Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystę 1819 – 1901m. valdė Karalienė Viktorija. Nors ekonominiu požiūriu karalystė buvo stipri, o politiniuose sprendimuose pati Karalienė Viktorija buvo nepalenkiama ir ryžtinga, vis dėl to jos valdymo laikotarpiu kultūra patyrė sąstingį, o dorovinės normos ir etiketas perkopė proto ribas. Tokie mums keisti dalykai kaip „prausiasi tik varguomenė“ buvo labai įprasti. Aukštuomenės žmonės, ypač moterys, turėjo nesiprausti, kad nepažeistų savo tobulos ir rafinuotos kūno odos. Dėl to po drabužiais moterys nešiojo pūslelę (kokio nors gyvūno odos maišelį) su krauju, kad visos ant kūno atsiradusios utėlės nusileistų būtent ant tos pūslelės ir kraują siurbtų būtent iš jos. Tačiau tai ne visada veikė. Dėl ilgų nesiprausimo periodų aukštuomenės žmonės kentėjo ne tik nuo utėlių, bet ir nuo niežų. Be to, kraujo pūslelė skleidė nemalonų kvapą – įtariu, kad ji turėjo būti kur kas dažniau keičiama, nei aukštuomenės damos tą darė. Dėl to atsirado du labai svarbūs Karalienės Viktorijos laikų atributai – dideli perukai, kurie turėjo maskuoti nemalonų damų galvos kvapą ir vaizdą, ir vėduoklės, kuriomis jos nusibaidydavo aplink skraidančias muses ar nuo jų sklindančią smarvę, kai joms meilintis ateidavo jaunikaitis (pageidautina, stovintis ar sėdintis ne arčiau nei pusantro metro, kadangi kitaip dar ir apsivemtų). Ar nepamiršau paminėti, kad vėduoklės turėdavo ilgą, į mezgimo virbalą panašų strypelį – tiems atvejams, kai jau tikrai labai negali ir nori pasikasyti galvą viešumoje. Atrodo, kad jau pakankamai baisu? Pačio didžiausio ir labiausiai nesuvokiamo Karalienės Viktorijos laikų grožio įrankio dar nepaminėjau – tai korsetai.
Aukštuomenės moterys, turėdamos demonstruoti savo aukštą klasę, grožį ir dorovę privalėjo vilkėti apatinį drabužį, vadinamą korsetu. Korsetai Europoje pradėti dėvėti dar XVI amžiuje, tačiau mūsų minimos eros laikais jie tapo pakvaišusiu įrankiu neįtikėtinam grožio standartui pasiekti. Jeigu filmuose matėte gražias lieknas aktores, dėvinčias šilkinį, nėriniuotą korsetuką su gražiais kaspinais, virvelėmis ir karoliukais, tai žinokite, kad Karalienės Viktorijos eros moterys nešiojo visiškai kitokius korsetus. Korsetas buvo gan didelė apimtimi ir svoriu metalinė konstrukcija, svėrusi nuo 3 iki 16 kg, aptraukta keliais sluoksniais storo ir tvirto audinio, dengianti krūtinę, liemenį ir klubus, kartais net šlaunis. Negana to, ši konstrukcija buvo sukurta taip, kad moterų liemuo būtų suspaustas iki neįsivaizduojamai mažos apimties – 40 cm. Tai reiškia, kad moteris šios konstrukcijos pagalba, buvo spaudžiama per liemenį tiek, kad ne tik patirdavo didžius skausmus, nubrozdinimus, oro trūkumą, bet taip pat būdavo išjudinami vidaus organai, lūždavo šonkauliai, moterys patirdavo persileidimus arba išnešiodavo deformuotus, fiziškai sužalotus kūdikius, kurie mirdavo gimdymo metu arba greitai po gimdymo. Korsetus vilkėti buvo privalu nuo 4 – 5 metų amžiaus, kad mergaitės prie jų priprastų.
Tačiau keisčiausias dalykas šioje istorijoje yra tai, kad korsetai paplito po Europą, Rusiją ir Šiaurinę Ameriką. Lieknas liemuo kaip grožio idealas pasklido po pasaulį, tik kitos teritorijos rado moterims draugiškesnių būdų jo pasiekti ir laikytis.
