoti. Kiti žmonės kastuvais kasa molį iš savo namų ir eina gatvėse ieškoti savo išplaukusių baldų ir daiktų. Kai kurie džiaugiasi, kad pagaliau užkimšo skyles sienose ir žemės iš jų sodo nebeteka į namo vidų. Žmonėms reikia savanorių, galinčių padėti iškasti molį iš namų. Žmonės prašo, kad kas tik gali, padovanotų jiems kibirų ir rankšluosčių namų plovimui. Taip pat ir maisto, nes parduotuvėse jau trūksta kai kurių produktų. Sustabdyti lėktuvų skrydžiai oro uostuose, uždarytos autostrados ir keliai, kariai važinėja gatvėmis, specialiųjų pajėgų automobiliai palaiko tvarką, žmonės pompuoja ir kibirais nešioja vandenį iš savo iki lubų apsemtų požeminių garažų.

Kuo daugiau einu ar važiuoju jau nuslūgusiomis miestelio gatvėmis, tuo mažiau juokinga darosi. Tiek daug savanorių, padedančių vieni kitiems, tiek daug punktų, kur galima paaukoti maisto, vandens ir valymo priemonių, kurios tikrai nukeliauja būtent tiems, kam reikia, tiek daug žmonių gatvėse, po plytą, po akmenį renkančių savo ir kaimyno namus nuo kelio… Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro žmonės dirba, kad vėl susikurtų, ko neteko.

Kadangi mūsų nepatogumai buvo labai maži, mes galime tik stebėti miestelio žmonių šiandienines nuotaikas ir rūpestį, galim įsivaizduoti jų mintis ir liūdesį, ir galim apsikabinę džiaugtis, kad išvengėm tikrai didelės nelaimės, nors buvom visai šalia…