11.Apie kraujo ryšį…

Nežinau, ar toks dalykas kaip „kraujo ryšys“ egzistuoja, ar paprasčiausiai mes turime kažkokį nepaaiškinamą prisirišimą prie giminaičių tik dėl vaikystėje patirto kontakto ir teigiamų prisiminimų apie juos. Bet mums kažkodėl visada nors šiek tiek įdomu, kaip jie gyvena, kaip laikosi ir kas naujo nutiko jų gyvenimuose.

Iš tėčio pusės aš turiu tiek daug pusbrolių ir pusseserių, kad ne tik didžiosios dalies jų nepažįstu, bet net ir nežinau tikslaus jų skaičiaus (manau, jis viršija 40). Tačiau iš mamos pusės mūsų yra tik septyni (du pusbroliai ir penkios pusseserė) ir vaikystėje mes visi turėjome kažkokių malonių momentų, kuomet susirinkdavom visi septyni (arba beveik visi), kartu žaisdavom, laukdavom tų susitikimų, vėliau išsiskirstėm į vaikinų ir merginų komandas, bet visada buvom pozityvūs ir pagarbūs vieni su kitais. Manau, jie yra gražiausiai su manimi besielgę vaikai mano gyvenime… Taigi, dažniausiai tas susirinkimas vykdavo viename nedideliame, gūdžiame kaime, kur gyveno vienas iš mūsų pusbrolių, vardu G. Apie jį ir noriu šį kartą papasakoti.

Kol buvau vaikas, nesugebėjau jo matyti niekaip kitaip kaip vieną iš savo pusbrolių, kuris labai linksmas, šaunus ir geras, bet paaugus supratau, kad jis turi problemų. G paauglystė buvo audringesnė, nei kitų paauglių, jis augo agresyvesnis, suktesnis, piktesnis. Tačiau turiu pabrėžti, kad aš pati savo akimis niekada nemačiau jo agresijos ar pykčio. Nemanau, kad nors vienas iš mūsų šešių tą matė. Tačiau paauglystėje jau buvo visiškai aišku, kad G yra kaimo vadeiva, smulkus vagišius ir stiprus mušeika. Mums atvykus į kaimą visi žinojo, kad mes esam G pusseserės ir pusbrolis, kad prie mūsų geriau nesikabinėti. Asmeniškai man tai buvo savotiškai žavu! Aš jaučiausi tokia stipri ir saugi, nors iš tiesų net nežinau, ar mums ten kada nors galėjo kilti kokia nors reali grėsmė. Einant laikui mes girdėjome vis daugiau ir daugiau dalykų apie šio pusbrolio nusikalstamą veiklą, smurtavimą, agresyvumą, alkoholizmą ir problemas su policija…

Taigi, tęsiant istoriją – po keleto metų pusbrolis G išvyko darbuotis į užsienį. Jeigu sakant tiesą, tikrai nepamenu, nei kiek jam tada buvo metų, nei į kokią šalį jis išvyko, tik žinau, kad vienos kelionės po Europą metu aš nutariau jį susirasti ir aplankyti. Tuo metu jis gyveno Čekijoje. Aš kaip tik turėjau planų toje šalyje – mes su viena drauge buvome nusipirkę bilietus į super fantastišką klasikinės muzikos koncertą, mano draugė turėjo galimybę mane priimti savo namuose Prahoje, tad aš pamaniau, kad čia gerai susijungia du tikslai – susitikimas su pusbroliu ir koncertas su drauge. Susiradau savo pusbrolio profilį socialiniame tinkle ir parašiau – labas, aš Prahoje, gal nori susitikti? Va taip paprastai! Kad situacija būtų aiškesnė, paminėsiu keletą detalių. Buvo vakaras, aš buvau Prahos centre. Tą naktį neturėjau, kur nakvoti, bet man tai nereiškė nieko blogo, nes kelionėse dažnai miegodavau tiesiog miegmaišyje kokiame nors parke. Su savimi turėjau 80 eurų – tuo metu man tai buvo neįtikėtinai dideli pinigai. Aš juos labai taupiau ir saugojau savo laikui su drauge, nes žinojau, kad po koncerto mes norėsime išgerti kavos su pyragėliu, kad per keletą ateinančių dienų, kol pas ją svečiuosiuosi, mes norėsim pasidžiaugti mažomis kelionėmis mieste ir viskam man reikės šiek tiek pinigų. Ir aš norėjau turėti jų tiek, kad man pakaktų. Kaip jau supratote, jeigu istorija pasisuka apie pinigus – geriau jau nieko gero nelaukti…

