Ištrauka:
Gyveno žmonės – visi skirtingi,
Su savo trūkumais ir privalumais,
Su savo gražiom idėjom, teisingais norais ir veiksmais,
Su meile ir atsakomybe, kantrybe, subtilumu,
Su paslaptim, aistrom, paprastumu…
Visi skirtingi, visi panašūs savo skirtinumais,
Vieni drąsiau, kiti bailiau priimdavo sprendimus.
Kažkas iškėlė klausimus,
Kažkas į juos atsakė,
Kažkas ieškojo meilės, kažkas paguodos…
Vieni kitus suprato, kiek pajėgė suprasti,
Vieni kitiems padėjo, kiek pajėgė padėti,
Sukūrė normas ir ribas,
Sukūrė vertę…
Saugu, ramu ir gera žmogui,
Patirt, pažint, suprasti.
Iškelti klausimą, suabejot, suklysti,
Ieškoti, išmėgint, turėt tam laiko,
Išmokti, išmokyti kitus, bendrauti,
Pasidalint, paspausti ranką, pasibučiuot…
Tai tęsėsi be galo,
Visą amžinybę,
Be laiko, skubėjimo, ramybėje,
Taikoj, mažuose nuopoliuose,
Didžiuose pakilimuose,
Už žmogų,
Su žmogum,
Ir žmoguje…
Bet!
Atsėlino laukiniai šunys.
Išalkę, plėšrūs, pavojingi,
Piktom akim, prasmirdę,
Visur, kur pasirodydavo,
Darydavosi nejauku, negera,
Sausa, drėgna, šalta,
Tvanku, skausminga, nusibodę,
Koktu, pasibjaurėtina, niekinga,
Norėdavosi nusisukti,
Nueit šalin, nuleist rankas.
Beprasmiška, neverta…
Ir žmonės susiskirstė į dvi dalis:
Tai buvo žmonės, ir buvo šunys.
Kai šunys pasirodė,
Žmonėms išmokti teko naujų dalykų:
Meluoti, apsiginti,
Kovoti, pasistatyti tvorą.
Sukurti teko spyną, raktą,
Duris ir kelio ženklus.
Kad nereikėtų susidurti,
Klausti, atsakyti,
Kad būtų galima išvengti,
Nepažiūrėti, nepamatyti.
Žmonėms neliko nieko kito,
Kaip tik nutolti
Pradėti nesuprasti,
Suabejoti, bet neieškoti,
Nebeturėt tam laiko.
Neliko nieko kito,
Kaip tik suklysti ir nenorėt pasitaisyti,
Neišieškot atsakymų,
Nespausti rankos,
Pamiršt pasibučiuoti…
Ir tarp žmonių pasklido abejingumas,
Ne laikas, ne vieta,
Ne čia ir ne dabar,
Ir šunys jiems sukūrė
Didingą Gėdos Stulpą…