Tačiau XX amžiaus pradžioje Europoje, o ypač Šiaurės Amerikoje, atsirado pirmieji feministiniai judėjimai. Moterys vis dažniau išeidavo iš namų, susirasdavo darbus, lankydavosi bendraminčių klubuose, stodavo į universitetus. Viešumoje vis dažniau pradėta kalbėti apie nepataisomą korsetų žalą moters kūnui ir apie iškreiptą moters kūno grožio standartą, kuris pats savaime gamtoje negali egzistuoti. Moterys vis dažniau atsisakydavo sunkiųjų korsetų, juos pakeisdamos į lengvesnius, kūno neiškraipančius atitikmenis, su kuriais jautėsi sveikiau, galėjo laisviau judėti ir neturėti ilgaamžių sveikatos pasekmių. Sunkiųjų korsetų atsisakymas buvo pasikeitusio moters socialinio statuso įrodymas.
1914 metais Mary Phelps Jacob iš kvadratinės audinio skiautės iškirpo struktūrą, kuri buvo pirmasis moteriškos liemenėlės prototipas. Ji pasiūlė idėją moterims visiškai atsisakyti korseto ir pasilikti tik lengvą audinio dalį, pridengiančią krūtis. Šią idėją M.P.Jacob pardavė vienai didžiausių pasaulyje korsetų gamintojų kompanijai „Warner Brother’s Corsets Company“ už neįtikėtinai didelę (tuo metu) 1000 dolerių sumą. Kadangi kaip tik tuo metu prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, visos Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės, gamyklos ir fabrikai turėjo mažinti metalo naudojimą savo produktų gamyboje. Karo pramonei reikėjo daug metalo ir būtent karo pramonė buvo pirmoji, kuri jį gavo. Taigi, pasinaudoję M.P.Jacob idėja „Warner Brother’s Corsets Company“ paskleidė reklamą „Padėkite Amerikos sūnums laimėti karą – naudokite liemenėlę“ (turima omenyje, vietoj korsetų, kurių gamybai vis dar buvo naudojamas metalas). Reklama buvo „išsprogusiai“ veiksminga ir regis, per vieną naktį, visos Amerikos moterys pradėjo nešioti liemenėles. Štai taip „Warner Brother’s Corsets Company“ per labai trumpą laiką uždirbo daugiau nei 15 milijonų dolerių. Štai taip atėjo liemenėlių era.
Toliau liemenėlių mados keitėsi maždaug kas dešimtmetį – lankelis apačioje, lankelis viršuje, kulkos firmos liemenėlės, liemenėlės ir kelnaičių komplektas, daugiau nėrinukų, įvairesnis užsegimas, su petnešėlėm, be petnešėlių, liemenėlės sportui, liemenėlės dienai, liemenėlės vakarui, liemenėlės nakčiai, krūtis prispaudžiančios liemenėlės, krūtis keliančios liemenėlės – kiekvienai progai, kiekvienai moteriai, kiekvienai gyvenimo dienai (ir net nakčiai)…
Deja, liūdnos žinios yra tos, kad šiandien mūsų nešiojamos liemenėlės turi nemažai bendro su Karalienės Viktorijos laikų korsetais – jos kenkia mūsų sveikatai. Pasirodo, yra atlikta mokslinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad moterų nešiojamos liemenėlės susijusios su krūtų nusileidimų, padidėjusių spenelių jautrumu ar net skausmu, mastitu ir krūties vėžiu. Užsegta liemenėlė spaudžia visą krūtinės juostą, tokiu būdu trikdydama limfos tekėjimą. Kraujas negali pernešti pakankamai deguonies ir medžiagų raumeniniam krūtų audiniui, taip sudarant sąlygas formuotis piktybiniams krūtų navikams. Ir tai nėra labai maži ar statistiškai nereikšmingi skaičiai. Jei ta pati moteris dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus rūkė ir tiek pat metų nešiojo liemenėlę, ji turi daugiau šansų susirgti krūties vėžiu, nei plaučių vėžiu.
Prieš gerą mėnesį mus, gyvenančius Ispanijoje, užklupo karščiai. Ir vienas iš dalykų, ką pastebėjau ant savo prakaituojančio kūno buvo tas, kad lendant 4 – 5 kartus per dieną po dušu yra sunku užsidėti/nusiimti liemenėlę – paprasčiausiai ji prilimpa prie sukaitusio kūno ir norint atsigaivinti po dušu tai yra labiausiai erzinantis drabužis. Todėl nutariau, kad namie jau tikrai galiu būti be liemenėlės. Pora dienų praėjo ramiai – niekur nereikėjo eiti, džiaugiausi lengvesne dušo rutina. Bet tuomet man už akių užkliuvo internete keliaujantis video, kuriame viena žavi jauna moteris pasakojo apie liemenėlių žalą ir kvietė moteris prisijungti prie iššūkio – 30 dienų be liemenėlės. Aišku, skamba neįmanomai, ypač jei reikia kažkur eiti, kažką daryti… Tačiau įvyko labai keistas dalykas – aš kuo lengviausiai tas dienas išbuvau. Ir ne šiaip išbuvau – mes su šeima keliavome, susitikome su daugybe žmonių šeimyniniais reikalais, turėjom kelis susitikimus su teisininku, notaru, keletu kitų asmenų, su kuriais susitinkant mažų mažiausiai nori atrodyti „tinkamai“. Ir nuostabu yra tai, kad būnant be liemenėlės, bet su apgalvota apranga, moteris tikrai gali atrodyti „tinkamai/padoriai/neiššaukiančiai“. Ir prie viso to – laisvai, lengvai ir jaukiai. Krūtys tikrai nepraras gražios formos (tiesą sakant – atvirkščiai, nes dailią formą padeda išlaikyti aktyviai dirbantys krūtinės raumenys, kurie nustoja dirbti tą akimirką, kai moteris užsideda liemenėlę), krūtys „nenukars“, nepasidarys jautresnės, speneliai nebus visą laiką „atsikišę“, kaip kad moterys dažnai baiminasi ir TIKRAI NIEKAS NEŽIŪRĖS IR NESUPRAS, KAD TU ČIA ESI BE LIEMENĖLĖS.
Taigi, iššūkis baigtas, gyvenimas be liemenėlės tik prasideda! Štai čia įkeliu nuorodą į facebook puslapį, kuriame gavau daug informacijos apie liemenėlės žalą. Noriu pabrėžti, kad puslapis „nėra į vienus vartus“, tai reiškia, kad idėjos organizatorė moteris skatina atsisakyti liemenėlės suteikdama vertingos informacijos ir pasidalindama nuorodomis į šaltinius apie liemenėlių žalą, bet tuo pačiu ir supažindindama su alternatyvomis, jei vis dėl to moteris dėl kažkokių priežasčių atsisakyti liemenėlės negali. Tai pat puslapyje veikia moterų tarpusavio paramos grupė, kur moterys dalinasi savo patirtimis bei nuotraukomis su tinkamo apsirengimo idėjomis. Pabrėžiu, kad ši facebook grupė skirta tik moterims – nieko seksistiško, rasistiško ar diskrimityvaus, na jūs patys suprantat. https://www.facebook.com/groups/issukis.be.liemeneles/
Keistas tas pasaulis. Mes turime tiek daug daiktų ir dalykų, kurie mums nereikalingi. Mes darome tiek daug sprendimų, kurie atneša mums nenaudą. Mes niekaip nepasimokom iš istorijos. Mes tiek daug dalykų priimam kaip savaime suprantamus. Mes tiek daug kartų esame apgauti, kad kažkas daroma vardan mūsų labo, kai iš tiesų tai daroma vardan didesnio suinteresuotų kompanijų pelno. Įsiklausykim į save, pajuskime save, išgirskim savo kūną… Išsitieskime, kai norisi išsitiesti. Padarykime pertrauką, kai norisi ją padaryti. Užduokime sau klausimus. Leiskime sau ieškoti atsakymų. Pasitikėkime savo abejonėmis. Patikrinkime, ką žinome. Ieškokime, net jei nerandame…