Taigi, po mano trumpos žinutės pusbroliui aš iškart sulaukiau jo skambučio. Tai buvo netikėtai malonu ir džiaugsminga, tikriausiai užliejo senas geras saugumo jausmas iš vaikystės kaimo laikų. Mano pusbrolis man sako, kad jis gyvena šiek tiek už Prahos centro ir man reikia pasigauti taksi, jis pasakys savo adresą, taksi mane atveš ir viskas bus šaunu. Žinot, man visa tai nuskambėjo gan baisiai – taksi, Prahos centre, naktį, o aš juk taupau savo pinigus susitikimui su drauge! Sakau jam, kad ne ne, aš galiu atvykti autostopu (didžioji dalis mano kelionių po Europą, dalį Azijos ir Pietų Ameriką juk tik taip ir vyko – autostopu)! O jis man sako, kad ne, tikrai neleis man naktį taip keliauti, jis turi pinigų ir už viską sumokės! Vau, pagalvojau, na taip, juk jis jau keletą metų išvykęs iš Lietuvos, gal tikrai turi darbą ir pinigų – ar ne to mes paprastai tikimės iš žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos ieškodami geresnio rytojaus? Na jis dar kelis kartus mane patikino, kad čia viskas bus gerai, kad jis tikrai labai džiaugiasi, jog aš atvykstu ir jam visai visai negaila už mane sumokėti taksi vairuotojui. Pagalvojau – juk taip ir būna su giminėm, taip? Visi vieni kitiems padeda, vieni kitus saugo, eina koja kojon… Sutikau! Greitai suradau taksi vairuotoją, mano pusbrolis telefonu jam paaiškino, kur mane atvežti, vairuotojas linksmas ir labai malonus žmogus, įsisodina mane į automobilį ir kelionė prasideda. Važiuojam važiuojam, važiuojam važiuojam, ir galo nematyti… Pasirodo, mano pusbrolis gyveno už beveik dviejų valandų kelio nuo Prahos centro. Privažiuojam, jau matau jį iš tolo, dar neišlipusi iš taksi automobilio – laukia manęs. Pasidarė taip gera širdyje, ašaros susikaupė akyse, kažkoks džiaugsmas ir šiluma užliejo krūtinę. Išlipu, apsikabinam, pasisveikinam, taksi vairuotojas stovi besišypsodamas, džiaugiasi mūsų gražiu momentu. Tuomet kažkaip sugrįžau į realybę. Žiūriu, pusbrolio G rankoje didelis butelis pigaus alkoholio, nuo kurio jis tikrai stipriai smirda, o šiek tiek tolėliau stovi gerokai vyresnė nėščia moteris – jo „mergina“. Pusbrolis žengia žingsnį link taksi vairuotojo, pasilabina, pradeda kalbėtis. Matau, kaip vairuotojo veidas iš malonaus ir džiaugsmingo persikreipia, jiedu pradeda bartis, pusbrolis kažką bando įrodyti rodydamas į mane pirštu (jie kalba čekų kalba)… Situacija pasidaro nemaloni, nes man jau akivaizdu, kad mano pusbrolis neturi pinigų. Tada jis atsisuka į mane ir klausia, kiek aš turiu pinigų. Na aišku, prasideda… Sakau, kad turiu 80 eurų, bet negaliu nė cento išleisti, man jų visų reikės! Tada G dar pakalbėjęs su taksi vairuotoju prieina prie manęs ir sako, kad viskas bus gerai, nes rytoj jo mergina gaus atlyginimą darbe ir jis man atiduos visus pinigus, o dabar aš turiu duoti savo 80 eurų vairuotojui. Na ir dar savo telefoną! Kąąą? O kaip aš be telefono susisieksiu su savo drauge Prahoje? Mat už kelionę reikia susimokėti 140 eurų, o aš teturiu tik 80, tad man reikia pridėti ir telefoną. Viską atiduodu vairuotojui. O jis man duoda savo telefono numerį ir pasako, kad kai turėsiu likusius 60 eurų, susisiekčiau su juo. Na gerai pagalvojus, kokia čia bėda, juk rytoj G mergina gaus tą žadėtąjį atlyginimą darbe, tiesa? Ir tada viskas išsispręs, taip?

Praleisiu tą pasakojimo dalį, kuri vyko namuose. Ne visi nori ir gali skaityti istorijas, kaip aštuntame mėnesyje nėščia 40 metų moteris prisigėrusi šoka striptizą savo girtam vaikinui. Na, džiugu bent tai, kad abu greit užmigo – mano pusbrolis G nė nesulaukė, kol jo mergina nusimovė savo raudonus stringiukus, apjuosusius jos didelį nėščią pilvą.

Ryte merginos nebebuvo – jos darbas prasideda 5 valandą ryto, bet iki fabriko, kuriame ji dirba, yra gera valanda kelio, tad jis visada keliasi maždaug 3 val paryčiais (ar nakties, kaip čia geriau sakyti?). Mano pusbrolis niekur nedirbo, tad ryte jam nereikėjo niekur skubėti.

Nežinau, ar patikėsit, bet tai buvo labai gražus rytas. Tuo metu visi, ko jam nereikia (alkoholis ir mergina) jį buvo palikę ramybėje ir G vėl buvo tas mielas ir geras pusbrolis iš mūsų vaikystės. Toks paprastas, linksmas ir nedrąsus. Atsivėrė, papasakojo man savo savo liūdną istoriją, kaip „vartėsi piniguose“, nes dirbo mafijai, kaip su draugu apvogė savo „darbdavius“ ir kaip vėliau abu kartu bėgo į Vokietiją, kur vos kirtę sieną padarė nusikaltimą, kad sėstų į kalėjimą, nes tai buvo vienintelis būdas jiems abiems išlikti gyviems, kadangi buvę „darbdaviai“ jau mynė ant kulnų, pasiruošę suleisti keletą kulkų į abiejų galvas… Papasakojo, kaip žvelgė kelis kartus mirčiai į akis, kaip buvo sumuštas, kaip pats mušė ir žudė, kaip jo mylima moteris pagimdė prieš keletą metų jam vaikutį, kurį jis matė tik tą vieną vienintelį kartą gimdykloje… Papasakojo apie savo neištikimybę jo dabartinei nėščiai merginai, apie narkotikus, kurių jam mirtinai reikia, apie alkoholį, kuris jam padeda užmigti ir užsimiršti, apie nuolatinę baimę ir žvalgymąsi atgal į savo praeitį, apie košmarus, kurie neduoda jam ramybės ir kurių jis jartais nebeskiria nuo realybės… Papasakojo, kaip niekuo niekada negali pasitikėti, kaip jau vistiek iš jo nieko gero nebebus, kaip stipriai jis nevertas būti gyvas ir vis dėl to toks yra… Kaip susinervinęs muša ir spardo savo dabartinę nėščią merginą… Ir nebesvarbu, kad jis prie parduotuvės paprašė manęs palaukti lauke ir po kelių minučių grįžo su šokoladu ir alumi (aišku, kad juos pavogė), ir kad jo draugė gavusi atlyginimą vis dėl to man nedavė nė cento ir aš toliau iškeliavau pas savo draugę autostopu neturėdama telefono ir galimybės su ja susisiekti. Svarbu yra tai, kad per viską, kas juoda yra labai sunku matyti kažką, kas yra balta. Yra neįtikėtinai skaudu matyti taip puolusį žmogų, kuris išsiblaivęs supranta savo žiaurumą ir nepritapimą socialinėms normoms. Ir toks disonansas galvoje skambėjo, kai mačiau jį verkiantį dėl visko, ką jis yra padaręs ir kaip jo gyvenimas klostosi, nors pati savo akimis niekada nemačiau to žiaurumo, to juodumo. Vienintelis juodumas, kurį tikrai mačiau, yra G alkoholizmas ir galbūt dar melas, tapęs jo antra natūra (second nature). Ir kad po to nuvykus į kaimą pas G tėvus, kurie yra neįtikėtinai geri ir nuostabūs žmonės, gyvenantys paprastame, kukliame, bet labai švariame ir tvarkingame nameliukyje, kuriame negeriama (kas yra visiška priešingybė to kaimo fonui), reikėjo žiūrėti jiems į akis, tas geras, gražias, pavargusias nuo rūpestėlių ir darbų, savo vienintelio sūnaus daug metų nemačiusias akis, ir pasakoti jiems, kaip man sekėsi susitikti su jų vaiku, mano pusbroliu… Ir tas jausmas, kai sėdi, žiūri į juos, matai jų viltis, kad jų vieninteliam išmyluotam vaikui viskas labai gerai, ir nežinai, ką pasakyti, nes negali pasakyti, kad jis narkomanas, alkoholikas, vagis ir žudikas! Tada ieškai prisiminimuose kažko gero, pačio geriausio, ką gali pasakyti.

Man ši šeima yra didelė mįslė – kaip tokie puikūs ir nuostabūs, darbštūs ir tvaringi žmonės užaugino tokį agresyvų ir piktą žmogų? Aš nebetikiu, kad G galėtų pasikeisti, bet aš tikiu, kad žmonės, kartodami jam, koks jis yra blogas, kaip jis blogai elgiasi, privertė jį patį patikėti, kad jis toks tikrai yra, o kada jau tiki, kad esi blogas, tada daug lengviau elgtis blogai. Ir G elgėsi labai blogai, jis žudikas! Jis narkotikais žudė save ir dėl narkotikų bei pinigų žudė kitus!

Nuo tada, kai jį mačiau, praėjo gal kokie septyneri metai. Ką apie jį girdėjau? Kad nuo intraveninių narkotikų jam nupuvo rankos ir kojos, ir kad jis gyvena po tiltu. Nežinau, kiek tai tiesa ir kaip tai atrodo, bet tikiu, kad galėtų taip būti. Ir niekas, kas turi galimybę (įskaitant ir mane) nesiima jo ieškoti, gelbėti, padėti sugrįžti į normalų gyvenimą, nes visi turim svarbesnių reikalų, stipresnių prioritetų… Ir truputį gaila, nes mes visi pasidavėm be kovos, nes nė vienam iš mūsų pakankamai nerūpėjo (čia nekalbu apie G tėvus). Ir gaila, ir graudu, ir pikta, nes dabar gal šiek tiek kitaip viską matau ir norėčiau kitaip pasielgti, arba būti pasielgus kitaip prieš tuos septynerius metus. Juk ne veltui jis taip stengėsi mane įtikinti atvykti pas jį – gal šalia manęs jis taip pat galėjo pasijusti šiek tiek geresnis, šiek tiek labiau vaikas? Gal jau daug metų nebuvo niekam atsivėręs ir išdrįso tai padaryti šalia manęs? Gal man reikėjo stipriau jį apkabinti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *