Autorius: pakeliui

Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Airijos karalystę 1819 – 1901m. valdė Karalienė Viktorija. Nors ekonominiu požiūriu karalystė buvo stipri, o politiniuose sprendimuose pati Karalienė Viktorija buvo nepalenkiama ir ryžtinga, vis dėl to jos valdymo laikotarpiu kultūra patyrė sąstingį, o dorovinės normos ir etiketas perkopė proto ribas. Tokie mums keisti dalykai kaip „prausiasi tik varguomenė“ buvo labai įprasti. Aukštuomenės žmonės, ypač moterys, turėjo nesiprausti, kad nepažeistų savo tobulos ir rafinuotos kūno odos. Dėl to po drabužiais moterys nešiojo pūslelę (kokio nors gyvūno odos maišelį) su krauju, kad visos ant kūno atsiradusios utėlės nusileistų būtent ant tos pūslelės ir kraują siurbtų būtent iš jos. Tačiau tai ne visada veikė. Dėl ilgų nesiprausimo periodų aukštuomenės žmonės kentėjo ne tik nuo utėlių, bet ir nuo niežų. Be to, kraujo pūslelė skleidė nemalonų kvapą – įtariu, kad ji turėjo būti kur kas dažniau keičiama, nei aukštuomenės damos tą darė. Dėl to atsirado du labai svarbūs Karalienės Viktorijos laikų atributai – dideli perukai, kurie turėjo maskuoti nemalonų damų galvos kvapą ir vaizdą, ir vėduoklės, kuriomis jos nusibaidydavo aplink skraidančias muses ar nuo jų sklindančią smarvę, kai joms meilintis ateidavo jaunikaitis (pageidautina, stovintis ar sėdintis ne arčiau nei pusantro metro, kadangi kitaip dar ir apsivemtų). Ar nepamiršau paminėti, kad vėduoklės turėdavo ilgą, į mezgimo virbalą panašų strypelį – tiems atvejams, kai jau tikrai labai negali ir nori pasikasyti galvą viešumoje. Atrodo, kad jau pakankamai baisu? Pačio didžiausio ir labiausiai nesuvokiamo Karalienės Viktorijos laikų grožio įrankio dar nepaminėjau – tai korsetai.

Aukštuomenės moterys, turėdamos demonstruoti savo aukštą klasę, grožį ir dorovę privalėjo vilkėti apatinį drabužį, vadinamą korsetu. Korsetai Europoje pradėti dėvėti dar XVI amžiuje, tačiau mūsų minimos eros laikais jie tapo pakvaišusiu įrankiu neįtikėtinam grožio standartui pasiekti. Jeigu filmuose matėte gražias lieknas aktores, dėvinčias šilkinį, nėriniuotą korsetuką su gražiais kaspinais, virvelėmis ir karoliukais, tai žinokite, kad Karalienės Viktorijos eros moterys nešiojo visiškai kitokius korsetus. Korsetas buvo gan didelė apimtimi ir svoriu metalinė konstrukcija, svėrusi nuo 3 iki 16 kg, aptraukta keliais sluoksniais storo ir tvirto audinio, dengianti krūtinę, liemenį ir klubus, kartais net šlaunis. Negana to, ši konstrukcija buvo sukurta taip, kad moterų liemuo būtų suspaustas iki neįsivaizduojamai mažos apimties – 40 cm. Tai reiškia, kad moteris šios konstrukcijos pagalba, buvo spaudžiama per liemenį tiek, kad ne tik patirdavo didžius skausmus, nubrozdinimus, oro trūkumą, bet taip pat būdavo išjudinami vidaus organai, lūždavo šonkauliai, moterys patirdavo persileidimus arba išnešiodavo deformuotus, fiziškai sužalotus kūdikius, kurie mirdavo gimdymo metu arba greitai po gimdymo. Korsetus vilkėti buvo privalu nuo 4 – 5 metų amžiaus, kad mergaitės prie jų priprastų.

Tačiau keisčiausias dalykas šioje istorijoje yra tai, kad korsetai paplito po Europą, Rusiją ir Šiaurinę Ameriką. Lieknas liemuo kaip grožio idealas pasklido po pasaulį, tik kitos teritorijos rado moterims draugiškesnių būdų jo pasiekti ir laikytis.

Tačiau XX amžiaus pradžioje Europoje, o ypač Šiaurės Amerikoje, atsirado pirmieji feministiniai judėjimai. Moterys vis dažniau išeidavo iš namų, susirasdavo darbus, lankydavosi bendraminčių klubuose, stodavo į universitetus. Viešumoje vis dažniau pradėta kalbėti apie nepataisomą korsetų žalą moters kūnui ir apie iškreiptą moters kūno grožio standartą, kuris pats savaime gamtoje negali egzistuoti. Moterys vis dažniau atsisakydavo sunkiųjų korsetų, juos pakeisdamos į lengvesnius, kūno neiškraipančius atitikmenis, su kuriais jautėsi sveikiau, galėjo laisviau judėti ir neturėti ilgaamžių sveikatos pasekmių. Sunkiųjų korsetų atsisakymas buvo pasikeitusio moters socialinio statuso įrodymas.

1914 metais Mary Phelps Jacob iš kvadratinės audinio skiautės iškirpo struktūrą, kuri buvo pirmasis moteriškos liemenėlės prototipas. Ji pasiūlė idėją moterims visiškai atsisakyti korseto ir pasilikti tik lengvą audinio dalį, pridengiančią krūtis. Šią idėją M.P.Jacob pardavė vienai didžiausių pasaulyje korsetų gamintojų kompanijai „Warner Brother’s Corsets Company“ už neįtikėtinai didelę (tuo metu) 1000 dolerių sumą. Kadangi kaip tik tuo metu prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, visos Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės, gamyklos ir fabrikai turėjo mažinti metalo naudojimą savo produktų gamyboje. Karo pramonei reikėjo daug metalo ir būtent karo pramonė buvo pirmoji, kuri jį gavo. Taigi, pasinaudoję M.P.Jacob idėja „Warner Brother’s Corsets Company“ paskleidė reklamą „Padėkite Amerikos sūnums laimėti karą – naudokite liemenėlę“ (turima omenyje, vietoj korsetų, kurių gamybai vis dar buvo naudojamas metalas). Reklama buvo „išsprogusiai“ veiksminga ir regis, per vieną naktį, visos Amerikos moterys pradėjo nešioti liemenėles. Štai taip „Warner Brother’s Corsets Company“ per labai trumpą laiką uždirbo daugiau nei 15 milijonų dolerių. Štai taip atėjo liemenėlių era.

Toliau liemenėlių mados keitėsi maždaug kas dešimtmetį – lankelis apačioje, lankelis viršuje, kulkos firmos liemenėlės, liemenėlės ir kelnaičių komplektas, daugiau nėrinukų, įvairesnis užsegimas, su petnešėlėm, be petnešėlių, liemenėlės sportui, liemenėlės dienai, liemenėlės vakarui, liemenėlės nakčiai, krūtis prispaudžiančios liemenėlės, krūtis keliančios liemenėlės – kiekvienai progai, kiekvienai moteriai, kiekvienai gyvenimo dienai (ir net nakčiai)…

Deja, liūdnos žinios yra tos, kad šiandien mūsų nešiojamos liemenėlės turi nemažai bendro su Karalienės Viktorijos laikų korsetais – jos kenkia mūsų sveikatai. Pasirodo, yra atlikta mokslinių tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad moterų nešiojamos liemenėlės susijusios su krūtų nusileidimų, padidėjusių spenelių jautrumu ar net skausmu, mastitu ir krūties vėžiu. Užsegta liemenėlė spaudžia visą krūtinės juostą, tokiu būdu trikdydama limfos tekėjimą. Kraujas negali pernešti pakankamai deguonies ir medžiagų raumeniniam krūtų audiniui, taip sudarant sąlygas formuotis piktybiniams krūtų navikams. Ir tai nėra labai maži ar statistiškai nereikšmingi skaičiai. Jei ta pati moteris dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus rūkė ir tiek pat metų nešiojo liemenėlę, ji turi daugiau šansų susirgti krūties vėžiu, nei plaučių vėžiu.

Prieš gerą mėnesį mus, gyvenančius Ispanijoje, užklupo karščiai. Ir vienas iš dalykų, ką pastebėjau ant savo prakaituojančio kūno buvo tas, kad lendant 4 – 5 kartus per dieną po dušu yra sunku užsidėti/nusiimti liemenėlę – paprasčiausiai ji prilimpa prie sukaitusio kūno ir norint atsigaivinti po dušu tai yra labiausiai erzinantis drabužis. Todėl nutariau, kad namie jau tikrai galiu būti be liemenėlės. Pora dienų praėjo ramiai – niekur nereikėjo eiti, džiaugiausi lengvesne dušo rutina. Bet tuomet man už akių užkliuvo internete keliaujantis video, kuriame viena žavi jauna moteris pasakojo apie liemenėlių žalą ir kvietė moteris prisijungti prie iššūkio – 30 dienų be liemenėlės. Aišku, skamba neįmanomai, ypač jei reikia kažkur eiti, kažką daryti… Tačiau įvyko labai keistas dalykas – aš kuo lengviausiai tas dienas išbuvau. Ir ne šiaip išbuvau – mes su šeima keliavome, susitikome su daugybe žmonių šeimyniniais reikalais, turėjom kelis susitikimus su teisininku, notaru, keletu kitų asmenų, su kuriais susitinkant mažų mažiausiai nori atrodyti „tinkamai“. Ir nuostabu yra tai, kad būnant be liemenėlės, bet su apgalvota apranga, moteris tikrai gali atrodyti „tinkamai/padoriai/neiššaukiančiai“. Ir prie viso to – laisvai, lengvai ir jaukiai. Krūtys tikrai nepraras gražios formos (tiesą sakant – atvirkščiai, nes dailią formą padeda išlaikyti aktyviai dirbantys krūtinės raumenys, kurie nustoja dirbti tą akimirką, kai moteris užsideda liemenėlę), krūtys „nenukars“, nepasidarys jautresnės, speneliai nebus visą laiką „atsikišę“, kaip kad moterys dažnai baiminasi ir TIKRAI NIEKAS NEŽIŪRĖS IR NESUPRAS, KAD TU ČIA ESI BE LIEMENĖLĖS.

Taigi, iššūkis baigtas, gyvenimas be liemenėlės tik prasideda! Štai čia įkeliu nuorodą į facebook puslapį, kuriame gavau daug informacijos apie liemenėlės žalą. Noriu pabrėžti, kad puslapis „nėra į vienus vartus“, tai reiškia, kad idėjos organizatorė moteris skatina atsisakyti liemenėlės suteikdama vertingos informacijos ir pasidalindama nuorodomis į šaltinius apie liemenėlių žalą, bet tuo pačiu ir supažindindama su alternatyvomis, jei vis dėl to moteris dėl kažkokių priežasčių atsisakyti liemenėlės negali. Tai pat puslapyje veikia moterų tarpusavio paramos grupė, kur moterys dalinasi savo patirtimis bei nuotraukomis su tinkamo apsirengimo idėjomis. Pabrėžiu, kad ši facebook grupė skirta tik moterims – nieko seksistiško, rasistiško ar diskrimityvaus, na jūs patys suprantat. https://www.facebook.com/groups/issukis.be.liemeneles/

Keistas tas pasaulis. Mes turime tiek daug daiktų ir dalykų, kurie mums nereikalingi. Mes darome tiek daug sprendimų, kurie atneša mums nenaudą. Mes niekaip nepasimokom iš istorijos. Mes tiek daug dalykų priimam kaip savaime suprantamus. Mes tiek daug kartų esame apgauti, kad kažkas daroma vardan mūsų labo, kai iš tiesų tai daroma vardan didesnio suinteresuotų kompanijų pelno. Įsiklausykim į save, pajuskime save, išgirskim savo kūną… Išsitieskime, kai norisi išsitiesti. Padarykime pertrauką, kai norisi ją padaryti. Užduokime sau klausimus. Leiskime sau ieškoti atsakymų. Pasitikėkime savo abejonėmis. Patikrinkime, ką žinome. Ieškokime, net jei nerandame…

Kai 1901 metais King C. Gillette’as įkūrė „The Gillette Company“ gaminančią ir prekiaujančią skutimosi peiliukus, skirtus vyrų barzdoms skusti, kur kas saugesnius ir patogesnius, nei tuo metu buvę rinkoje, niekas negalėjo pagalvoti, kad 1917 metais jie taps neįtikėtinu moterų žeminimo ir gėdinimo įrankiu. Per pirmuosius 15 veiklos metų šie skutimosi peiliukai taip išpopuliarėjo ir kompanijai atnešė tokius pelnus, kad regis nebebuvo, kur dar kilti aukštyn. Ir štai tuomet kažkas kompanijos viduje suprato, kad jų produktas skirtas tik vienai populiacijos pusei – vyrams. Kodėl gi nepadarius skutimosi peiliukų reikalingų ir moterims? Bet ką jos galėtų skusti? Juk moterys neturi barzdos!

Taigi, 1917 metais Jungtinių Amerikos Valstijų spaudoje pasirodė pirmieji skutimosi peiliukų reklaminiai plakatai, tikslingai fokusuoti į moterų auditoriją ir jų pažastis! Plakatuose buvo vaizduojamos tuometiniais standartais gražios moterys, pakėlusios vieną ar abi rankas į viršų, o pažastyse buvo tuščia, nė vieno plaukelio! Tai buvo smūgis, šokas ir netikėtumas vienu metu. Moterys masiškai pradėjo jausti gėdą dėl savo plaukuotų pažastų ir, žinoma, pirkti Gillette skutimosi peiliukus. Einant laikui, keitėsi drabužių mados, suknelės trumpėjo, maudymosi kostiumėliai atvirėjo, o nuogo neskusto moters kūno matėsi vis daugiau. 1920 metais moterys jau skuto kojas, jausdamos didžiausią gėdą dėl savo kūno plaukuotumo. Visuomenė buvo tokia paliesta šios pažastų ir kojų skutimosi idėjos, kad po keleto metų didžioji dalis Gillette reklaminių plakatų buvo skirti būtent moterims!

Negana to, kad šioje srityje marketingas jau daugiau nei 100 metų formuoja žmonijos grožio ir higienos supratimą, skutimosi priemonių kompanijos naudoja moteris žeminančias reklamines strategijas – tik nusiskutusi moteris gali būti patraukli savo partneriui, apsupta jo meilės ir dėmesio. Tik nusiskutusi moteris atrodo gražiai, seksualiai ir jaunatviškai. Tokios reklamos didina vienatvės baimę ir mažina moterų pasitikėjimą savimi. Jos prisideda prie įsivaizduojamų idealių santykių, kokie iš tiesų neegzistuoja, nes realybe santykiai, pastatyti ant skustų kojų ar kito grožio standarto iš tiesų nėra stabilūs ir tvarūs. Moteris gali būti tokia pat geidžiama, mylima ir laiminga neskustomis pažastimis ir kojomis! Ir, tiesą sakant, tokia moteris net yra labiau geidžiama savo partnerio, kadangi (tiems, kas nežinojot) kūno plaukuotosios zonos yra tose vietose, kur gaminami ir skleidžiami reprodukcijai reikalingi hormonai, tokie kaip estrogenas ar testosteronas. Ir jie į aplinką sklinda, ir partnerį vilioja būtent plaukų dėka. O mes, norėdamos būti gražios ir patrauklios, juos pašaliname – tai viena didžiausių ir jau 120 metų nesikeičianti super paveikaus marketingo pasėkmė.

Neseniai pasaulį apskriejo labai paveikus video „Girls Girls Girls“ (https://www.youtube.com/watch?v=fZPabO7fY-U ). Jis nuostabiai atskleidė moters socialinę priespaudą. Koks yra moters vaidmuo visuomenėje? Kaip ji turėtų elgtis viešumoje? Kaip likus dviese su savo partneriu? Kaip ji turi atrodyti? Kaip kalbėti? Ką daryti? Ko nedaryti? Šis trumpas filmukas parodo, kiek daug mūsų visuomenė tikisi iš moters paviršutiniame lygmenyje, ir kiek mažai ji turi sau vietos gilesniame lygmenyje. Mažų mergaičių grožio konkursai, princesių suknelės ir princesių gimtadieniai vaikystėje, princesių pasakos, kuriose princesės visada priklausomos nuo kokio nors vyro – princo ar tėvo karaliaus. Grožio ir elgesio normų standartai, princesiškas auklėjimas nuo mažens, lygiavimasis į kitas moteris suaugus – visa tai moteris paverčia prekėmis. Jos per gyvenimą neturi progos atitrūkti nuo kultūrinių standartų, kad surastų, kokios nori būti, kaip nori atrodyti ir kokią vertę savo gyvenime nori sukurti. Moterys tik renkasi iš joms duotų pasirinkimų, kurie suformuoti marketingo specialistų ir iš kartos į kartą einančių socialinių normų, kurios nebūtinai turi racionalų pagrindą. Taigi, vienos moterys tampa „aukšto kalibro“ prekėmis, kitos kiek žemesnio, bet visos yra vienaip ar kitaip štampuojamos. Gelinis nagų lakavimas ar permanentinis makiažas tapo higienos norma. Blakstienų „priauginimas“, dedant 6 plastikines blakstienas ant 1 natūralios – norma. Jau nekalbu apie plaukų „priauginimus“, giluminius veido valymus ar „šmutkių“ pirkimą maišais… O ar tarp visų tų daiktų, procedūrų ir normų lieka nors kiek laiko SAU? Pažiūrėt į SAVE ir pamatyt ką nors, kuo didžiuotumeisi? Ką nors, ko nereikėtų maskuoti, slėpti ar pašalinti? Ką nors, ko vakare, prieš einant miegoti, nenorėtum nusiimti ar nusivalyti…

Neseniai sulaukiau pastabos iš labai simpatiškos moters, kuriai pasakiau, kad ji tokia žavi, jog jai nereikia einant į gatvę prisitepti viso veido įvairių spalvų kosmetikos. Ji man atsakė – „kai tu nieko nenaudoji, tai tau nieko ir nereikia“. Likau labai nustebusi. AŠ NAUDOJU!!! Naudoju dantų pastą, šampūną, muilą, tuos pačius skutimosi peiliukus ir tą pačią įvairių spalvų kosmetiką! Tik nesuprantu, kodėl man reikia dažytis nešant šiukšles ar einant išgerti kavos su drauge? Kodėl aš negaliu pasiryškinti akių tada, kai man norisi pasipuošti, o tada, kai gyvenu įprastą kasdienį gyvenimą, aš negaliu būti paprasta? Ir kodėl būtent būti paprasta yra „mano pasirinkimas“, o pasidažius „savaime suprantama“? Argi neturėtų būti atvirkščiai? Ar neturėtų būti taip, kad savaime suprantama yra eiti į gatvę nepasidažius, o pasidažius jau pasirinkimo dalykas?

Neslėpsiu, aš esu viena iš tų milijonų ar milijardų moterų, kuri karts nuo karto nusiperka perteklinį daiktą, kuri karts nuo karto pasidaro kvailą „grožio“ procedūrą ir kuri NORI ATRODYTI GRAŽIAI, kaip ir kiekviena iš mūsų. Bet mielosios, stenkimės pajusti, kas MUMS yra gražu, kas MUMS yra daugiau, nei priimtina ir tikrai patinka, o ne ką siūlo parduotuvės, žurnalai ir reklamos. Stenkimės surasti SAVO moteriškumą, SAVO požiūrį į tai, kaip save pateikiame ir kaip save vertiname. Noriu pabrėžti, kad ne NAUDOTI yra blogai, o nesuprasti, kodėl tai naudoji. Aš nesu natūralistė, kuri bet kokia kaina stengiasi nieko nenaudoti ir iškristi iš visuomenės standartų. Aš tik skatinu nebijoti atrodyti taip, kaip iš tiesų atrodai. Skatinu nebijoti elgtis taip, kaip iš tiesų nori elgtis. Skatinu nebijoti nepritapti, nebijoti pasikeisti, nebijoti išsakyti, padaryti ar nepadaryti, ko nori ar nenori daryti. Juk vis tiek visi sugrįžtame vakare namo, kur nusiprausę lipame į lovą miegoti, o ten mūsų laukia arba nelaukia mylimas žmogus, kuris žiūrėdamas į akis šypsosi ir glaudžia tave prie savęs, kuriam mažiausiai rūpi, ar šiandien tavo pažastys skustos ir ar manikiūras pavyko gerai. Nes jeigu vis dėl to jam labiau rūpi pavykęs tavo manikiūras, nei tave priglausti, gal reikėtų pergalvoti kai kuriuos gyvenimo pasirinkimus…

Merginos, moterys, linkiu sėkmės šitame begaliniame pagundų ir spaudimo pasaulyje. Ir dėkoju Sophia Bernazzani už išsamią The Gillette Company studiją!

Gyvenimas pilnas paslapčių. Ir ne veltui sakoma – „kaip žiūri, taip ir matai“.

Kai man buvo 16 metų, per vasaros atostogas su drauge nutarėme užsidirbti pinigų. Bet braškių ūkių aplinkui nebuvo, o į tikrą darbą tuo metu tokio amžiaus vaikų niekas nepriiminėjo. Bet mes išgirdome apie galimybę užsidirbti pardavinėjant Kauno centre laikraščius. Tai buvo vienas specifinis skelbimų laikraštis, kurio leidėjai duodavo šūsnį savo spausdinto gėrio vaikams ir nuo kiekvieno parduoto laikraščio leisdavo pasilikti vieną litą. Mums tai atrodė tobula, kol nepamėginom. Geriausiu atveju parduodavom po tris laikraščius per dieną, tai reikšdavo, kad gausim už darbą po tris litus. O dirbdavom visą dieną – trindavomės Laisvės alėjoje nuo ryto iki vakaro, dalį tų pinigų išleisdavom autobuso bilietėliams grįžti namo ir kitą dieną vėl atvažiuoti. Taigi, šiame „darbe“ ilgai neužsibuvom.

Gera žinia ta, kad kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro trinantis Laisvės alėjoje, mes viską matėme ir viską girdėjome. O ten vyksta daugiau dalykų, nei galėtų pagalvoti paprastas praeivis. Ten vyko teritorijų kovos! Pirma teritorijų kova, su kuria man teko susidurti, vyko tarp gatvės muzikantų. Jų buvo du pagrindiniai, kurie Laisvės alėjoje ir senamiestyje grodavo geriausiose, daugiausiai praeivių matančiose teritorijose, ir keletas mažesnių, kurie ateidavo nereguliariai, kartkartėmis ir prisiglausdavo kokiame miesto centro kamputyje, kol jų nepamatydavo pagrindiniai muzikantai ir neišvarydavo. Vienas iš dviejų „didžiųjų“ gatvės muzikantų buvo pakankamai agresyvus, na o antrasis buvo ganėtinai geraširdis, taikus ir ramus vyrukas, tačiau kažkodėl kiti „gatviniai“ jį gerbė ir prie jo nelindo.

Mes su drauge labai apsidžiaugėm, kai šis ramusis vyrukas pakvietė mus prisijungti prie jo darbo komandos ir „tręšti pinigus“ – taip buvo vadinamas pinigų rinkimas. „Laba diena, gal paremsite gatvės muzikantus?“ – nuo tada tai tapo mūsų kasdieninė dažniausiai ištariama frazė. Mes tapome „tręšėjomis“. Ir tai buvo puikus laikas! Turiu pasakyti, kad tas vyrukas (jo vardas V) tikrai puikiai dainavo! Jis buvo tvarkingas, kultūringas, sąžiningas ir labai taupus. Surinktus pinigus dalindavomės pusiau. Kai kurie ‘tręšėjai“ bandydavo nuo jo nusukti dalį pinigų, bet jis nuo „tręšėjų“ – niekada! (Tiesa, tarp kitko paminėsiu, kad V ateityje sudalyvavo poroje realybės šou, kuriuose buvo pastebėtas ir savo gyvenimą iš tiesų susiejo su muzika. Šiuo metu esu toli nuo lietuviškos muzikos pasaulio, tačiau žinau, kad karts nuo karto ekranuose išlenda ir jo žvaigždelė).

Tačiau visa ši istorija yra tik priešistorė tikrosios istorijos, kurią noriu jums papasakoti! Mūsų šaunusis bičiulis V buvo bene vienintelis tokios reputacijos ir pozityvių vertybių žmogus. Visi besisukę aplink – tiek kiti muzikantai, tiek „tręšėjai“ – buvo gatvės žmonės. Kai kurie iš jų buvo tikrų tikriausi benamiai, kiti – alkoholikai ar narkomanai. Geriausiu atveju – tai buvo jaunuoliai, kurie norėjo susirinkti monetų, kad gerai parūkytų žolės. Dieną „tręšti“, naktį „pūsti“ – toks buvo daugumos šūkis.

„Tręšdama“ susipažinau su mergina, vardu Rūta (paminiu jos vardą, nes jis netikras). Ji buvo vieneriais metais už mane vyresnė. Ji rengėsi tokiais įdomiais drabužiais, nešiojo gražias apyrankes – man tuo metu ji buvo kažkas, į ką norėjau lygiuotis. Tokia laisva, graži, nepriklausoma… Gyveno atskirai nuo savo tėvų, su savo gerokai vyresniu „vaikinu“. Jos „vaikinas“ irgi buvo „tręšėjas“ – baisus, prasigėrusio veido, riebaluotų plaukų, išdaužytų dantų trisdešimt trejų metų vyras. Žemas, kūdas, visiškai priklausomas nuo amfetamino. Tuo metu Rūtai pakako parūkyti žolės. Vieną dieną šis „vaikinas“ papasakojo man, kaip namuose jie su Rūta žaidžia seksualinį žaidimą – jis užsideda dujokaukę ir tada „barškina Rūtą“. Pamenu, kaip nustėrau. Nežinau, ar mano suvokimas buvo paremtas baime, ar kažkokiais man įdiegtais religiniais/geros mergaitės įsitikinimais, bet aš buvau tikra, kad Rūta su savo vaikinu neturi jokių lytinių santykių! Ne tik dėl to, kad ji nepilnametė, bet ir dėl to, kad tas vaikinas buvo baisus kaip karas! Smirdantis, visada girtas, nešvarus, nemalonus būti šalia, o ką jau kalbėti apie visą kitą fizinį artumą. Per kelis mėnesius pažinties su jais, aš tik vieną kartą mačiau, kaip jis su Rūta bučiavosi – tą dieną jis buvo toks girtas ir apsinešęs, kad V neleido jam „tręšti“.

Pakalbėjau su Rūta. Paklausiau, nejaugi ji myli savo vaikiną? O ji buvo tokia nuostabi, tokia drąsi ir mane pritrenkė dar labiau – „dabar su juo man yra daug geriau, nei gyvenant pas mamą“… Ji paprasčiausiai neturi, kur eiti. Be šio vaikino ji neturėtų, kur gyventi ir ką valgyti. Rūta netgi bandė lankyti mokyklą, per mokslo metus kartais ten nueidavo, bet pinigai yra toks dalykas, be kurio mūsų visuomenėje negyvensi, todėl „tręšti“ dažnai būdavo svarbiau, ypač rudenį. Aš visada džiaugdavausi ją sutikusi!

Kita nuostabi mergaitė buvo Miglė (jos taip pat vardas netikras). Ji buvo už mane metais jaunesnė. Gyveno niekur/pas visus. Kas ją pakviesdavo pernakvot, pas tą ir nueidavo. Jei nepakviesdavo niekas, likdavo nakvot gatvėje. Tik labai išimtinais atvejais grįždavo namo pas savo tėvus. Buvo priklausoma nuo intraveninių narkotikų. Rankose perdegusiomis venomis, narkotikus leisdavosi į kirkšnį. Jos tėvai buvo narkomanai, dar laukiantis Miglės, jos mama intensyviai vartojo intraveninius narkotikus ir Miglė gimė priklausoma nuo jų. Kad kūdikystėje ramiai miegotų, mama įtrindavo gomurį arba liežuvį heroinu. Duodavo labai mažutes dozes, kad kūdikis nemirtų. Dabar Miglė parsidavinėjo gatvėje už narkotikus, tą darė nuo devynerių.

Neslėpsiu, aš taip pat bandžiau lengvų narkotikų su šiomis mergaitėmis. Jos buvo kažkas naujo ir ypatingo mano gyvenime. Jos buvo drąsios, gražios, ryžtingos, nuskriaustos, bet bandančios atsikelti. Tokios nebijančios kalbėti apie savo gyvenimą, nieko nekaltinančios, neverkiančios, bet palaikančios, stiprios ir paprastos. Tai buvo viskas, ko man reikėjo! Jos buvo mano drąsa, jos buvo mano ypatingosios! Ir viskas įvyko taip greitai, kad aš net nesupratau…

„Tai saugu, nepavojinga, greita ir gausi daug pinigų!“ – štai kaip skambėjo jų pasiūlymas. Tereikės nueiti pas vieną vyruką, paimti iš jo dėžutę, atsisėsti parkelyje ant suoliuko, padėti dėžutę ant žemės, dar šiek tiek pasėdėti ir atsistojus nueiti. Nesidairyti, nežiūrėti atgal, netikrinti, kas dėžutėje, nueiti negrįžtant. Niekam nepasakoti. Kai dėžutė bus paimto to, kam reikia, tau paskambins ir duos pinigus. Už štai tokį dėžutės pernešimą gaudavau po du šimtus litų, kartais – tris šimtus. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai! Ne tik man, bet apskritai. Minimalus atlyginimas Lietuvoje nesiekė keturių šimtų litų. Aš tokias dėžutes turėdavau pernešti kartą per savaitę. Per mėnesį „uždirbdavau“ daugiau, nei mano abu tėvai kartu sudėjus.

Tačiau buvo viena bėda – aš negalėjau tų pinigų neštis namo, negalėjau už juos pirkti jokių drabužių ar daiktų, nes mano tėvai klausinėtų, iš kur tai gavau. Aš nežinojau, ką su jais daryti ir kur juos dėti, o kiekvieną savaitę tų pinigų buvo vis daugiau ir daugiau. Todėl tuos pinigus aš DOVANOJAU! Daugiausiai juos dovanojau savo nuostabioms draugėms – Rūtai ir Miglei. Viena juos prakaifuodavo, kita pirkdavo amfetaminą savo „vaikinui“, kad jis prakaifuotų ir tą naktį jau nežaistų su ja savo puikiojo seksualinio dujokaukės žaidimo…

Aišku, tuo metu visai neįžvelgiau problemos savo veiksmuose. KAS NORĖTŲ DUOTI KAM NORS NEMAŽĄ SUMĄ PINIGŲ UŽ TAI, KAD BŪTŲ PERNEŠTA UŽ PIENO PAKELĮ MAŽESNĖ DĖŽUTĖ? Neįsivaizduoju, kaip aš nesuvokiau, kad toje dėžutėje yra kažkas labai labai blogo?! Negalima žiūrėti į dėžutės vidų, negalima žiūrėti, kas ją paims ir kuria kryptimi nueis, negalima niekam pasakoti – čia vien raudonos vėliavėlės! Jeigu atvirai, aš lig šiol nežinau, kas būdavo dėžučių viduje, bet nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog ten buvo narkotikai arba ginklai.

Kada ir kaip vis dėl to susivokiau, kas vyksta ir ką aš darau? Kai likus savaitei iki grįžimo į mokyklą man paskambino viena keturiolikmetė, kažkur kažkiek matyta gatvėse ir paklausė, ar galėčiau jai gauti amfetamino gimtadienio vakarėliui, nes ji girdėjo, kad turiu priėjimą. Aš „turiu priėjimą prie amfetamino“? Kokį priėjimą aš turiu? Iš kur ji išvis gavo mano telefono numerį? Tas skambutis mane tiesiog atjungė, nušlavė nuo žemės paviršiaus. Toks jausmas, kad viskas susėdo į vietas galvoje – Rūta su Migle mane įpaišė į narkotikų pernešimo verslą, aš atlieku rizikingą darbą, o pinigus atiduodu joms. Ir be jokios prievartos, savo noru tai darau, paklusniai atlieku savo darbą ir štai net esu pasiekiama kitiems narkomanams telefonu!

Mano viduje kažkas nutrūko. Aš būčiau kalnus nuvertusi dėl tų dviejų mergaičių! Aš taip puikiai žinojau, kas yra atstūmimas, nepritapimas, pasmerkimas, kai ne dėl savo kaltės esi ten, kur esi. Mano žvilgsniu žiūrint, nė viena iš jų nebuvo kalta dėl savo padėties, nė viena nesirinko tokio gyvenimo, priklausomybės, buvimo gatvėje ir tarp degraduojančių žmonių. Tačiau jos pasirinko mane apvynioti aplink pirštą, pasirinko mane įtraukti ir pasirinko mane išduoti. Pasinaudoti, įskaudinti ir nuvilti.

Kažkuria prasme, gal net daugeliu prasmių, aš nepriklausiau jų pasauliui, mūsų gyvenimo skirtinumai buvo neįtikėtinai dideli, bet aš stengiausi ieškoti to, kas mus sieja, vietoj to, kas mus skiria…

Po to skambučio nebevažiavau „tręšti“, nebevažiavau nešioti dėžučių, nebekėliau ragelio, nemačiau nė vieno žmogaus iš visos tos istorijos. Niekas manęs labai ir neieškojo. Manau, kad norinčių dėžutes nešioti buvo daugiau, nei pakankamai. Tik ar jie supranta, kad prisideda prie visos tos gatvės žmonių/narkomanų ekosistemos? Aš nesupratau, net negalvojau apie tai… Mačiau Rūtą ir Miglę, nekenčiau jų tėvų ir visų piktų žmonių jų kelyje, kurie prisidėjo prie šių mergaičių gyvenimų luošinimo, bet nesuvokiau, kad pati buvau to dalis, kad niekaip nepadėjau sustabdyti to rato, sulaužyti jo ir padėti ištrūkti dviem jaunoms moterims. Žinoma, greičiausiai, jos nė nebūtų norėjusios ištrūkti…

Nuo to laiko praėjus daug merų, jau gerokai vėliau, užaugus, pasikeitus daugybei dalykų, aš turėjau fantastišką galimybę dirbti su gatvės vaikais – nepilnamečių prostitucija ir narkomanija, gyvenimas gatvėje – tai buvo dalykai, iš kurių traukėme vaikus. Lėtai progresuojantys, sunkūs ir skausmingi dalykai, tačiau kiekvienas mano matytas paauglys man buvo Rūta ir Miglė, kurios liko kažkur praeityje, kurioms jau niekada nepadėsiu. Nežinau, ar labai padėjau ir tiems paaugliams, bet tikrai buvau kelių labai sėkmingų išsikapstymo istorijų, kas mane džiugina iki ašarų!

Taigi, gyvenimas pilnas paslapčių, kartais suteikia antrą šansą, bet būtų puiku nepražiopsoti pirmojo! Dalykai keičiasi, žmonės keičiasi, keliai vinguriuoja, o mes arba augame, arba ne. Linkiu augti!

Ar žinote, kas yra kvazirealybė? Įsivaizduokite, kad žiūrite veiksmo filmą, kuriame policininkas gaudo blogiukus, daug dienų atlieka tyrimą, kol galiausiai įrodymai jį atveda prie bombos, kuri sprogs už penkių minučių. Ir nors per pusantros valandos laiko jūs pamatėte daug įtemptų policininko darbo dienų, tos penkios minutės, kol bomba sprogs, greičiausiai filme iš tiesų truks tikras penkias minutes, kad jūs pajustumėt tą pačią įtampą, kurią jaučia filmo personažas. Tai tos tikros jūsų gyvenimo penkios minutės, per kurias išgyvenate bombos nukenksminimą ir įkaitų išlaisvinimą ekrane, yra kvazirealybė.

Vaikystėje mes namuose turėjome tokias dideles žalias žirkles, visos iš geležies, nė gabalėlio plastiko, apvalainos, nelabai aštrios. Su jomis mama kirpo viską – plaukus man ir sesei, medžiagas, jei ką nors siuvo, ar drabužius, kuriuos reikėjo pataisyti. Jos gulėjo tokiame stalčiuje, viršutiniame iš trijų, buvo lengvai pasiekiamos.

Ar patikėtumėt, jei pasakyčiau, kad vaikystėje bandžiau nužudyti savo mamą? Atsimenu, patį pirmą kartą. Paėmiau žaliasias žirkles iš viršutinio stalčiaus ir planavau šį baisų aktą. Man buvo gal 11 ar 12 metų. Grįžusi po mokyklos namo, užėjau pro duris į vidų ir ilgai sėdėjau ant pilko kilimo verkdama, galvą parėmusi į duris ir liejau savo mažas ašarėles ant tų žirklių. Žinojau, kad už kelių valandų grįš mama ir aš norėjau, kad jos nebebūtų mano gyvenime. Norėjau ją nužudyti, kad ji daugiau manęs nebeskriaustų, kad man ir mano sesei nebereikėtų su ja gyventi, kad nebereikėtų gyventi su jos piktais žvilgsniais, negražiais žodžiais, su ta baisia baimės įtampa, kai kiekvieną kartą kiekvienoje situacijoje nežinai, kaip elgtis ir bijai už kiekvieną neteisingą žingsnį sulaukti bausmės… Norėjau mus išlaisvinti nuo jos. Žmonėms sunku įsivaizduoti, kad tėvai, kurie nėra alkoholikai, yra tvarkingi ir visur matomi kaip labai geri žmonės, galėtų būti žiaurūs savo vaikams. Sunku įsivaizduoti, kaip apskritai tėvai galėtų būti žiaurūs savo vaikams!

Per kelias valandas sėdėjimo su žirklėmis ir laikymo jas rankose, jos įkaito, perėmė mano rankų šilumą. Aš visa drebėjau. Įsivaizdavau, kaip nuėjusi prie kambario lango pamatysiu savo mamą einančią namo iš darbo. Tada ji užlips laiptais į antrą aukštą, atsirakins duris, įeis pro jas, o aš šoksiu su žirklėmis ir smeigiu jas mamai į pilvą. Įsivaizdavau, kaip lengvai susminga žirklės ir ji miršta. Po šito vaizdo man pasidarė taip liūdna, taip graudu. Aš taip ją mylėjau! Kaip keista tą patį vieną žmogų ir mylėti, ir nekęsti jo tiek, kad norėtum jį nužudyti… Pradėjau jos gedėti. Įsivaizdavau, kaip verkiu apsikabinusi, atsiprašau jos, kaip kas nors iškviečia pagalbą ir ją išveža į ligoninę. Įsivaizdavau savo didelį skausmą jai mirus, įkritau į kažkokią tamsią vienatvę, į amžiną kaltę už tai, ką padariau… Manau, kad niekas nenori netekti savo mamos. Visi siekiame jos švelnumo, palankumo ir meilės, visi norime jos apkabinimų, pripažinimų, gerų žodžių, paskatinimų. Norime, kad ji mus gintų, mylėtų, glostytų galvą, kad galėtume bet kada pas ją atbėgti ir paprašyti pagalbos, kad ji mus suprastų, kad ir kas nutiktų. Įsivaizdavau, kaip gera glaustis prie mamos ir kaip dabar skaudu jos netekti, netekti jos meilės ir šilumos, amžiams nužutyti jos artumą ir globą…

Bet tada prisiminiau, kad aš ir taip esu amžinoje tamsoje, nesibaigiančioje vienatvėje, atstūmimę, kaltėje, kad kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi su pykčiais, riksmais, stumdymais, su nežinia iš kur atskriejančiu šlapio skuduro smūgiu, su amžina ir nesibaigiančia baime padaryti ką nors blogai, ką nors ne taip ir vėl dėl to būti bloga. Supratau, kad nėra viso to gėrio ir švelnumo, kurio aš čia gedžiu, kad nėra tos meilės, kurios kiekvieną dieną ieškau savo mamoje, kad yra vien skausmas ir liūdesys. Manyje sukylo pyktis, agresija, sustiprėjo noras vėl susmeigti tas žirkles į mamos kūną… Ir tas nesibaigiantis nevilties, baimės ir pykčio ratas sukosi gal keturias ar penkias valandas. Pyktį keitė liūdesys, liūdesį neviltis, gailestis, tada vėl pyktis ir skausmas. Ir vėl iš naujo ir iš naujo… Mano keletą valandų trukusios kvazirealybės įtampa išsunkė mane, išsunkė mano akis ir vaikišką, nesupratingą kūną. Galiausiai labai pavargau, išsekau ir prie namų durų, ant to pilko kilimo užmigau.

Žinoma, nei tą kartą, nei daugybę kitų kartų, aš neužpuoliau savo mamos su žirklėmis. Yra toks posakis, tinkantis labai daug kam – kartą kažką padarius, kitą kartą padaryti vis lengviau ir lengviau – tai man buvo atvirkščiai – kartą neišdrįsus, įšdrįsti buvo vis sunkiau ir sunkiau… Nekalbant apie tai, kad pati poelgio intencija kyla iš didelės baimės, taip pat bijojau ir poelgio pasėkmių. Bijojau būti pasodinta į „vaikų kalėjimą“, bijojau, kad nebepamatysiu savo sesės, o labiausiai bijojau, kad jei man nepavyks mamos sužeisti, ji taip mane „pakratys“, kad bus dar blogiau gyventi su ja… Dar blogiau! Gyvenant su smurtautojais, visada gali būti DAR BLOGIAU!

KODĖL? Kodėl vaikystėje norėjau nužudyti savo mamą? Neskaitant visų pažeminimų, mušimų, niekinimų ir skaudinimų? Neskaitant įtampos, baimės, nevilties, liūdesio, savigarbo trypimo, menkinimo, agresijos ir nežinomybės, ką šį kartą padariau blogai? Nebeprisimenu! Tiksliau viskas kartu, iš ko susidėjo mūsų gyvenimas! Viskas, ką prisimenu, yra tai, kad viena diena buvo blogesnė, kita šiek tiek vos vos geresnė, bet nė viena nebuvo laiminga, nė viena nebuvo gera, nė viena nebuvo saugi ir rami… Nes nuoskaudų ir baimės valandų yra nesuskaičiuojama daugybė. Nes primesta kaltė slėgė iki pat žemės. Buvau kalta dėl peršlapusių batų, dėl to, kad tėtis vengdavo grįžti namo, dėl to, kad skaičiau knygą atsisėdus ant sofos, kad žaidžiau su lėlėm, kad į mokyklą reikėjo nupiešti piešinį su guašu, kad išsipylė puodelis su arbata, kad susipurvinau kelnes mokykloje ir šitas sąrašas nesibaigtų niekada…

Man svarbu, kad jūs suprastumėte – mano tikslas niekada nebuvo ką nors nužudyti! Mano tikslas buvo išsilaisvinti, nutraukti tą nesibaigiančią įtampą ir amžiną baimę. Aš taip norėjau, kad kada nors, grįžusi namo po darbo, ji būtų puikios nuotaikos, pasikviestų mane ir sesę į virtuvę, kad kartu keptume blynus ar virtume sriubą, kartu susėstume pažiūrėti filmukų, kad ji šypsotųsi ir apkabinus mus pabučiuotų, kad visos pažaistume su lėlėmis… Kad vakare pagulėtų kartu su mumis lovoje ir papasakotų ką nors įdomaus, kad savaitgalį eitume pasivaikščioti, kur nors nuvažiuotume autobusu, pabraidytume upėje, prisirinktume medžių lapų, o grįžusios iš jų ką nors darytume… Bet to nebuvo NIEKADA, niekada nebuvo ir nebus. Ir man prireikė daugybės metų suprasti, kad viskas, kas namuose vyko, vyko ne dėl mano ir sesės kaltės, o dėl to, kad suaugusieji nemokėjo normaliai elgtis su savo gyvenimais, nesusitvarkė su savo tarpusavio santykiais ir išsiliejo ant mūsų su sese. Kad kiekvienas mamos nusivylimas tėčiu nusėsdavo ant mūsų per pyktį, smurtą ir pažeminimus. Kad ta primesta kaltė, su kuria mes augome, yra ne mūsų, o mūsų tėvų. Galbūt jie nemokėjo kitaip, galbūt jie naudojo tą patį modelį, kurį matė savo šeimose vaikystėje, bet tai neturėjo persiduoti mums. Mes vaikai, nežinantys, kaip reikia bendrauti, nežinantys, kaip reikia spręsti situacijas, nežinantys, koks tas pasaulis yra. Ir kai kiekvieną gyvenimo dieną mums sako, kad pasaulis yra paremtas griežtu, piktu, valdingu autoritetu, kuriam besąlygiškai privalai paklusti, imi tuo tikėti ir jausti kaltę, jei nori tam priešintis. Ir už pasipriešinimą esi nubaustas, atsumtas, sugniuždomas. Ar taip veikia mūsų pasaulis? Ar kas nors gali įsivaizduoti, kaip išsitempia vaiko galvoje baimės ir siaubo valandos? Kaip lėtai slenka laikas, kai žinai, kad va dabar tai bus blogai už tai, ką padarei, net jeigu nepadarei nieko blogo. O jei ir padarei – tu esi vaikas, nežinantis, kaip tai išspręsti, tavęs niekas neišmokė, nepasakė, kaip yra teisinga, kaip yra gerai. Ir dėl to, kad nežinai, ką ir kaip daryti, gausi smūgį…

Vaiko pasaulis yra kitoks, nei suaugusiųjų. Jis sukurtas iš to, ką vaikas mato ir supranta, kaip sujungia dalykus iš savo aplinkos į vientisą supratimą. Ir vaiko skausmas yra gilus, baimė didelė, dėl to sprendimai gali būti neadekvatūs, poelgiai neteisingi, bet vaikystė ir yra skirta tam, kad išmoktum. Tos žaliosios žirklės niekada nebūtų susmigusios į mano mamos kūną – jos buvo per daug bukos. Daugų daugiausiai, ką būčiau padariusi, tai palikusi kraujosrūvą. Tačiau intensija yra siaubinga, o dar siaubingiau yra tai, kad aš nė kiek dėl jos nesigailiu. Gailiuosi tik dėl jau gerokai vėliau įvykusių bandymų savo emocinį skausmą perkelti į fizinį skausmą ant savo pačios kūno…

Ar kada nors matėte moliu ir dumblu padengtą miestą? Išgriuvusiomis sienomis, suardytomis gatvėmis, išvirtusiomis tvoromis, į didžiules krūvas sukrautais permirkusiais, molyje paskendusiais baldais, išvartytais automobiliais, konteineriais, apgriuvusiais žmonių namais ir purvinais, iki kelių molyje braidančiais miesto gyventojais. Pakelėse išvirtę kelio ženklai, šviesoforai, automobilių detalės, molėtose gatvėse susmigę asmeniniai žmonių daiktai. Ar kada nors galėjote pagalvoti, kad pakliūsite į stichinės nelaimės sūkurį ir pats asmeniškai nepatyręs to viso katastrofos baisumo, eisite per miestą stebėdami sugriautus iki trupinių žmonių namus su prarastu visut visutėliu jų per gyvenimą sukauptu turtu? Aš visą potvynio siaubą pradėjau suvokti tik jam praėjus…

2019 metų Ispanija. Rugsėjo 13 diena, penktadienis. Los Alcazares miestelis, Murcia apskritis. Kai mūsų sūnelis trečiadienį iš mokyklos parsinešė lapelį, kuriame buvo parašyta, kad ketvirtadienį ir penktadienį atšaukiamos pamokos dėl stipraus lietaus, nusijuokėme, nes dar nėra tekę girdėti, kad dėl lietaus būtų atšauktos pamokos. Pagalvojom, kas čia per lietus turėtų būti?

Ketvirtadienio dieną šiek tiek palijo, bet vėliau nurimo. Vakare buvo labai tvanku, atsidarėme langus ir nuėjome miegoti. Tą naktį prasidėjo audra. Girdėjome lietų, griaustinį, bet miegui tai netrukdė. Apie antrą valandą nakties prabudau nuo kapsėjimo garso. Žinojau, kad lyja, tikriausiai kapsi nuo namo stogo, bet garsas pasirodė arčiau, bute. Nulipau nuo sofutės (buvau užmigusi svetainėje ant sofutės su kompiuteriu rankose), nuėjau į darbo kambarį (mes turime darbo kambarį, nes abu su vyru dirbame namuose) – tikrai kapsi čia! Uždegu šviesą – (madre mia!), visos kambario grindys pilnos vandens! Įbėgu į miegamąjį pažadinti vyro – visos miegamojo grindys pilnos vandens! Jau abu įlekiam į svetainę – ten tik pusė svetainės apsemta, o virtuvėje ir prieškambaryje telkšo nedidelės balutės. Griebem rankšluosčius, kibirus, išsiskirstėm po kambarius ir puolėm semti vandenį. Darbo kambaryje susėmėm du kibirus, svetainėje vieną, miegamajame penkis su puse, o virtuvėje ir prieškambaryje tik vieną kibirėlį kartu sudėjus. Knygų skaityklė ir naujutėlė piešimo planšetė buvo permirkusios kiaurai. Į namus lijo kibirais, terasa apsemta, vanduo veržiasi į kambarį, nuo terasoje esančių laiptų vanduo žemyn tekėjo kriokliais. Prasidėjo žadėtasis lietus, dėl kurio buvo atšauktos pamokos. Lijo neįtikėtinai. Ne šiaip „pliaupė kaip iš kibiro“, bet buvo tiesiog vandens masė, milžiniškas vandens užpildas, padengęs viską, kas aplink matosi, visą lauką, visą dangų. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad vienam kvadratiniam metrui grindinio teko du šimtai litrų vandens.

Penktadienis. Ryte per terasėlės kraštą pamatėm apsemtą kiemą, o tolėliau, kur turėtų būti gatvė, šniojo srauni upė, skalaujanti automobilių dureles beveik iki rankenėlių – tiek vandens buvo prilyta. Jeigu atvirai, iš pradžių visas mūsų nusiteikimas buvo labai pozityvus. Tą tekančią, per naktį susidariusią upę gatvėje aptarinėjom juokaudami, situaciją priimdami kaip nuotykį. Ne kasdien pamatysi tokius vaizdus! Bėda ta, kad mes gyvename labiau aprūpintoje, patogesnėje miestelio dalyje, turinčioje geresnę infrastruktūrą, geresnę nuotekų sistemą, taip pat gyvename šiokioje tokioje kalvoje. Mūsų butas yra malonioje teritorijoje, kurią prižiūri sodininkai ir baseino prižiūrėtojai. Iš mūsų namų ir iš mūsų rezidencinės teritorijos nepasimatė tikroji situacija, nes mūsų kiemelis tebuvo lengvai sudrėkęs, todėl šis įvykis mums buvo bene džiaugsmingas, visą dieną turėjome apie ką linksmai kalbėti.

Vakare visa šeima išėjom pasivaikščioti, apžiūrėti nuslūgusio vandens paliktų molėtų gatvių. Ir kai pamatėm didžiulę sraunią upę, niokojančiai nešančią viską į jūrą, kas pasitaiko jos kelyje, vis dar smagiai juokavome ir aš vis dar nesuvokiau viso to siaubo, kuris iš tiesų ištiko žmones.

Taigi, o iš tiesų buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Miestelis buvo pilnas ne tik gaisrinės, policijos ir greitosios medicininės pagalbos pajėgų, bet ir kariuomenės su tankais, visureigiais, sraigtasparniais ir pripučiamomis valtimis, raudonojo kryžiaus automobiliai vežė maisto davinius į laikinojo prieglobsčio punktus gaisrinės stotyse ir mokyklose. Realiai žmonės neteko savo namų. Griuvo namų sienos, stogai, automobiliai stiprios srovės buvo išplukdyti į jūrą arba apversti, miestelio parkai, suoliukai, konteineriai, šiukšlių dėžės – viskas nuplukdyta, ištaškyta… Penki žmonės žuvo, aštuoni dingo. Mūsų bičiuliai, gyvenantys vos už keturių ar penkių kilometrų nuo mūsų namų, buvo išgabenti gelbėtojų sraigtasparniu nuo savo namo stogo, kadangi vanduo užtvindė visą pirmą namo aukštą. Ir tai, kad mūsų pačių automobilis buvo apsemtas iki pusės, o viduje dabar pilna molio, iš tiesų yra niekis palyginus su tuo, kas nutiko kitiems žmonėms.

Dabar daugybė žmonių prašo pagalbos. Visų pirma tie, kurių namai nebuvo sugriauti ir kurie yra apsistoję laikinojo prieglobsčio punktuose, jie prašo visko, ką žmonės namie turi ir gali paaukoti, padovanoti. Kiti žmonės kastuvais kasa molį iš savo namų ir eina gatvėse ieškoti savo išplaukusių baldų ir daiktų. Kai kurie džiaugiasi, kad pagaliau užkimšo skyles sienose ir žemės iš jų sodo nebeteka į namo vidų. Žmonėms reikia savanorių, galinčių padėti iškasti molį iš namų. Žmonės prašo, kad kas tik gali, padovanotų jiems kibirų ir rankšluosčių namų plovimui. Taip pat ir maisto, nes parduotuvėse jau trūksta kai kurių produktų. Sustabdyti lėktuvų skrydžiai oro uostuose, uždarytos autostrados ir keliai, kariai važinėja gatvėmis, specialiųjų pajėgų automobiliai palaiko tvarką, žmonės pompuoja ir kibirais nešioja vandenį iš savo iki lubų apsemtų požeminių garažų.

Kuo daugiau einu ar važiuoju jau nuslūgusiomis miestelio gatvėmis, tuo mažiau juokinga darosi. Tiek daug savanorių, padedančių vieni kitiems, tiek daug punktų, kur galima paaukoti maisto, vandens ir valymo priemonių, kurios tikrai nukeliauja būtent tiems, kam reikia, tiek daug žmonių gatvėse, po plytą, po akmenį renkančių savo ir kaimyno namus nuo kelio… Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro žmonės dirba, kad vėl susikurtų, ko neteko.

Kadangi mūsų nepatogumai buvo labai maži, mes galime tik stebėti miestelio žmonių šiandienines nuotaikas ir rūpestį, galim įsivaizduoti jų mintis ir liūdesį, ir galim apsikabinę džiaugtis, kad išvengėm tikrai didelės nelaimės, nors buvom visai šalia…

Pasaulis pilnas įdomių žmonių. Ir jie tokie įvairūs – mėgsta skirtingus dalykus, kažką išmano, kažkuo domisi, kažkuo užsiima, kažkur kažkaip save realizuoja, išbando, pasineria, atsijungia, mėgaujasi, nuveikia ir retkarčiais sugrįžta į paprastą kasdienybę. Žiūri į juos ir žaviesi. Ne dėl to, kad jie daug apkeliauja ar viską puikiai suspėja, bet dėl to, kaip jie save ten, ką daro, surado? Kaip su didžiausiu malonumu jie pasinėrė į visus savo veiklos sunkumus, kaip net pavargę nesustojo, patyrę nesėkmes iš jų mokėsi vietoj to, kad graužtųsi, kaip jie ėjo, kopė, krito, kėlėsi, vėl ėjo ir štai, jie yra kažkas, į ką norisi lygiuotis, kažkas, kas turi daug patirties savo srityje, kažkas, kas galėtų papasakoti daugybę painių ir įdomių istorijų iš savo patyrimų ir kalbėdami prijungtų savo erudiciją, samprotavimus, ir nuneštų mintimis tave taip giliai į savo pasakojamą istoriją, kad tu dar ilgai ilgai ją išgyventum prisiminimuose… Aš kalbu apie žmones, suradusius save kažkurioje veikloje, kuri nebūtinai turi turėti įspūdingą pavadinimą, bet būtinai turi būti džiaugsmo šaltinis. Tai žmonės, kurie gali save identifikuoti savo veikla. Kurie yra tokie tvirti savo pasirinkime, kad tai net dalis jų pačių asmenybės!

Aš teatro edukologė, dirbusi su meno terapijos elementais. Mano darbinės patirties profilis buvo labai platus, nes dirbau su įvairiais žmonėmis – ypač gabiais vaikais, paaugliais iš ribinių šeimų, benamiais vaikais moterų vienuolyne, mergaitėmis prostitutėmis, išeivių šeimų vaikais Vokietijos internatinėje mokykloje, psichinę, fizinę, intelektinę ir mišrią negalias turinčiais vaikais, suaugusiaisiais ir jų šeimomis bei daug daug kitų panašaus profilio veiklų. Ir visa tai mane tiesiog „vežė“. Aš mėgavausi savo edukologinėm ir meninėm kompetencijom, kurias kiekvieną dieną naudojau visuose savo darbuose. Studijų metai buvo sunkūs dėl finansų stokos, bet nuostabūs, vieni fantastiškiausių metų mano gyvenime dėl kiekvienos dienos, pilnos atradimų paskaitose, seminaruose, dėstytojuose ir darbuose. Aš mėgau ir mylėjau viską nuo A iki Z. Su visais sunkumais, su visais „nebegaliu“, su visais iššūkiais, kilimais ir nuopoliais, su beprasmybėm, neteisybės ir mažom mažom kiekvienos dienos kruopelėm, virstančiom realiais pokyčiais realių žmonių gyvenimuose, prie kurių aš prisidedu. Aš buvau EDUKOLOGĖ! Didžiavausi tuo, jutau turinti ypatingą dovaną parodyti žmonėms išeitis. Vedžiau seminarus mokytojams, socialinės dramos seansus stresą išgyvenantiems paaugliams, aš turėjau įrankius – plačią, didelę teorinę metodologiją, nemenką metų skaičių realios praktikos ir meilę žmonėms, kad ir kokie jie buvo – patiems blogiausiems, patiems kreiviausiems, patiems beviltiškiausiems.

Tada tapau mama. Ir viskas pasikeitė. Nežinau, kodėl, bet nebenorėjau būti edukologe. Taip, miego stoka, nutrūkęs socialinis gyvenimas (na, sumažėjęs iki labai minimalaus), nesusipratimai su savo pačios kūnu ir mintimis – tai buvo dalykai, kurių tikėjausi ir laukiau, bet nesitikėjau, kad buvimas mama atims iš manęs dalyką, kurį maniau esant stipriausią manyje – buvimą edukologe. Ir štai, sūpuoju savo mylimą mažylį prieš miegelį ir galvoju, kad nebežinau, kas aš esu. Nebežinau, kas man patinka, ką norėčiau veikti gyvenime, kuo galėčiau save pavadinti…

Tada prasidėjo savęs paieškos. Nauji džinsai ir batai nepadėjo, pridėtinės vertės nesuteikė. Tada griebiau jautį už ragų! Pradėjau mokytis programuoti (ruby ir python), atidariau elektroninę parduotuvę, kurią pati prižiūrėjau, prekių fotografavimo ir retušavimo darbus atlikau taip pat pati. Žinoma, nepamiršau ir tobulėjimo savo tuometinėje pagrindinėje srityje – motinystėje. Pradėjau intensyviau domėtis žmogaus raida, vaikų psichologija, atliktais įvairiausiai tyrimais vaikų ugdymo srityje. Pradėjau mokytis vairuoti automobilį. Vėl pradėjome keliauti. Atsirado ir daugiau dalykų, kurie palaikė mano smegenis aktyvias. Gyvenimas įgavo pagreitį. Fizinis nuovargis padidėjo, bet psichologinis pasitenkinimas savimi taip pat žymiai išaugo. Vėliau vienų atostogų metu sumanėm pakeisti savo gyvenimą, įnešti į jį dar didesnį nuotykį, tad nutarėm kraustytis gyventi į Ispaniją! Vau, po šio sprendimo einantis pusmetis buvo super aktyvus – reikėjo parduoti viską, ką turėjome, įskaitant susikurtą, išsvajotą, kruopščiai po dalelę sudėliotą mano mažąjį versliuką. Ir ką, mes tai padarėme! Išsipardavėm viską, ką turėjome ir nusprendėme nesigabenti su savimi – baldus, drabužius, batus, knygas, patalynes, rankšluosčius, žaislus, virtuvės rakandus, viską, kas nesunkiai pakeičiama ir kai ką, ko niekada niekuo nepakeisi…

Naujos vietos atnešė naujas mintis ir priminė senas svajones. Pradėjau rašyti šias blogo istorijas, ieškoti partnerių naujam versliukui, tada ieškoti partnerių kitam versliukui (vis dėl to pirmąją verslo idėją palaidojau, o antrąją sustabdžiau), tada nusprendžiau parašyti knygą apie motinystės sunkumus ir džiaugsmus, bet supratrau, kad tokių knygų yra daugybė. Tada sugalvojau, kad reikia papasakoti savo paauglystės istorijas ir išgyvenimus, nes aš tiek daug prisimenu, ką norėčiau papasakoti kitiems, daug skausmo išgyvenusiems žmonėms, bet vos prisėdu rašyti, pradedu verkti, tada sugrįžta košmarai, aš vėl tampu silpna, sulaužyta Vaidute, kuriai reikia savaičių atsistatymui, kad vėl galėčiau ramiai jaustis ir tvirtai žiūrėti į save veidrodyje. Tuomet pasinėriau į zero waste pasaulį – pradėjau rūšiuoti šiukšles, siūtis medžiaginius maišelius produktams parduotuvėje, valandų valandom žiūrėti įvairias dokumentikas apie klimato kaitą ir plastiko įtaką pasauliui. Dėje, daugeliui zero waster‘ių tai nepatiks, bet tyrimai rodo, kad aplinkai kur kas labiau padėsi, jei rinksiesi plastikinį, o ne popierinį maišelį… Tada prisiminiau, kad prieš tapdama edukologe studijavau reklamos dizainą, vėl pradėjau piešti, pradėjau „lankyti“ internetinius kursus digital iliustratoriams, tada pradėjau piešti personažus savo pačios sukurtoms pasakėlėms, kurias pasakojau savo mažajam vyriukui ir tadam, nušvitimas – reikia išleisti knygelę! Pradėjau kurti iliustracijų knygelę su savo trumpomis istorijomis, bet tada po akimis pakliuvo pora labai gerų edukologinių straipsnių apie pagalbą skriaudėjui, nes jam jos reikia taip pat kaip ir aukai, ir va, nieko! NIEKO! Nieko negaliu padaryti nuo pradžios iki galo! Mėtausi nuo vienos veiklos prie kitos, nuo vienos idėjos prie kitos. Va jau nusprendžiau, kad dabar tai piešiu iliustracijas ir staiga skambutis – „čia mes jums dėl tų produktų mėginukų skambinam, kur rašėte mums, kad norite naują elektroninę parduotuvę atidaryti“. Tada man atsiunčia mėginukų, jie pasirodo nuostabūs ir vėl pradedu sugrįžti prie minties apie verslą. Tada gaunu keletą logotipų užsakymų ir tarpduryje pasirodo vyras, ir praneša, kad nupirko man dovanų piešimo planšetę, nes jam atrodo labai šaunios mano iliustracijos! Ir aš jam sakau, kad va atsiuntė man nuostabių mėginukų mano verslui, o jis klausia, ar jam tuomet reikia išsiųsti planšetę atgal? Ne ne, palauk, gal aš galiu turėti ir planšetę, ir mėginukus? Ir piešti iliustracijas, ir kurti verslą? Bet tada pasirodo mažylis ir labai rimtai pareiškia, kad į mokyklą neis ir jis visai nenori, kad jį prižiūrėtų teta (Ispanijoj vaikai eina į mokyklą nuo trejų metų, o jam jau beveik ketveri). Ir virtuvėje išbėga verdantis puodas. O namai nukloti didele sauja lipšnakojų. Ir atsakymas tampas aiškus – ne, negaliu ir piešti iliustracijų, ir turėti verslo. Tiesą sakant, kol kas normaliai negaliu daryti NIEKO, nes jau darau vieną labai didelį dalyką – būnu mama. Kasdien, nuo aušros iki sutemų, jau beveik ketverius metus. Ir tai būtų visai nieko, jei tie lipšnakojai susirinktų patys ir pietūs virtuvėje pasigamintų patys, na arba bent jau naktinis miegas nebūtų reikalingas visai…

Bet grįžkim prie esmės. Noriu pabrėžti, kad didžiąją laiko dalį aš labai džiaugiuosi motinyste, nes dabar, po beveik ketverių nuoseklaus darbo ir didelės kantrybės metų matosi mano ir vyro įdirbis – mūsų sūnelis fantastiškas! Tačiau aš nematau savęs vien mamos vaidmenyje. Aš noriu matyti save kažkur stiprią, kuriančią kažką gražaus, paliečiančią tikrų žmonių širdis, duodančią kažkokį motyvą apmąstymams, įkvėpiančią, išmanančią, uždegančią, suprantančią profesionalę.

Ir vis dėl to, kiek socialinių vaidmenų gali atlikti vienas žmogus? Kiek skirtingų gyvenimų mes galime gyventi vienu metu? Kodėl aš negalėčiau būti nuostabia, švelnia mylinčia mama savo vaikui, nepadoria meiluže savo vyrui, nuotykius mėgstančia keliautoja, verslo savininke, seminarų edukologijos temomis organizatore ir knygų autore vienu metu? Gal mano asmenybės įdomumas susideda iš mano daugiapusiškumo? Gal man nereikia kažko vieno daryti tobulai? Gal man galima daryti daug dalykų pakankamai gerai? Arba vienus geriau, kitus blogiau, bet nuolat kažką keičiant ir kažką sugalvojant? Gal mums visiems taip yra? Gal ir jūs turite galvose šimtus dalykų, kuriuos jums būtų įdomu išmėginti, bet galvojate, kad neverta? Neapsimoka? Vis tiek čia nieko nebus? Bet ar tikrai turi kažkas iš visko išeiti? Gal pakaktų vieną kartą pamėginti, kad būtų ramu ant širdies?

Vis dar paieškose…

Prieš kokius septynerius ar aštuonerius metus turėjau tokį bičiulį, su kuriuo kartu lankydavomės visuose įmanomuose spektakliuose Vilniaus mieste. Būdami teatro studentais, turėjom nuostabią privilegiją daugumą jų lankyti nemokamai, tad būdami apsiskaitę pasaulinės klasikos žinovai, nepraleisdavom nė vieno naujo spektaklio, o ir matytus žiūrėdavom po kelis kartus.

Po vieno tokio jau beveik eilinio vakaro Nacionaliniame Dramos Teatre, nuėjome į kavinukę išgerti karšto vyno. Buvo žiema, prisnigta iki kelių, o mes susiradom šiltą kampelį kažkur senamiestyje, su vaizdu per didžiulius (nuo lubų iki žemės) langus į žvarbią Vilniaus naktį ir kalnus sniego.

Mano bičiulis išėjo į lauką parūkyti. Žiūriu, su kažkuo kalba ir man mojuoja, kad ateičiau. Išeinu į tą šaltį ir matau, kad jis bendrauja su kažkokiu benamiu, kuris iš sniego nusilipdė sau kėdutę šalia šio stiklinio baro, įsitaisė ant jos visas purvinas ir rymo, laukia kažko. Mano bičiulis sako – „čia Erikas, susipažink. Pavaišinau jį cigarete, manau, turėtumėm pavaišinti jį ir karštu vynu, ką manai?“. Žinoma! Pavaišinom žmogų karštu vynu, pagailo kažkaip, sėdi visas purvinas tokiame šaltyje… Įdavę į rankas vyno taurę, grįžome prie savo staliuko, o Erikas liko lauke gurkšnoti savo laimikio. Po kurio laiko žiūrim – mojuoja jis mums – išgėrė, nori grąžinti taurę. Nuėjom, paėmėm, žmogus gražiai padėkojo, dar paprašė cigaretės. Vėliau žiūrim, vėl mojuoja, vėl kviečia mus išeiti į lauką – prašo, kad nupirktume jam dar vyno. Aš nežinau, kaip tai įvyko, nes mes to tikrai neplanavom, bet kažkodėl pakvietėm Eriką pernakvoti mano bičiulio bute. Na tas butas ne visai mano bičiulio – jis nuomavosi jame kambarį, gyveno su kitais savo kursiokais, bet tą vakarą butas buvo tuščias, aš taip pat planavau jame nakvoti, tad pakvietėm ir Eriką. Pamanėm, žmogus sušalęs, purvinas, norės išsimaudyti karštoje vonioje, išgerti karštos kavos, suvalgyti naminio maisto ir išsimiegoti švarioje lovoje. Bet, aišku, dažniausiai dalykai nesiklosto taip sklandžiai, kaip iš pirmo žvilgsnio tu juos matai…

Visų pirma – Erikas buvo stipriai sužeista koja, gal net lūžusia. Jis turėjo kažkokią lazdą pasiramstymui, bet net ir einant su ja, koja Erikui kėlė didelį skausmą. Mums reikėjo nuo Vilniaus senamiesčio nužingsniuoti iki Užupio. Kelias tikrai nėra tolimas, bet su Eriku mes jį įveikėm tik per dvi valandas. Planas buvo toks: mano bičiulis bėga namo, paruošia ką nors užkrimsti, o aš su Eriku šlepsiu per sniegą link to Užupio. Man teko apkabinti jį per liemenį, kad viena ranka mūsų naujasis benamis draugas remtųsi į mane, o kita ranka su savo lazda į žemę, tai galit įsivaizduoti, turėjom nemažai intymumo su Eriku (dėl intymumo – juokauju, bet visa kita – tikra). Žodžiu, Erikas pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją ir kaip jis tapo benamiu. Alkoholis ir meilė moterims, pamestas pasas, dar daugiau moterų ir alkoholio, ir Erikas jau gatvėje. Sakė, kad jei turi pinigų, pirmiausia nusiperka „Upytės“ (čia toks pigus vynas), o jei neturi, tai odekolono Naujininkų kioskelyje (už 1 litą gaudavo net pusę litro!). Tada dar Erikas pasiūlė man tapti jo žmona, pažadėjo būti geru vyru ir negerti, puikiai mane pamylėti ir galiausiai nugriuvo į pusnį pailsėti. Gal penkiolika minučių jį žadinau, kol atsibudo, padėjau atsistoti, priminiau, kur einame ir galiausiai pasiekėme savo kelionės tikslą – šiltus, jaukius studentiškus namus. Mūsų laukė puikūs karšti sumuštiniai, kava su pienu, aš nusivilkau savo paltą, o Erikas tik nusimetė į kampą pirštines ir su visais viršutiniais drabužiais pradėjo puotauti. Jis prisidėjo gal 6 šaukštelius cukraus ir rijo savo maistą kaip gyvulys. Aš nežinau, kaip vyksta tokie dalykai, tiesiog maniau, kad jis pirmiausia išsimaudys vonioje, apsirengs švarius mūsų duotus drabužius, tada susėsim virtuvėj prie kavutės, pavakarieniausim… Bet ne, žmogus buvo išbadėjęs, jis laikė drebančiom apskretusiom rankom tą sumuštinį, kando, per kraštus dribo gabalai maisto, rijo savo kąsnius nekramtydamas ir murkė iš pasitenkinimo… Tada aš pirmą kartą pagalvojau, kad jis pakvaišęs! Erikas pradėjo šokinėji nuo kėdės, atsistoti, vėl atsisėsti, valgydamas kišti maistą pirštais į gerklę, žiaukčioti, kosėti, spaudytis, vėl ryti… Nebepamenu, ką aš ir mano bičiulis darėm su savo maisto porcijomis, bet netikiu, kad jas suvalgėm. Pamenu, žvelgėm vienas į kitą per virtuvinį stalą išsigandę ir jau tada pradėjom gailėtis savo poelgio – buvo tikrai baisu (o ir šlykštu – neslėpsiu) matyti tokį išprotėjusį, pakvaišusį žmogų! Bet vakaras dar nesibaigė…

Prisikimšęs pilvą maisto, mūsų svečias nuėjo į vonią maudytis. Prileidom jam vandens, davėm rankšluostį, švarių drabužių, muilo, šampūno… Kol jis maudėsi, paklojom jam lovą viename kambaryje, o patys susiruošėm miegui kitame. Kol Erikas maudėsi vonioje, girdėjom daugybę džiaugsmo šūksnių – jei atvirai, tai yra vienas labiausiai mane liūdinančių dalykų apie benamius – tai, kad jie negali palaikyti savo švaros, pasirūpinti higiena…. Aš labai puikiai įsivaizduoju, ką jis tada patyrė – atsipalaidavimą, šilumą, švarą… Ir štai, per sieną girdime, kaip tas žmogus, prieš keletą valandų sėdėjęs ant iš sniego nulipdytos ledinės kėdutės, dabar turškiasi karštame vandenyje, taškosi ir džiaugiasi. Ir štai, jam išėjus iš vonios, prasidėjo baisioji istorijos dalis…

Apsirengęs švarius rūbus, Erikas iš vonios išeina su MĖLYNA galva ir saujoje laiko krūvą baltai rudai mėlynų daiktų! Kas tai??? Tai yra tvarsčiai… Balti tvarsčiai, nudažyti surūdijusiu krauju ir mėlynos spalvos antibakteriniu tirpalu. Sako: „Aną dieną kažkas trenkė man į galvą su metaliniu pagaliu, atsipeikėjau greitosios automobilyje, kur mane aprišo, aptvarstė ir paleido. Liepė rytojaus dieną užsukti pasikeisti tvarsčius, bet nenuėjau…“. Pažvelgiau į jo galvą, tiksliau į viršugalvį – košmaras! Mano bičiulis išėjo iš kambario, o aš buvau paprašyta uždėti naujus tvarsčius. Pakaušyje buvo skylė – delno dydžio, kruvina, užsidengusi didžiuliu rudu šašu, su kraujuojančiais krašteliais, šlapuojančiu viduriu ir viskas apdžiūvę geltonais pūliais, aplink pajuodę, galvos audiniai suminkštėję, matosi piršto įspaudų žymės. Erikas paėmė tokį mažą buteliuką į rankas, atidarė, užsipylė sau ant galvos mėlyno dezinfekuojančio skysčio, skystis bėga per kaktą, veidą ir ausis, o jis žiūri į mane ir juokiasi. Akys liūdnos, burna baisi, žiūri ir juokiasi. Ir aš iki šiol nežinau, ar jis tikrai jau pakvaišęs ir visiškas durnelis pasidaręs, ar kaip tik čia beviltiškumo ir situacijos realaus supratimo išraiška. Juk jo galva išpuvus, pūliuota, smirda ir negyja! O jis pats benamis, išbadėjęs, suluošinta koja ir prasigėręs! Ir mane toks graudulys užliejo, kad va šią akimirką aš žiūriu į žmogų, kurio egzistavimas neturi jokios prasmės, kurio gyvybė nieko neverta, kurio niekas niekada neieškos ir nepasiilgs, ir kuris po truputį pūva!

Uždėjau tvarstį, Erikas padėkojo, atsigulė, užmigo, vėliau užmigome ir mes. Po keleto valandų girdėjome kaip jis per miegus blaškėsi, rėkė, juokėsi. Ryte radome jį gulintį prieškambaryje ant žemės, prisišlapinusį į naujasias švariasias kelnes, prisigėrusį (naktį jis išsiurbė pusę litro odekolono, kurio turėjo savo palto kišenėje)… Pažadinom ir pasakėm, kad mums visiems reikia eiti, nes kiti buto gyventojai planuoja grįžti už poros valandų ir tuo metu šio svečio namuose turi nebūti nė kvapo (o kvapas buvo dar keletą savaičių)! Erikas pradėjo verkti, kad taip greitai jį išvarome, tada pradėjo sakyti, kad pavogėme jo pirštinę, kur jis turėjo daug pinigų. Buvo sunku tai daryti, bet eksperimentas baigėsi, mes turėjome jį išgrūsti laukan ir apsitvarkyti!

Ir kai pagalvoji, mums su bičiuliu tai buvo nuotykis. Kavinėje gurkšnodami karštą vynelį ir kalbėdami apie Goethe‘s Fausto gyvenimo vingrybes sugalvojome pabūdi geradariais pasaulio gelbėtojais ir pasikviesti nusmurgusį benamį, kad panagrinėtume jo gyvenimo vingrybes ir parodytume jam (o ypač sau), kokių taurių jaunų sielų likimas gali pažerti vargšui nuskriaustajam. Bet tiesa yra ta, kad mes su bičiuliu pasielgėm kaip niekšai – ne tik dėl to, kad po Eriko išvarymo bute iš tiesų radom jo pirštinę su santaupomis, bet dar ir dėl to, kad mes šį žmogų į namus pasikvietėm ne dėl jo, o dėl savęs! Mums buvo įdomu tai padaryti, apie tai pasakoti kitiems, pridėti sau geradarių įvaizdžio, pažiūrėti iš arčiau į eksponatą prisidengiant žodžiu „padėti“. Tačiau realiai mes jam nepadėjom, niekaip neprisidėjom prie jo gyvenimo kokybės, nieko nepadarėm dėl jo, kas turėtų realios reikšmės ar vertės. Mes galėjom padaryti šimtus dalykų – visų pirma pagelbėti susiorganizuojant dokumentus, padėti susižinoti socialinės pagalbos institucijų kontaktus, kur jis galėtų kreiptis tolimesnės pagalbos. Galėjom padaryti normalesnio maisto, nei sumuštiniai, įduoti termosiuką su kava ir laiku surasti jo pirštinę su santaupomis. Bet nepadarėm nieko, tiesiog paleidom į žiemos rytą va taip pat lengvai, kaip nuplauni dantų pastos likučius nuo šepetėlio – automatiškai, tarsi savaime suprantant, negalvojant…

Mes nesame kalti, kad Erikas gyvena gatvėje, kad jo gyvenimas mizernas ar kad jį kažkas sumušė metaliniu pagaliu. Bet mes esame kalti, kad suteikėme jam nepagrįstą viltį! Ir galbūt taip, o galbūt ne – kad jis tą žiemą mirė prie LIETUVOS kino teatro IKI…

Kai laukiausi savo sūnelio, vienoje pamokėlėje nepatyrusioms mamytėms išgirdau tokį sakinį – BŪTI MAMA ir AUGINTI VAIKĄ yra labai skirtingi dalykai. Būti mama reiškia patirti pilnatvę, įprasminti savo egzistenciją ir daug panašių fantastinių dalykų, o turėti vaikų reiškia plauti, skalbti, gaminti ir daug panašių purvinos realybės dalykų… O ką iš tiesų reiškia būti mama, turėti vaikų ir svarbiausia – auginti berniuką?

Vaikystėje augau su sese, turėjau keletą draugių, daug pusseserių, klasiokių, papildomų mergaitiškų veiklų tarp mergaičių na ir kažkaip savaime buvo aišku, kad ateityje turėsiu dukrytę. Bet atsitiko kitaip – gimė sūnelis. Ir viskas yra kitaip – reikėjo išmokti ne tik įeiti į mamos vaidmenį, bet suprasti elementarius dalykus apie savo vaiką, tokius kaip jo higiena! Berniuką apiprausti reikia kitaip nei mergaitę. Berniuką apšluostyti reikia kitaip nei mergaitę. Berniuką suprasti reikia kitaip nei mergaitę…

Aplinkoje teko nemažai susidurti su „vyriško“ charakterio formavimo siūlymais. Jei vaikas verkia, nereikia imti jo ant rankų, nes bus įsikibęs į mamos sijoną, verksnys ir nevyriškas. Negalima vaiko ilgai žindyti, o ypač berniuko. Ir jau tikrai jokiu būdu neiti su berniuku maudytis ar į tualetą dėl savo, o ne dėl jo reikmių. Neguldyti berniuko nakčiai šalia savęs, nes miegamajame miegoti turi vyras su žmona, o vaikui jų lovoje ne vieta… Kiek daug žmonės nežino apie vaiko poreikius ir jo psichologinius niuansus, tokius kaip artumo ar motinos pieno poreikis. Žmonės vartoja frazę „vaikas manipuliuoja mama“ vietoj to, kad suvoktų „vaikas turi poreikius, kuriuos gali atliepti tik mama“. Nėra nieko blogo, atvirkščiai, net labai skatintina miegoti kartu su savo mažyliu, ilgai jį žindyti, daug jį nešioti ir leisti jam verkti tiek, kiek jis nori jį priglaudus, apglėbus ir suteikiant saugumo jausmą… Nes kai mažasis žmogus bus pasiruošęs, jis atsiskirs pats – pats pasiprašys miegoti atskirai, pats atsisakys krūties, pats atsisvikinęs nubėgs žaisti į žaidimų aikštelę… Ir tas poreikių užtikrinimas, saugumo jausmo suteikimas, zyzimų išklausymas, piktumų nuraminimas, dalykų paaiškinimas suformuoja žmogų! Vaikų auginti nereikia, jie auga patys! Reikia padėti jiems susiformuoti – paaiškinti jų emocines būsenas, parodyti pavyzdžius, kalbėtis, nežeminti, negėdinti, įsiklausyti, skirti dėmesio, leisti būti purviniems, apsidrabsčiusiems, priterliojusiems namus, išmėčiusiems žaislus, įsiraususiems spintose tarp drabužių – kuo daugiau visko jiems leisit, tuo greičiau jie taps savarankiškesni! Ir tai yra taip sunku, TAIP SUNKU, kad net ir apsakyti sudėtinga. Kai kiekvieną dieną atsiduri situacijoje, kuomet kažką išspręsti būtų paprasčiau tiesiog paėmus vaiką ir nusitempus už rankos arba pakėlus balsą, uždraudus ką nors ar kaip kitaip nubaudus, kai viskas pasidarytų daug greičiau ir paprasčiau, jei taptum nenuginčijamas autoritetas savo vaikui ir tavo žodis būtų galutinis, neginčijamas. Bet tai yra dresūra, o ne auklėjimas! Kiekvieną kartą, kai esi išvesta iš kantrybės, turi įkvėpti, tūpti šalia vaiko ir dar ir dar kartą aiškinti jam, kodėl kažką turim daryti taip, o ne kitaip, nors jau tai darei šimtą kartų. Kai aplink skraido daiktai, vaikas spiegia iš susinervinimo, tave muša ir krenta ant žemės, tu sėdi šalia jo ir įjungus paskutinį dar veikiantį smegenų mygtuką sakai jam, ką jis šiuo metu jaučia, kad yra susinervinęs, supykęs, jaučia neteisybę, nenori kažko daryti dėl tos ir anos priežasties, ir kad mes galim palaukti, kol jis nusiramins, kad jis gali ateit apsikabint, jeigu jam norisi ir kad tu jį priimsi visokį… Ir tu neduodi jam saldainio, kad jis nurimtų, ar neįjungi filmuko, tu kenti kartu su juo, o gal net labiau už jį, bet laikaisi savo ramios ir viską suprantančios mamos vaidmens, o kai jis pagaliau nueina miegoti pietų miegelio, eini prisiryti riebių spurgų su džemu, nusirauti plaukų arba paverkti kampe. Ir tu niekada nespėji niekur nueiti laiku, nieko padaryti laiku, negali nieko susiplanuoti, nes vis tiek nepavyksta įgyvendinti plano. Bet esi gera mama! Esi gera mama, nes parodei savo vaikui supratimą, parodei, kad nusiraminti jis gali ne spardydamas pagalvę ar ant jos rėkdamas, kadangi šį įprotį jis ateityje, tikėtina, taikys žmonėms, ir ne gavęs kyšį – kokį saldumyną, o apsikabinęs mamą, glostomas, raminamas švelniu balsu ir prisiglaudęs. Taip mezgamas ryšys – sunkiai, bet labai artimas, kokybiškas, patikimas. Šiandien mano berniukui tik treji su puse, bet aš užsimerkus galiu paleisti jį bėgti šaligatviu kiek akys užmato, nes žinau, kad jis visada VISADA sustos prie perėjos ir sulauks manęs, nes tik kartu galime eiti per gatvę. Ir čia galima būtų dėti tašką, nes pasitikėjimas savo šeima yra tikrai didelis, bet dar reikia įdiegti pasitikėjimą savimi, kas yra ne ką menkesnė užduotis mamai!

Kaip įdiegti savo berniukui pasitikėjimą savimi? Ne apie tai kalbu, kad jis žinotų, jog visada viską daro gerai, nes tikrai ne visada viską daro gerai…  Kalbu apie tai, kad jis nebijotų išsakytų savo minčių ir jausmų, kad nesigėdintų savęs ne tik prieš savo šeimą, bet ir prieš visus kitus aplinkinius žmones. Tai yra sunku, yra tikrai sunku duoti vaikui pastabą apie neteisingą ar nepriimtiną jo elgesį neįžeidžiant ar nepažeminant jo. Masturbacija – kiekvienos mamos juodas vargas nuo tada, kai vaikui sueina dveji su puse ar treji… Kaip tokio amžiaus vaikui paaiškinti, kad iš principo tai nėra blogas dalykas, tik dėl socialinių normų žmonės to nedaro viešumoje? Arba mamos kūno lietimas – žindomi vaikai yra pripratę matyti ir liesti mamos krūtis, bet viešumoje mamos nelabai nori, kad vaikai tai daryti, ne tik dėl socialinių normų, bet žinoma ir dėl jų. Tačiau žindukliui tai yra normalu, nes jis tai daro valandų valandas kiekvieną dieną ir nesuvokia, kad viešose erdvėse socialinės normos šiek tiek riboja tokį elgesį…

Todėl motinystė yra kur kas daugiau, nei švarus ir pamaitintas vaikas, ir sutvarkyti namai. Motinystė tai yra nepaliaujamos atsakymų į klausimus paieškos! Tai kova nepasiduoti savo nuovargiui ir silpnumui! Kova prieš stereotipus, kova už ryšį su savo vaiku, už jo pažinimą ir artumą, kova už gerą žmogų ateityje, kuris bus stiprus savo asmenybe ir tvirtas savo pasirinkimuose. Motinystė – tai kiekvienos dienos darbas dabar, kol vaikas dar mažas, kad vėliau to darbo būtų mažiau, nes jo asmenybė ir poelgiai bus paremti ne tėvų ar pasėkmių baime, o meile. Kad ateityje žiauriai prisidirbęs jis ateitų ir pasisakytų, kad sugebėtų paaiškinti, kodėl taip pasielgė ir paprašytų pagalbos išsikapstyti, o ne slėptųsi ir meluotų, nes jaustųsi nesuprastas ir vienišas. Kad būtų kovotojas ir smalsuolis! Dėl to, ir dar dėl daug kitų teisingų dalykų po dalelę kasdien lipdau savo sūnelį ir jo ateities gyvenimą – su meile, supratimu ir kasdien jam padėkodama už ką nors, net jei tikrai sunku surasti, už ką padėkoti 🙂