4.Apie nepaprastai karštas pupytes…

Pirmoji meilė… Kiek svajonių ir patirčių paprastai būna į ją sudėta. Ir kaip visada – baigiasi ji liūdnai… Kai man buvo 16 metų, aš įsimylėjau šiek tiek vyresnį vaikinuką iš kitos mokyklos, labai protingą ir gražų, kuris (didžiausiam mano skausmui) buvo įsimylėjęs mano draugę. Mes su drauge jį vadinom Berniuku Geltonu Švarkeliu, nes jo vardas man painiojosi su keletu kitų labai panašių vardų ir aš vis ne tuo vardu į jį kreipdavausi. Vieną dieną jis padovanojo mano draugei rožę, o ji ją numetė ir nuėjo. Jūs galit įsivaizduoti? Ta draugė sudaužė mano mylimajam širdį! Ir tai nebuvo nė kiek blogai, nes tada kartkartėmis jis susitikdavo su manimi išlieti savo širtgėlos ir aš turėjau progų būti šalia jo tokia miela ir supratinga. Na ne tiek ir dažnai susitikdavom, tiesą pasakius, nes laikai buvo gūdūs, mobilieji telefonai dar tik žengė pirmuosius žingsnius mūsų šalyje, todėl mes savo susitikimus turėdavom susitarti iš anksto. Jūs įsivaizduojat tai? Susitarti ir susitikti! Atsimenu, kaip laukdavau visą savaitę tos dienos, eidama iš proto, visa užsisvajojusi ir susirūpinusi. Kurdavau planą, ką meluosiu savo mamai, kai reikės paaiškinti, kur buvau, svajodavau, ką kalbėsiu su Berniuku Geltonu Švarkeliu, kokį čia juokelį pasakyti reikės, kad jam patiktų – tikras vargas, kai iš savęs tokios menkos ir neįdomios reikia sukurti kažką įdomaus ir mielo. Ir ką jūs sau galvojate, vieną kartą jis mane pakvietė arbatos į kavinukę, kuri buvo rūsyje, ir mes sėdėjome prie langelio, sprendėm mano matematikos namų darbus ir nutiko tikrai neįtikėtinas dalykas, ko niekas niekada negalėtų suplanuoti – BUM, žemės drebėjimas! Jeigu kas nors pagalvojo, kad mes pasibučiavom, tai ne – iš tikrųjų įvyko žemės drebėjimas. Tą pavasarį Lietuvoje įvyko net du mažuliukai žemės drebėjimai, o vienas jų – kaip tik tada, kai mes sėdėjome kavinukėje rūsyje, ir mano arbatėlė išsipylė, o mano mylimasis manęs paklausė, ar aš neišsigandau. Jūs įsivaizduojate tą vaikino rūpestingumo mastą šešiolikmetės galvoje? Aš tikrai būčiau apsidžiaugus, jei sienos būtų nugriuvusios ant mūsų ir mums būtų reikėję gelbėti vienam kito gyvybes, bet išsiliejusi arbatėlė irgi neblogai. Štai kokia nuostabi ta pirmoji meilė. Pilna įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti ir bandymų atitikti tuos įsivaizdavimus, kai iš tiesų reikėtų mažiau fantazuoti ir daugiau tiesiog būti, bandant geriau suprasti save ir geriau pažinti savo bičiulį. Viskas, tik tiek.
Po keleto savaičių šis vaikinukas baigė mokyklą, įstojo į universitetą ir išvažiavo į kitą miestą studijuoti. Mobiliųjų telefonų dar neturėjom, todėl mūsų bendravimas va taip va ėmė ir nutrūko. Ir tai buvo mano vienintelė su vaikinais susijusi patirtis, kurią turėjau iki dienos, kai tapau nepaprastai karšta pupyte! Įdomu, kada ir kaip tai įvyko? Žinoma, kad kelionėje! Prieš pradedant tą istoriją, būtinai turiu paminėti kelis dalykus, susijusius su jaunuolio suvokimu apie save patį ir jo seksualumą! Taigi, tai vis dėl to yra dalykai, kurių tėvai turėtų išmokyti savo vaikus. Na, bent jau supažindinti su elementariausiais terminais ir įskiepyti vieną kitą pagarbos sau ir savo kūnui idėją. Ir, žinoma, apie meilę. Na gerai, nekapstykim taip giliai – pakanka pakalbėti apie jaunuolio norą būti suo kuo nors ir išmėginti save seksualiniame bendravime. Kada tai turėtų prasidėti? Su kuo turėtų prasidėti? Kaip jaunuoliui suprasti, kad jis pasirengęs gyventi seksualinį gyvenimą ir šalia esantis jo partneris ar partnerė yra tinkamas tai patirčiai? Jau tik nesakykite, kad yra nors vienas žmogus, apie tai nemąstęs. O kas, jei tas seksualinis aktyvumas yra paremtas ne tiek tavo paties noru, kiek spaudimu? Iš kur nepatyrusiam, savo kūno ir jausmų iki galo nepažįstančiam jaunuoliui turėti pakankamai drąsos pasakyti „NE“ ir dėl to nesijausti blogai ar gėdingai? Arba kaip žinoti, kad jau laikas pasakyti tą „NE“, kol neįklimpai giliau? Pradeda kankinti bloga nuojauta? Mane irgi!
Taigi, kai su drauge susiruošėme autostopu keliauti į žemyninę Graikiją ir jos salas, buvome tik štai tokias pirmasias meiles patyrusios geros mergaitės – svajoklės ir romantikės. Ir tai nebūtų blogai, jei būtume buvusios dar ir protingos, ypač aš! Na, mano draugė buvo labai rimta mergina – gerai mokėsi, skaitė daug knygų, lankė kultūrinius renginius ir laukė to vieno vienintelio, o aš prie viso to dar turėjau idealaus vaikino šabloną galvoje. Tai štai, autostopu iškeliavus dviems jaunoms mergaitėms į tolimą šalį, pakeliui susilauki visokiausių pasiūlymų. Visų pirma savo susidomėjimą pradėjo rodyti vilkikų vairuotojai. Vieni iš jų po atsisakymo su jais linksmintis, sustodavo ir mus išlaipindavo lauk, kiti ignoruodavo šios temos buvimą ir toliau pasakodavo apie savo darbą, šeimą, namus ir gyvenimą. Dar kai kurie, norėdami būti visiškai tikri, paklausdavo kiekvienos iš mūsų atskirai, kad netyčia viena neatsakytumėm už abi, ir kai jau iš abiejų sulaukdavo neigiamo atsakymo, tada priimdavo realybę.
Pasiekus pačią Graikiją, vilkikais važiuoti tekdavo vis rečiau ir vis dažniau lengvaisiais automobiliais. Aš negaliu paaiškinti, kodėl taip buvo, bet toje kelionėje pusė mus pavežėjusių vairuotojų norėjo su mumis glaustytis ir šildytis pašonėje! Greičiausiai jie manė, kad mes turime atsidėkoti jiems už jų paslaugą ir tai priimtiniausia kaina, nes tikrai nerandu kito paaiškinimo. Ir svarbiausia – negaliu sakyti, kad toks vairuotojų dėmesys mums nepatiko! Kartais mes pasimėgaudamos sukeldavom tikrą dramą – kaip tu drįsti, ką tu sau galvoji, koks tu niekšas!!! Tada susirinkusios visus daiktus, išlipdavom iš automobilio lauk, trenkdavom durelėmis ir nueidavom tokios išdidžios ir nepasiekiamos. Ir tada prasidėdavo diskusija tarpusavyje – nejaugi jis rimtai galvojo, kad mes su tokiu baisuokliu sutiktume mylėtis? Arba – nejaugi jis manė, kad mus taip lengvai nupirks kavos puodeliu? O tada susitranzavusios kitą automobilį, kaip reikiant išsiliedavome naujajam vairuotojui (o dar geriau, jei tai būdavo vairuotoja – juk moteris mus geriau supras!), kokį niekšą kątik buvom sutikusios ir kaip šlovingai pasielgėm trenkusios durelėmis, kad net langai subarškėjo. Patikėkit, jautėmės geidžiamiausiomis pupytėmis visoje Graikijoje!
Ir šitas mūsų neįtikėtino geidžiamumo ir nepasiekiamumo vaizdinys apie save pasiekė viršūnę, kai Mykonos saloje buvome sutarusios su vienu vietiniu gyventoju pas jį apsistoti, bet dėl pasikeitusių aplinkybių jis nebegalėjo mūsų priimti savo namuose, tad išnuomavo mums pakankamai gražų ir net galima sakyti prabangų viešbučio kambarį. Jis turėjo atskirą įėjimą, o didžiulė lova buvo su baldakimu, užuolaidomis aplink ir šiaip jau atrodė neblogas meilės lizdelis. Taigi, mūsų bičiulis (kuris, tarp kitko, buvo albanas), atlydėjo mus į kambarį ir pasakė, kad šiuo metu turi išskubėti, negali su mumis pabūti, bet vakare mielai susitiks ir kartu atsives draugą. Mes atsisveikinom, užsirakinom duris iš vidaus ir pradėjom pasibaisėjusios fantazuoti, kaip jie abu čia planuoja mus prievartauti. O, štai ir sofutė atskirai yra, tai reiškia, kad vienas kažkurią iš mūsų prievartaus lovoje, o kitas – ant sofutės. Turbūt taip vyksta prievartavimai?
Pakankamai prisigalvojusios ir šventai pasiruošusios toliau būti nepasiekiamoje viršūnėje, išsimaudėme, susidėjome drabužius į spintą, pasipuošėm ir pradėjom laukti savo draugų. Žinau, žiauriai absurdiškai skamba, bet mes niekaip negalėjom apsispręsti, ar čia mums pavojinga, ar ne. Na ką, atėjo vakaras, mūsų bičiuliai atkeliavo, pakvietė mus pasivaikščioti po miestelį, apžiūrėti gražias vietas, pavaišino vynu, vienas iš jų paatviravo apie meilę be atsako lietuvaitei, kuri čia dirba viename bare per vasaros atostogas, nubraukė vieną kitą ašarą ir parlydėjo mus atgal. Nepaprastai geri, mieli ir gražūs žmonės. Ir jau tikrai neketino mūsų prievartauti. Kelios dienos su jais saloje buvo labai įdomios ir turiningos, taip pat patogios mūsų, ir tik mūsų vienų, viešbučio kambaryje. Manau, tai kaip reikiant sustiprino mūsų pasitikėjimą nepažįstamais vyrais, patvirtino mūsų sugebėjimą būti neprieinamoms ir paskatino mus padaryti patį kvailiausią dalyką visoje kelionėje…
Taigi, kaip jau supratote, apsistodavome pas vietinius gyventojus, susiradusios juos vienoje internetinėje svetainėje. Kad jau buvome tokios karštos ir visų geidžiamos, bet nepaliečiamos pupytės, atvykusios į Paros salą, apsistojome pas vyruką, pristatantį save nudistu. Aš lig šiol negaliu prisiminti, kas sukosi mūsų galvoje, kai mes nutarėm pas jį apsistoti, nes iš anksto žinojom, kad jis namuose vaikštinės nuogas ir kažkodėl tai mums atrodė priimtina. Taip, priimtina žiūrėti į nuogą nepažįstamą vyrą jo namuose, salos pakraštyje, o ką? Na gerai, tikriausiai galvojom, kad mes neturime nieko prieš nudistus, ir iš tiesų neturėjome! Ir į žodį „nudistas“ jau tikrai niekaip neįsipaišo „seksualinis priekabiautojas“! Išskyrus tai, kad nė viena lig tol nebuvome buvusios šalia nuogo vyro! Žinoma, susitikus su juo mus ištiko lengvas šokas ir mūsų nedrąsus ir vaikiškas elgesys tai aiškiai išdavė – mums buvo nejauku šalio jo būti, nejauku su juo kalbėtis, nes nori nenori, akys krypsta į tai, ko nesi mačiusi, o tada kažkaip dirbtinai bandai žiūrėti kažkur kitur, niekad nepažvelgdama į žmogų, kol galiausiai vis dėl to nori iš ten dingti. Tai kodėl mes taip ir nepadarėm? Nežinau! Taigi, mus priėmęs vyrukas mums buvo labai malonus ir mandagus, ir, aišku, tobulo kūno. Bet mums kraujo tai nekaitino. Priešingai, kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad vyrukas mėgaujasi mūsų nejaukumu ir pradeda vis laisviau elgtis. Apsikabinimai, prisiglaudimai, juokeliai – aš pamenu save su mintimi galvoje, kad jeigu taip elgtųsi apsirengęs vyrukas, džiaugtumeisi jo draugiškumu, tai greičiausiai čia tas pats, tik be drabužių? Ir išvis, visas šitas nepatogumas yra visiškai mūsų dviejų žiopliukų bėda, kad žinodamos apie vyruko pomėgį vaikščioti nuogam, sutikome pas jį apsistoti, kas čia tokio, juk jis nieko nedaro, tik būna nuogas. Bet žinot, galvoji kartais apie save, kad susivaldysi, kad tavęs netikėtos situacijos neišmuš iš vėžių, kad tu esi suaugusi ir gali priimti kito suaugusio žmogaus nuogumą. Bet negali, nes esi dar vaikiška, nepatyrusi ir nežinai kaip elgtis situacijose, kuriose nesi buvusi. Taip pat vienas labai didelis skirtumas tarp kitų mūsų priekabiautojų ir šio vyruko buvo tas, kad visi tie vairuotojai, kurie kažką siūlydavo, kurie kažkokius nepadorius juokelius skaldydavo – jie nebuvo fiziniai priekabiautojai, jie visuomet išlaikydavo atstumą, niekada nepuldavo, negriebdavo ar kaip kitaip nesiliesdavo. Tačiau kuomet artėjant nakčiai šis vyrukas sustūmė kambaryje buvusias dvi lovas ir mano draugei nuėjus į dušą, pradėjo prie manęs glaustytis ir besišvaistydamas savo varpine imtis konkrečios seksualinės iniciatyvos, buvo aišku, kad mes ten nepasiliksim! Taip, prireikė tiek daug, kol tai supratom! Sakysit, jis darė tiek, kiek mes leidome jam daryti? Tai štai, grįžtam prie klausimų, kaip turėti pakankamai drąsos pasakyti „NE“ ir dėl to nesijausti blogai ar gėdingai? Arba kaip žinoti, kad tai jau vyksta, kad jau laikas pasakyti tą „NE“, kol neįklimpai giliau, kai akivaizdžiai viskas, kas vyksta, yra paremta spaudimu ir dar akivaizdžiau – tuo mėgaujamasi? Tad štai, ne mes dėl viso to kaltos! Jis daug brandesnis ir puikiai žinantis, ką daro vyras. Tai jo atsakomybė suprasti, kada jis turi sustoti ir palikti mus ramybėje. Tai jo atsakomybė matyti ir suprati, kad ribos mes nebrėžiame ne iš noro su juo mylėtis, o iš nežinojimo ir nemokėjimo. Visa ši velniava nė kiek nebuvo paremta mūsų iniciatyva ir tai žinodamas, jis privalėjo liautis daręs tai, ką darė. Seksualinė patirtis turi būti mandagi, maloni ir sauganti, tausojanti, ypač pirmoji! Ir net jei mes nebūtumėm buvusios tokios nepatyrusios, jis vis tiek neturėjo teisės tęsti tos savo pasyvios agresijos, nukreiptos prieš mus!
Jeigu atvirai, aš dar niekada nebuvau patyrusi tokio „mėsgalio“ jausmo. Man buvo naujiena atėjęs supratimo jausmas, kad tu taip pat siunti signalus nieko nesakydama ir neprieštaraudama, kai jau reikėtų tai padaryti. Viena yra smagiai užtrenkti nepadoriai kalbėjusiam vairuotojui automobilio dureles, jaučiantis įžeista gražuole. Tačiau kas kita kažką vis bandyti pateisinti, kai tavimi akivaizdžiai nori pasinaudoti. Daugybė dalykų yra išmokstami. Pradedant nuo pagarbos sau ir baigiant ribos tarp draugiško elgesio ir seksualinio priekabiavimo skyrimo.
Gerai, kad lig tol jau daug kartų buvom trenkusios durimis, tad ir šį kartą pavyko pakankamai garsiai tai padaryti!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *