5.Apie blogiausią naktį mano gyvenime…

Kas jums yra meilė? Sunku pasakyti, nes į ją susideda labai daug komponentų? Sutinku. Ir skirtingais amžiaus tarpsniais tie reikalingi ir idealizuojami komponentai yra skirtingi. Man meilė yra švelnumas, visur ir visada. Švelnus bendravimas, švelni atmosfera, švelnūs prisilietimai, švelnūs ginčai. Aš turiu kažkokią nepaaiškinamą baimę piktiems vyrams. Ne tokią, kad nesinori šalia jų būti, o tokią, kad aš tiesiog sustingstu ir negaliu pajudėti. Negaliu žiūrėti į aukštus, raumeningus, plačių pečių vyrus – jie man patys baisiausi. Kad ir kokie draugiški bebūtų. Keista, nes dauguma moterų sako, kad kaip tik tokiais ir žavisi, nes šalia tokių jaučiasi saugios. Aš nesijaučiu visai. Jei tai būtų kita moteris, o ne aš, sakyčiau, kad ji patyrė smurtą ar prievartą, ar buvo labai stipriai išgąsdinta kokio nors vyro, nes tokia baimė, įtariu, nėra normali. Bet aš savo gyvenime neturiu jokio smurtingo ar agresyvaus prisiminimo, susijusio su vyriška figūra, todėl lig šiol negaliu suprasti šitos baimės šaknų. Taigi, grįžtant prie meilės – man tai yra švelnumas. Tai nereiškia, kad visą laiką noriu būti glostoma, bet man svarbiausia, kad visi blogi ir pikti dalykai būtų pasakyti ramiai ir pavyniojus į vatą. Kad santykiuose nebūtų pakelto tono ir mėtomų daiktų. Ramus kalbėjimas, ramus žvilgsnis į akis, saugumas (visų pirma fizinis). Aš pamenu, kai dar nebuvau ištekėjusi už savo vyro ir mes nakčiai likdavom nakvoti kartu, aš visuomet palikdavau praviras duris ir miegodavau toje lovos pusėje, kuri buvo arčiau išėjimo, kad jei reikėtų naktį dėl kokios nors priežasties nuo jo bėgti, galėčiau greičiau tai padaryti. Jūs galit įsivaizduoti, kiek stipriai įaugusi ta vyrų baimė manyje? Ir mano vyrą tai žeidė, nes jis neketino niekada manęs skriausti ar daryti ką nors, dėl ko man reikėtų bėgti. Antraip juk nebūtų tapęs mano vyru! Ir aš gerokai užtrukau, kol sugebėjau uždaryti miegamojo duris nakčiai…

Ir visgi, man tai pavyko, mes susituokėme ir du jauni, drąsūs, įsimylėję ir į viską žiūrintys pozityviai išvykome į povestuvinę kelionę po Pietų Ameriką. Nebijojome nieko, nors buvom gerokai pribauginti kitų keliautojų istorijų ir užsienio reikalų ministerijos rekomendacijų. Peru, Bolivija, Ekvadoras, Kolumbija – štai mūsų išmaišytos, ištyrinėtos, kalnuose išmiegotos ir Ramiojo vandenyno pakrantėse išgyventos šalys. Važiuojant autostopu ant maišų mėšlo ir dujų balionų. Patyrus vietinių draugiškumą, mandagumą, atidumą, po tokių kelionių tikrai nebetiki, kad egzistuoja blogi žmonės, kol nesusiduri su jais akis į akį arba per sienos plyšį… Sunku suprasti, ką turiu omeny? Prisėskit…

Medellin‘as – vienas gražiausių Kolumbijos miestų. Nors daugybę metų iš eilės jis ir buvo pasaulio nusikaltimų sostinė, mes negalėjome jo neaplankyti. Atvykome prie savo pasirinkto viešbutuko. Prie durų stovėjo jauna graži mergina, trumpu mėlynu sijonu ir ryškiu makiažu. Matyti narkomanus  ir prostitutes dienos šviesoje jau nebebuvo naujiena – tai vienas iš dalykų, prie kurių reikia priprasti Kolumbijoje. Taigi, praėję pro merginą, užėjome į viešbutuką, susimokėjome už kambarį ir nuėjome miegoti. Keliaudavome su didelėmis kuprinėmis, didelius atstumus nueidavom pėsčiomis, tad atvykus į naują miestą pramoga numeris vienas būdavo dušas ir miegas.

