2.Apie negražius žmones…

Mano mama man visada sakydavo, kad aš esu baidyklė. Todėl tokia ir augau – nebuvau baidyklė, bet tikėjau, kad tokia esu. Mano sesė buvo gražuolė – dabar nepasakyčiau, kad buvo labai labai graži, bet manau, kad tuomet mes abi tikėjom, jog ji tokia. Ir visi aplinkui tikėjo, kad aš baidyklė, o sesė gražuolė, pradedant klasiokais ir baigiant giminėm. Mano sesuo buvo pakankamai populiari, turėjo daug draugų, dalyvavo vakarėliuose, dažėsi, o dvyliktojo ar kurio ten ankstyvosios paauglystės gimtadienio proga grįžo namo girtut girtutėlė, parvesta draugės, ir pasakė mamai, kad apsinuodijo nukainuotu tortu. Negaliu to mūsų grožio skirtumo paaiškinti, nes mes su sese nepaprastai panašių bruožų dar ir dabar, o vaikystėje kartais nebuvo galima mūsų atskirti…

Taigi, kas yra tas grožis ir kaip jis atrodo? Nekalbėsiu apie kraštutinumus, tokius kaip ančiuko lūpas turinčias blondines ar visiškai natūralias, pievų gėlėmis pasidabinusias eko puoselėtojas hipsterės. Ir nenorėčiau kalbėti vien tik apie moterų grožį, lyg vyrai nesirūpintų savuoju! Tiesiog trumpai papasakosiu vieną prisiminimą, kai mano kursiokė prieš savo vestuves sakė, kad dar nežino, kokia bus jos suknelė, bet tikrai žino, kad per vestuves jos antakiai bus ryškut ryškutėliai, kas šiaip jau man nesueina su grožio samprata, tačiau ji atrodė tikrai puikiai! Ar dėl to, kad jai tinka ryškūs antakiai, ar dėl to, kad ji pati man miela ir savotiškai brangi?

Kaip gi grožis siejasi su mano kelionėmis? Paprastai, tuoj papasakosiu… Į vieną iš savo kelionių kartą iškeliavau su vaikinuku, su kuriuo susipažinau internetu – tiesiog buvau paskelbusi, kad ieškau bendrakeleivio ilgai kelionei autostupu ir jis atsiliepė, per porą dienų susitikom pakalbėti, apsitarti ir dar už poros iškeliavome. Kelionė buvo ilga, įdomi, mes joje pykomės, taikėmės, išsiskyrėm, keliavom atskirai, vėl susitikom, keliavom kartu, vienas kitam kenkėm, vienas kitą gelbėjom, na žodžiu, ko ir galima tikėtis ilgoje kelionėje. Bet ne apie savo bendrakeleivį noriu papasakoti. Keliaujant per Serbiją mes sutikome tokių keistų žmonių grupę ir kažkodėl nutarėm prie jų prisijungti. Žodžiu, tai buvo brolis ir sesuo iš Bulgarijos, trys ar keturi prancūzai na ir mes dviese – mūsų iš viso buvo dešimt. Regis, dar kažką praleidau, bet jau nebepamenu, gal tų prancūzų buvo dar daugiau? Nes tikrai žinau, kad bulgarų buvo tik brolis ir sesuo – jų negaliu ištrint sau iš atminties, kad ir kaip stengčiausi! Tai štai, jie visi traukė į Gučos (balkanų muzikos) festivalį Serbijoje. O kaip čia prancūzai su bulgarais keliauja į festivalį Serbijoje? Iš tiesų į jį keliavo tik bulgarai, bet jie sutiko prancūzus, o tada sutiko mus – na ir turim štai dešimt įvairaus plauko žmonių.

Festivalis kaip festivalis – ko gi gali tikėtis iš jo? Muzika,  šokiai, alkoholis, narkotikai, seksas – viskas taip pat, kaip ir visur kitur. Na gal tik kiek netikėta, kad Gučos miestelis yra dauboj tarp kalnų, pritaikytas gyventi mažam kiekiui gyventojų, o festivalio metu į jį prisirenka beveik milijonas patrakėlių. Tuo metu dar buvau labai gera mergaitė, todėl alkoholis manęs visai nedomino, narkotikų niekas taip ir nepasiūlė (juokauju, pasiūlė, bet nesudomino), o užsiiminėti seksu pakampėse irgi neviliojo (šiaip čia vienas šlykštesnių dalykų, ką gyvenime mačiau – seksu užsiiminėjantys girti žmonės patvoriuose, neklauskite kodėl). Mes ten buvom savaitę. Net nesu tikra, ar kam nors iš mūsų dešimtuko (o ir iš viso milijono festivalio lankytojų) išvis rūpėjo festivalyje skambanti balkanų muzika ir visi koncertai? Šiaip, man ir pačiai nelabai, tiesiog buvo įdomu būti tarp daugybės įvairių tautybių jaunų žmonių, kurių ten buvo kaip skruzdėlių. Na ir be visos tos smarvės ir svaigalų, turiu pripažinti, buvo tikrai puikių pokalbių ir labai draugiškų veidų.

Taigi, kai jau pajutote festivalio dvasią, grįžkime prie grožio. Papasakosiu apie niekučių prekiautojus. Žinot tuos, kur po 50 centų ar šiek tiek daugiau pardavinėja tamsoje šviečiančius kamuoliukus ar kokius nors kitus nevertingus daikčiukus? Aišku, prie viso to jie pardavinėja ir pigius narkotikus, nes būtent tai yra tikrasis jų verslas, bet dabar aš noriu papasakoti ne apie jų veiklą, o apie juos pačius. Ar kada nors esate matę kokį nors labai labai nelaimingą žmogų? Ne tokį, kuris dėl ko nors liūdi ar verkia. O tokį, kuris kaip tik nebeverkia, tik žiūri į tolį ir kažką supranta, tarkim, kad mirė jo artimiausias žmogus ir daugiau niekada jo nebebus. Na arba kokį nors kitą jam labai skaudų ir nepalankų dalyką kaip tik šią akimirką įsileidžia į savo galvą. Tas žmogus mintyse yra kažkur nutolęs, jam labai svetimas šis pasaulis, jis gali ilgai sėdėti ir žvelgti į vieną pusę akyse neturėdamas jokio taško, ir jis nėra nei nekantrus, nei skubantis, nes turi visą pasaulio laiką tam neišgyvenamam skausmui išgyventi, ir jam nereikia nieko padaryti, jis neturi pareigų, atsakomybių, jokių reikalų, nieko. Ir ta jo nelaimė tokia didelė, kad jis iš jos greičiausiai niekada nebeišsikapstys. Tai tie niekučių prekiautojai ir buvo tokie. Kažkaip atrodė, kad jiems jau vis tiek tas pats, ar kas nors prieis prie jų ko nors nupirkti, ar neprieis. Žiūrėdama į juos negalėjau pasakyti, kad jie dėl ko nors jaučia kokią nors gėdą. Tarkim, jie galėtų jausti gėdą, kad yra nešvarūs ar kad užsiima tokia gailestį keliančia veikla, kai aplink yra tiek daug jaunų žmonių, galinčių sau leisti šėlti per dienas ir naktis. Sakysit, prekyba gatvėje nėra gailestį kelianti veikla? Aš sakyčiau, kad jei už visus savo turimus 5 eurus priperki niekučių, kuriuos bandai parduoti ir uždirbti papildomus 2 eurus, kurie ir bus vienintelės tavo dienos pajamos, nes už tuos kitus 5 eurus vėl turėsi prisipirkti niekučių rytojaus prekybai – vis dėl to yra! Bet nepanašu, kad jie išvis ką nors jautė. Sakytum, kad jie apsvaigę nuo narkotikų – greičiausiai taip ir buvo, bet iš pažiūros jie atrodė paskendę. Ir ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Tokie silpnai kvėpuojantys, beveik nejudantys, sustingę, gal sušalę… Ir ta jų apatija buvo net šiek tiek baisi – atrodo, netikėtai atsistojęs užsimotų ir trenktų, nes iš pažiūros jie buvo tokie stambūs ir dideli, kažkokie peraugę ar neįprastų proporcijų žmonės. Bet tuo pačiu atrodė silpnos fizinės jėgos, o tas jų susimąstymas ir stingdantis panirimas į savo mintis netgi priminė psichinės negalios žmones. Bet argi galėtų būti daugybė tokių pat ar labai panašių suaugusiųjų ir vaikų, su ta pačia psichine negalia vienoje vietoje? Dar nepaminėjau tamsaus jų gymio. Šitie žmonės buvo kažkoks man nežinomas ir nematytas rasių mišinys – lyg ir siauresnėm akim, bet ne tiek, kad būtų kilę iš rytų azijos. Lyg ir tamsesne oda, nei indai ar romai, bet ne tiek, kad būtų juodaodžiai. Ir ūgis jų buvo labai žemas, primenantis pietų amerikos gyventojų ūgį. Išsipūtusiais kūnais nuo prasto maisto, arba ištinę, purvini, sukietėjusiais lyg kartonas nuo prakaito ir dulkių drabužiais, plačiais, duobėtais, net supjaustytais ar žaizdotais veidais. O kas keisčiausia, kad jų vaikai atrodė taip pat – nepykit, bet pasakysiu – visi šie žmonės buvo patys negražiausi mano gyvenime matyti žmonės! Aš turiu omeny ne tik tą fizinį ar higieninį vaizdą, aš kalbu apie kombinaciją, susidedančią iš to, ką mačiau jų kūnuose ir to, koks buvo jų žvilgsnis. Jie buvo tiek nuklydę į savo sielvartą, kad jų bjaurūs veidai puikiausiai atspindėjo tą jų baisų likimą.

Visą savaitę, kol buvau festivalyje Gučos miestelyje, ieškojau jų. Na ne taip ieškojau, kad prieičiau ir kalbėčiausi, bet taip, kad iš tolo galėčiau juos matyti ir stebėti. Niekada dienos metu jų neradau. Jie pasirodydavo tik sutemus. Ar dėl to, kad dieną nesimato jų švytinčių niekučių, ar dėl to, kad jie šiaip slapstosi nuo dienos? Žodžiu, dienos metu jų niekur negalėjai rasti. Galima būtų pagalvoti, kad gal jie miega po tiltais, bet Gučos miestelis toks mažas, kad kiekvienas centimetras buvo panaudotas palapinių statybai, tad po tiltais buvo pilna jaunųjų festivalio lankytojų laikinų namų. O gerokai sutemus, naktį pasirodydavo paslaptingosios tamsiagymės žemaūgės baidyklės. Baidyklės – gyvenimo neturintys, prasmės nerandantys, sužaloti iš išorės ir vidaus žmogės, pasidavęs arba niekada nekovoję, galbūt net nežinantys, kad gali būti kitoks gyvenimas, žmonės. Skaudu ir liūdna į juos žiūrėti, juos stebėti… Aš nemačiau jų valgančių, nemačiau jų kalbančių, nemačiau jų į ką nors žiūrinčių, nemačiau jų miegančių. Tik mačiau vieną susirietusį gulintį seklioje upėje – nežinau, gal apsvaigęs įkrito ar atsigulė, atsijungė ir paskendo, o kitas daužė akmeniu sau galvą… Išsigandusi pabėgau. Ir tai buvo paskutinis mūsų vakaras Gučoje…

Štai todėl žinau, kad aš labai graži moteris! Ir kad niekada nebuvau baidyklė, kaip sakydavo mano mama. Nes ir ančiuko lūpas turinti blondinė, ir visiškai natūrali, pievų gėlėmis pasidabinusi eko puoselėtoja hipsterė, ir ryškiais antakiais pasipuošusi mano kursiokė gali būti labai gražios (vyručiai, atleiskit, šiame sakinyje ir vėl neliko jums vietos!). Grožis nėra vien tik apie tai, kaip tu atrodai, kaip ir nėra vien tik apie tai, kas tu esi. Grožis yra kombinacija – svarbiausia, kad ir ten, ir ten turėtum, už ko užsikabinti ir kuo tikėti. Ir tegul niekas pasaulyje nevadina jūsų baidyklėmis, nes jie jų nematę ir nežinono, kas tai yra. Ir dar svarbiau – nevadinkite savo vaikų baidyklėmis, nes su kiekvienu tokiu žodžiu jų akyse būsite arčiau ir arčiau tų, kurie nejudėdami guli seklioje upėje ar daužo akmeniu sau galvą…

1.Apie gyvenimo vertę…

Kada susiformuoja žmogus? Ir kiek laiko jis formuojasi? Aš kalbu ne apie tą žmogų, kuris nuo dviejų ląstelių susijungimo formuojasi ir tampa 38 ar 40 savaičių kūdikiu, pasiruošusiu susitikti su tėvais ir išoriniu pasauliu. Kalbu apie susiformavusį 30 – 40 metų suaugusį žmogų. Pilnai funkcionuojantį, laisvai mąstantį ir gerai gyvenantį suaugusį žmogų. Aišku, tokiais gali būti ir 20 – 30 metų žmonės, o taip pat ir 40 – 70 metų. Dar jaunesni ir dar vyresni, spėju, nebelabai. Bet neįsižeiskit, jei jūsų atveju suklydau! Taigi, koks tu būsi mokykloje, tave suformavo tavo ankstyvoji vaikystė. Koks būsi paauglystėje – suformavo pradinė mokykla. Koks būsi kątik baigęs mokyklą – suformavo paauglystė. Yra daug diskusijų apie tai, kad galbūt žmogus jau gimsta užprogramuotas būti tokiu ar štai kitokiu, taip pat priešingai – kad viską lemia aplinka, nes žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas… Bet aš ne apie tai! Mano klausimas yra toks – o ką daryti, jei tau 20 ar daugiau, o tu nė iš tolo nesi toks, koks norėtum ar turėtum būti? O dar labiau, ką daryti, jei tu išvis nenori būti joks, o geriausia, kad tavęs nebūtų visai? Ne ne, čia ne apie savižudybę! Čia apie tai, kaip susikurti save iš naujo, kai tu jau esi „susiformavęs“?

Tai štai, mano istorija. Mes su sese augome paprastoje, skurdokoje šeimoje. Tėvai negėrė, bet dažnai (o tiksliau – visada) pykosi. Ir pykosi baisiai! Baisūs žodžiai, daiktų mėtymai, kaltinimai… Mums su sese kartais tekdavo pasibučiuoti su šlapiu skuduru, kurį mama visad nešiodavosi ir brūžindavo kampus, kai būdavo ypač įpykusi. Neprisimenu savo ankstyvosios vaikystės, bet viskas, ką tikrai galiu pasakyti – nepamenu, kad mama kada nors būtų mane apkabinusi ar tuo labiau pasakiusi, kad myli. Ir čia tik smulkmena, kuri mane skaudina iki šiol, tikrieji vaikystės baisumai šioje istorijoje neminimi. Taigi, nėra keista, kad tokia aplinka suformavo ganėtinai traumuotą ir savimi nepasitikinčią asmenybę. Kai 19-os metų išėjau iš tėvų namų, aš buvau visomis prasmėmis silpnas, negražus, palūžęs ir nieko nepatyręs pilnametis asmuo, nė nepanašus į jauną merginą.

Gyventi tokį gyvenimą yra sunku ir jis neveda niekur kitur, kaip tik į menką, varganą ir beveik asocialų gyvenimėlį. Tačiau ne tai buvo priežastis, dėl kurios aš pasikeičiau. Teisybę sakant, aš nemačiau savo gyvenimo jokio. Tiesiog neįsivaizdavau, neturėjau jokio vaizdinio, kaip aš turėčiau ar norėčiau gyventi. Net negalėčiau pasakyti, kad labai norėjau gyventi. Jeigu būčiau, ką nors apie savo gyvenimą mąsčius, tai tikriausiai galvočiau, kad man neįdomu, kaip ir kas bus. Visos tos nuotaikos vaizde šmėravo labai stiprus nesirūpinimas savimi – tiek higiena, tiek fizine, ir ypač psichologine prasme. Jeigu atvirai – man nebuvo svarbu, ar aš išvis gyvensiu. Mirti lyg ir nenorėjau, bet man būtų buvę nesvarbu, jei tai būtų nutikę. Ir tai mane privedė prie to, kad aš pradėjau labai neatsakingai elgtis su savo gyvybe. Slapta autostopu keliaudavau jau nuo 13 ar 14 metų, bet būtent šiuo metu pradėjau keliauti labai neatsargiai – naktį, viena, su nepatikimai atrodančiais asmenimis. Man taip norėjosi adrenalino, taip norėjosi nors kokio pokalbio su kuo nors, kad mane kas nors matytų ir manimi pasirūpintų (pavežėtų), kad jau buvo nebesvarbu kas, kaip ir kur… Ir kuo toliau, tuo labiau! Aš troškau įsitikinti, kad žmonės yra geri, bet kokia kaina, net ir po to, kai teko šokti iš važiuojančios mašinos viduryje autostrados, tamsią gilią naktį…

20-ies metų būdama kartu su drauge iškeliavome autostopu į Italiją. Jei taip iškrentant trumpam iš istorijos – tai ši draugė buvo mano vienas iš pirmųjų visiškai socialių, protingų ir paprasčiausiai normalių žmonių, kurie atsirado mano gyvenime. Taigi, iškeliavome. Dabar jau sunku pasakyti, kaip ten tiksliai mums sekėsi, bet pamenu, kad per dvi paras pasiekėme Veneciją! Mes tranzavome dieną ir naktį, važiuodavom miegodamos „furistų“ lovose (bet ne su furistais – jie vairuodavo!) ir štai, tikslas pasiektas! Tada po Italiją keliavom gal mėnesį ir aplinkėm 10 miestų ir miestelių, nakvodavom miegmaišiuose arba pas žmones, kurie mus pasikviesdavo apsistoti. Tai buvo nereali kelionė – akiračio praplėtimas visomis prasmėmis! Ir ypač ta, kurią noriu jums atskleisti – gyvenimo vertės atradimo prasme. Aš pamenu, kai pakeliui į Romą susitranzavome 3 jaunuolių kompaniją – vienos merginos ir dviejų vaikinų. O mes su drauge gal savaitę buvom miegojusios miegmaišyje, nesipraususios ir jau prieš tris dienas užsidėjusios paskutinius švarius drabužius, tikrai smirdėjom – sakau tiesiai. Taigi, jie mums sustojo, mes įsėdom ir aš pajutau, kaip mūsų prakaito smarvė užpildo gražų ir kvepiantį automobilį. Nors tai buvo vidurys kelionės, bet aš pirmą kartą pajutau kažkokią gėdą – gal kad mus sutikę pavežėti žmonės buvo mūsų bendraamžiai? Ir jie klausia mūsų, iš kur mes, kiek čia jau keliaujam, kur toliau keliausim, ir kai jiems viską papasakojom – mano didžiausiai nuostabai – jie buvo tokie sužavėti, jie taip gražiai ir mielai džiaugėsi mūsų nuotykiu! Atrodo, kad jie suprato šios kelionės esmę pirmiau už mane! Aš pirmą kartą gyvenime buvau įvertinta už kažkokius savo padarytus žingsnius, o ne nuvertinta dėl savo drabužių. Mes jiems pasakojome apie savo patirtus nutikimus kelionėje ir jie klausėsi! Ne iš mandagumo, ne iš gailesčio, ne iš kažkokio noro padėti, o dėl nuostabios ir didelės galios šaltinio – susidomėjimo. Aš pirmą kartą buvau kažkam įdomi savimi, savo patirtimi. Tas supratimas, kad tuo metu jie mane vertino labiau, nei aš pati save, man įstrigęs iki šiol. Žinot, būna žmonės, kurie stengiasi sukurti apie save geresnį įspūdį, nei yra iš tiesų. Arba būna žmonių, kurie jau yra kažkas, kažkuo žinomi ir stengiasi būti kuklūs, tylūs, paslaptingi, tokiu būdu dar labiau pritraukdami susidomėjimą, ko iš tiesų ir siekė. Tai čia buvo visiškai priešingai – jie žavėjosi viskuo man net nesistengiant jų sužavėti ir tiesiog nedrąsiai kalbant apie save. Aš buvau vertinga! Vertinga pašnekovė, vertinga bendrakeleivė, vertinga bendraamžė – tai yra labai daug jaunai merginai, nepatyrusiai draugystės, palaikymo ar elementarios paramos idėjai. Aš į šią kelionę leidausi, nes man nerūpėjo, kas ir kaip bus, kas laukia po to, kas laukia joje. Tai man buvo visiškai naujas gyvenimo patyrimas ir aš panorau jų daugiau. Aš panorau, kad jie mane performuotų į įdomią, bendraujančią, šaunią asmenybę. O pirmiausia – kad leistų pasimėgauti tuo susidomėjimu, kurio aš taip nebuvau patyrusi. Todėl kaip pakvaišus puoliau keliauti autostopu po įvairias šalis.

Įvertinimas. Štai kas padeda susiformuoti žmogui. Neigiamas arba teigiamas įvertinimas. Iš pradžių iš kitų – mamos, tėčio, mokytojos, draugų, vėliau – iš saves paties. Perskaičius šią istoriją gali susidaryti vaizdas, kad įvertinta buvau tą vieną vienintelį kartą tų jaunų žmonių Romos pakraštį už savo nepasvertą ir kvailą bebaimystę, “drąsą”, bet tai buvo tik pirmasis kartas, mane paskatinęs dar ir dar keliauti, laukiant tokių pat susižavėjimo žvilgsnių dėl nuvažiuotų kilometrų, vėliau – dėl savo idėjų, dėl pastangų, dėl patirčių, kuriomis galėjau dalintis, parodyti, pamokyti… Žinot, kai kur nors nukeliauji ir susitinki įdomių žmonių, klausai jų istorijų, jų idėjų, jas permąstai ir pradedi susidaryti kažkokį vaizdą apie pasaulio įvykius, apie kasdienybę. Po truputį susidėlioji, kas tau apskritai gyvenime patinka, atrandi kažką, kas pradeda tave įkvėpti, o po to nuveikęs kažką pažvelgi atgalios į savo pėdsakus ir matai, kad jie nėra tokie jau smulkučiai tavo mažai pėdai, tokiai mažai, kokia ji buvo pries pradėdama kelionę. Ir tada kažkaip didėji savo akyse, sugrįžti į studijas, įneši naujų idėjų kursiokams, matai tas jų dėmesiu sutelktas akis ir supranti, kad jie tavęs klauso ir tave girdi. Ir grįžus namo aplankyti mamos ir tėčio, pamatai, kiek toli nuo jų nuėjai, kokie jie nepasikeitę ir kokie mizernučiai jų pasaulėliai, kuriuose tu jau nebetelpi ir tavo kantrybė nebetelpa, todėl vis labiau ir labiau jų pradedi vengti, nes supranti, kad esi paukštelis, iškritęs iš lizdo! Ir štai, kažkur kažkada atėjo jausmas, kad pati save gerbi ir pati už save atsakai.

Praėjus dešimtmečiui, aš matau save atjaunėjusią, sustiprėjusią ir atradusią kelionėse, apie kurias galėčiau ir norėčiau jums papasakoti šimtus istorijų. Ir ne tik kelionėse, jei ką! Ir ta gyvenimo vertė iš visiško nesusimąstymo užaugo iki daugybės idėjų, svajonių, siekių ir planų. Tad kviečiu prisijungti jus, save mylinčius ir nemylinčius, pasimetusius ir atradusius, pasislėpusius ir išdrąsėjusius, silpnus ir stiprius, gražius ir negražius, mylimus ir nemylimus – keliauti su manim per mano istorijas ir kurti savasias!