Keletą valandų pasnaudę budinomės ir skubėjom į lauką paieškoti vietelės pavalgyti. Jau Ekvadore pastebėjome, kad apie šeštą valandą vakaro užsidaro parduotuvės, visos durys ir langai, žmonės dingsta iš gatvių, miestai persiverčia į kažkokius naktinius siaubūnus – išlenda visokie tamsybių pabaisos. Vakare normalūs žmonės nebevaikšto, o štai Medellin‘e tas persivertimas įvyksta vėliau, tad dar gali pavaikštinėti po miestą tamsoje. Išeinant į gatvę ir grįžtant nakčiai pamatėme tą pačią merginą, vis dar stovinčią prie viešbutėlio durų. Turėtų būti sunkus prostitutės gyvenimas – visą laiką stovėti tarpduryje ir laukti, kol kas nors norės tave paturėti, kaip daiktą, be jausmų, greičiausiai be jokio švelnumo… Manau, kad ji taip pat turi kokį nors meilės įsivaizdavimą ir tai, kuo ji užsiima, turėtų būti labai nesuderinama su tuo, ką ji įsivaizduoja ir kaip, greičiausiai, norėtų, kad būtų. O ji tokia graži mergina. Nejaugi čia tikrai viskas, ką ji gali? Žinot, kai merginos užsiiminėja prostitucija Nyderlanduose, tu tikrai nepasakysi, kad tai ne jų pasirinkimas. Bet Pietų Amerikoje gali būti visaip. Čia viskuo, kas blogiausia, gali būti ne dėl savo pasirinkimų.

Naktis. Prabudau nuo duslių garsų ir verkimo. Kažkur netoliese, manau, kad už sienos, verkia moteris. Ir kažkas kažką mėto ar daužo, ritmingai. Panašus garsas būtų, jei sunkia medine kėde belstum į senovines medines grindis, ritmingai. Tada kažkas dūžta, moteriškas balsas suspiegia ir pradeda šaukti: „ayudame, por favor“, verkia… „Yo no quiro, yo no quiro, po favor, no, no…“. Smūgiai, smūgiai, moters verkimas, šaukimas… Žinot, aš paauglystėje žiūrėjau pakankamai telenovelių, kad ir be google vertėjo suprasčiau, ką moteris šaukia, ir kas apskritai ten vyksta. Prabudo ir mano vyras, nes trenksmai ir verksmai buvo tikrai garsūs, aš jau sėdžiu susigūžus, žiūriu į jį – ką darom? Jūs galvojat, kad nėra čia daug iš ko rinktis, tiesiog eini ir gelbsti moterį? Tai leiskit papasakot jums keletą aplinkybių – kaip jau minėjau, Medellin‘as daug metų buvo pasaulio nusikaltimų sostinė. Mums keliaujant Kolumbijoje, sklandė istorijos, kad vienas amerikietis vyrukas buvo nušautas viešbučio kambaryje, nes užpuolikai norėjo jo laikrodžio, o jis su drebančiom rankom per lėtai jį nusiiminėjo nuo riešo! Ir jeigu patekai į bėdą, pagalba atvyks tik ryte, nes naktį per daug pavojinga! Čia panašiai kaip filme „The Purge“ – turi išgyvent iki ryto. Mano vyras puolė ieškoti dujų balionėlio, kurį turėjo, smūgių garsai nesiliovė, verkimas, aimanos ir pagalbos šauksmas – taip pat. Žiūrim su vyru vienas į kitą ir klausom tos moters maldavimų už sienos, ir tų baisių trankymo garsų. Galvoju iškart, kaip viskas būtų, jei ten būčiau aš, jei aš taip verkčiau ir šaukčiausi pagalbos, o kažkas už sienos stovėtų ir svarstytų, ką čia daryti. Mano vyras eina prie durų, sakiau jam, kad neitų į tą kambarį. Matau, kad ir jis bijo, supranta, kad pats gali gauti šiaip sau į šonus arba kulką į galvą. Ir tai ne kriminalinis filmas apie Kolumbijos narkotikų dilerius, tai realybė, vykstanti Kolumbijoje. Minos laukuose, kulkos galvose – nieko neįprasto. Su dujų balionėliu išėjome į koridorių, priėjom prie 358 kambario durų, tyliai paklausėm pridėję ausis – tikrai ten! Mes stovim prie durų kambario, kuriame žiauriai talžoma moteris, šaukianti, verkianti, kartais jai kažkas įkišama į burną, jos balsas tampa tylus, verkimas trumpam nutyla, kartais ji vėl išlaisvinama. Fantazija nuneša toli, kas ir kaip ten vyksta, bet belsti į duris ir viską nutraukti – būtų beprotybė, gal net savižudybė tiesiogine prasme. Laikausi įsikibus savo vyrui į ranką, drebu iš siaubo – atrodo štai čia sudėta visos mano didžiosios gyvenimo baimės. Ta moteris nepaliko pravirų miegamojo durų ir neatsigulė ant lovos kraštelio, kad galėtų pabėgti… Ji visu savo nelaimingu gyvenimu panėrė į pikto ir agresyvaus žmogaus kontrolę, iš kurios nebeturi jokių šansų pasprukti. Tai buvo baisiausia naktis mano gyvenime! Ir tada mus aplankė išganinga mintis – nusileisti laiptais į apačią ir registratūroje pasakyti darbuotojai, kas vyksta, kad ji iškviestų policiją ar pasitelkus savo super galias sustabdytų tą siaubą! Basomis nulėkėm į apačią, pažadinom iš miegų tetutę, savo apgailėtina ispanų kalba bandėm pasakyti, kas ten vyksta, įvardinom kambario numerį ir paprašėm iškviesti policiją. Mes išgelbėti, ta moteris išgelbėta, viskas bus gerai – pamanėm…

Kai pagalvoji, ko tik nepadarysi, kad išsuktum savo kailį. Rasi racionalizacijų, patvirtinančių tavo idėjas. Neatsižvelgsi į akivaizdžias logikos skyles. Išgelbėsi visų pirma save ir tada, galbūt, pasistengsi dėl kito. Koks būtų teisingas poelgis tokioje situacijoje? Galbūt ta moteris yra prostitutė ir eidama su nepažįstamu vyru į viešbučio kambarį numato tokias situacijas, ir sutinka su jomis iš anksto? Tai yra jos sprendimas ir jos gyvenimas. Bet ar prostitutės turi teisę akto eigoje persigalvoti ir nebenorėti daryti to, ką manė norėsiančios daryti? Ar tokioje situacijoje jas reikia gelbėti? O ką, jeigu ji paprasta moteris, visai ne prostitutė, tik kažkokiu būdu neteisingai pasirinko vyrą? Ar tada ją reikia gelbėti labiau, nei prostitutę, kuri persigalvojo akto eigoje? Ar tokį smurtą patyrusi moteris gali turėti kokį nors įsivaizdavimą apie meilę? Ar ji tiki, kad gali būti mylima švelnaus ir gero vyro? Ar ji tiki, kad gali būti tinkama kam nors kitam, nei žiauriam talžymui ir kankinimui? Ar tokią moterį galima pagydyti nuo smurtaujančių vyrų? Ir galiausiai, ar protinga rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtum kažką, kas galbūt savo noru pateko į tokią situacija? Jūs neįsivaizduojate, ką reiškia pasidalinti per pusę, kai dalis tavęs nori ir galbūt net gali sustabdyti stingdantį smurtą vienos rankos ištiesimu ir pabeldimu į duris, kai tuo metu kita pusė iš visų jėgų siunčia tau į galvą mintis, dėl ko nereikėtų taip pasielgti, kad tik tau pačiam nieko nenutiktų…

Viešbutuko darbuotoja paskambino telefonu į 358 kambarį ir atsiliepusiam žmogui pasakė, kad kiti viešbučio klientai skundžiasi triukšmu iš jų kambario, tad prašo taip garsiai netriukšmauti. Likusią nakties dalį moteris verkė ir dejavo labai labai tyliai, smūgiai buvo ne tokie intensyvūs, kol saulei prašvitus ir „The Purge“ laikui praėjus mes jau buvom susikrovę kuprines ir bėgom lauk neatsisukdami. Nors nelinkiu niekam išgyventi to siaubo, kurį tą naktį išgyveno ta moteris, bet ypač tikiuosi, kad čia nebuvo ta graži jauna mergina, mėlynai blizgiu sijonu…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *