6.Apie griaunančią mokyklą…

 

Mokykla. Tai buvo vienas baisiausių dalykų mano gyvenime. Turbūt dauguma jūsų galėtumėt pasakyti tą patį apie savo gyvenimą mokykloje? Bjauriojo ančiuko virsmas gulbe, hormonų audros, sudaužyta širdis ar buvimas visą laiką nesuprastu… Mano istorijoje – visa tai yra lengvoji dalis. Mokykla buvo mano kasdieninis košmaras. Aš tiesiogine tų žodžių prasme bijojau eiti į mokyklą. Mokykloje mane mušdavo, stumdydavo, ant manęs spjaudydavo, pravardžiuodavo, žemindavo ir visaip kitaip niekindavo. Į tualetą buvo saugu nueiti tik pamokų metų, nes per pertraukas galėjau būti ten skaudžiai sumušta. Tačiau per pamoką eiti į tualetą vis dėl to taip pat buvo pavojinga, nes grįžusi į klasę neberasdavau savo kuprinės – ją būdavo paėmę ir paslėpę klasiokai. Kartais jie ją iškratydavo ir išmėtydavo mano daiktus kur nors klasės galę, o pačią kuprinę suspardydavo, išpurvindavo ar kur nors įkišdavo, kad po to ilgai ieškočiau. Aš mokykloje gaudavau nemokamus pietus, prie jų būdavo bandelė – pietus suvalgydavau mokykloje, o bandelę nešdavausi namo – tokia buvo kasdienė rutina, nes maisto per daug niekada nebūna, juk ne šiaip sau gauni nemokamus pietus mokykloje. Bet štai tokių pasirodymų metu mano bandelė būdavo numetama ant žemės, suspardoma, išvoliojama ir galiausiai išmetama. O aš likdavau be vakarienės – ir pasirodo, tai buvo labai juokinga, taip juokinga, kad galima tai kartoti kiekvieną dieną!

Aš nemokėjau apsiginti. Neturėjau tam nei valios, nei jėgų. Bijojau savo klasiokų ir klasiokių, kurios buvo dar žiauresnės, nei klasiokai. Mano vieta klasėje visada būdavo prie mokytojos ar mokytojo stalo, pats pirmas suolas, pirmoje eilėje. Negalėjau niekur kitur sėdėti, nes man reikėjo, kad mane matytų ir prižiūrėtų mokytojai, antraip man grėsė pavojus. Apspjaudymai ir drabužių sugadinimai mokykloje prasitęsdavo mamos mušimu namuose, kodėl aš jų neprižiūrėjau. Juk mes ir taip neturim pinigų niekam, o dar čia aš drabužius gadinu… Tas pats būdavo dėl sugadintų mano daiktų, suplėšytų kuprinių, žirklėmis sukarpytų sportbačių ir sportinės aprangos. Kiekvieną dieną aš turėjau būti kiek galima labiau nematoma mokykloje, kad ir namuose turėčiau kuo mažiau priežasčių užkliūti savo mamai. Todėl nuo ryto iki vakaro pagrindinis mano darbas buvo saugoti savo užnugarį, slėptis, susilaikyti nepravirkus prie visų ir nesukelti mamai įtarimų namuose, jei mokykloje nutikdavo kas nors blogai…

Negali sakyti, kad aš neprašiau pagalbos pas mokytojus ar tėvus. Tėtis sakydavo, kad reikia duoti atgal, mama sakydavo, kad mušė ją, dabar muša mane, o ateity muš mano vaikus – labai palaikantys tėvai… Mokytojai taip pat privirdavo košės daugiau, nei padarydavo naudos. Taigi, po keleto nesėkmingų pagalbos prašymų, daugiau niekada niekam nieko nepasakojau apie savo gyvenimą mokykloje ir namuose.

Nori nenori, kiekvienas tavo gyvenime nutikęs įvykis tave vienaip ar kitaip formuoja. Nors savo mokyklą esu įpratusi vadinti „griaunančia mokykla“, turiu pripažinti, kad visi griaunantys dalykai kažką kuria. Kiekvienas nutikęs dalykas yra ir griaunantis, ir kuriantis tuo pačiu metu. Tarkim, smurtas mokykloje sugriovė vaiko pasitikėjimą savimi ir sukūrė silpną asmenybę. Nepalaikantys tėvai sugriovė pasitikėjimą jais ir aplinkiniais, ir sukūrė nereikalingumo jausmą. Ir atvirkščiai – geras draugas kuria pasitikėjimo ryšius ir griauna vienatvę… Taigi, mano „graiunanti mokykla“ sukūrė manyje daug kompleksų, nepasitikėjimo ir nesaugumo, kas iš tiesų jau nuo ankstyvos vaikystės buvo puoselėjama ir namuose.

Kad ir kaip keistai nuskambės, bet užaugusi nusprandžiau tapti mokytoja. Ne dėl to, kad labai norėčiau grįžti į mokyklą, bet dėl to, kad jaučiau, jog turiu neišgyventą, užslėptą skausmą, susijusį su mokykla. Man patinka mokytis, patinka suprasti naujus dalykus, sužinoti kažką ir aš neturėjau galimybės to patirti mokykloje. Dėl to jaučiau, kad turiu sustabdyti nuo to bėgimo kitus vaikus, kurie išgyvena ką nors panašaus. Turiu jiems padėti. Arba kad apskritai kiekvienas iš mano klasės mokinių turėtų akimirką sustoti būti tame socialiniame vaidmenyje, kuriame yra ar privalo būti mokykloje, ir patirtų save tikrąjį, nes visi, visi be išimties, turi blogų patirčių, kurias reikia apdoroti sustojus ir nurimus. Taigi, turiu pasakyti, kad aš tapau labai gera mokytoja! Ir dar pridursiu, kad geras mokytojas susideda iš kur kas daugiau sudedamųjų dalių, nei universiteto baigimas, raidos, socialinės ir pedagoginės psichologijos išmanymo ir gero savo mokomojo dalyko didaktikos žinojimo! Visų pirma geras mokytojas turi suprasti, ar visi mokiniai klasėje yra pasiruošę mokytis ir jei ne – padėti jiems pasiruošti. Ar dažnai girdėjote mokykloje – nu šaunuolis, Jonai, ir vėl gavai dešimtuką!? Nes Jonas visada gauna dešimtukus. O kaip dažnai girdėjote: leiskite pasidžiaugti Petru, kuris šį kartą gavo šešis. Didžiuojuosi tavimi, visada žinojau, kad tu gali pasiekti puikių rezultatų! Nes Petras visada gaudavo trejetą ar geriausiu atveju – ketvertą, ir šį kartą jis padirbėjo ir jo pažymio šuolis yra didžiausias klasėje, nes Jonas ir taip visada gauna dešimtukus, o visi kiti irgi maždaug savo gebėjimų rėmuose buvo įvertinti. Ir nors šalia Jono įvertinimo Petro įvertinimas atrodo labai menkas, tačiau Petro pasiekimo šuolis yra žymiai didesnis, nei Jono! Ir toks mokytojo įvertinimas galėtų nepaprastai pastūmėti Petrą pirmyn… Visur, visose srityse, visam gyvenimui!

Nepaisant mano visa griaunančios patirties mokykloje, gera mokytoja man padėjo tapti būtent ši patirtis ir dar viena ekspedicija po kurdų mokyklas – apsilankymai dulkėtose kaimų mokyklose pietrytiniuose Turkijos pakraščiuose, netoli Sirijos sienos. Tuose kraštuose didžiąją laiko dalį keliavau viena. Turėjau didelę kuprinę, pilną kanceliarinių priemonių ir tikslingai vykau per vietines mokyklas. Jų buvo aštuonios. Su niekuo nebuvau susitarusi iš anksto, nes ten ne tik kad nėra interneto, kompiuterių, vietomis – elektros, niekas nekalbėjo angliškai – tose vietose nesutikau beveik nieko, kas mokėtų skaityti ir rašyti. Įskaitant mokyklų mokytojus! Skurdus kraštas, kariniai konfliktai, susiskaldę žmonės – visa tai lemia nepaprastai skurdžias, į močiutės kaimo pašiurę panašias mokyklas, kuriose kaimo senolis arba mečetės imamas (bažnyčios kunigo atitikmuo) skaitydavo (ar greičiau iš atminties diktuodavo) korano tekstus, mokytojas dainuodavo kurdiškas patriotines dainas ir pasakodavo istorijas, kaip sulaukę trylikos ar keturiolikos metų, berniukai turės atsisveikinti su savo motinomis ir keliauti su ginklais į kalnus, nes dar daug kraujo Alachas numatęs išlieti. Jei kyla klausimų, iš kur aš visa tai žinau ar supratau neturėdama jokio vietinių kalbos supratimo – tai vis dėl to man pasisekė keliaujant sutikti išsilavinusių ir pasiturinčių žmonių, kuriems aš papasakojau savo planus ir kurie galėjo sau leisti viską mesti ir keliauti su manimi kelis šimtus kilometrų į šią ekspediciją ir pavertėjauti, lydėti, šiek tiek saugoti, kol gandas apie mane pasklido ir aš jau galėjau ramiai tęsti savo kelionę po vietines mokyklas viena.

Taigi, suradus tokią mokyklą, būdavau keistai priimta – mokytojai vyrai lyg ir negalėdavo su manimi kalbėti, dėl to kalbos barjeras būdavo jiems tikras išsigelbėjimas. Aš sukviesdavau vaikus aplink, jiems būdavo maždaug nuo penkerių iki trylikos metų – visi sėdėdavo viename kambaryje ant suolų, turėdavo vandens, vidurys kambario dažniausiai būdavo tuščias. Taigi, per vidurį ant žemės pasitiesdavau didelę skarą, išsidėliodavau savo turtą – guašą, popierių, spalvotus pieštukus ir flomasterius, žirkles, spalvotą popierių, medicininį gipsą… Geriausias vaikams atpažįstamas daiktas būdavo žirklės, nes dauguma jų jas turėjo namuose. Visa kita vaikams atrodė kaip stebuklas. Bene labiausiai dėmesį traukiantis reiškinys buvo tai, kaip guašu ištepliotas teptukas nudažo vandenį dubenyje. Nuo tada, kai pirmą kartą supratau, kad jiems tai atrodo kaip burtai, pradėjau rodyti šį eksperimentą permatomame plastikiniame butelyje – įmerki dažais ištepliotą teptuką, sujudini vandenį ir visi iš visų pusių mato sklindančias mėlynas ar žalias dažų daleles po vandenį. Tada prašo pakartoti dar ir dar… Kalbėjau su vaikais lietuviškai – angliškai kalbėti nebuvo prasmės, jie vis tiek supranta tik kurdų kalbą. Išmokiau juos žodį DIFUZIJA – kai kitą dieną susitikus vėl norėdavo pamatyti dažų sklidimą vandenyje, jie sakydavo difuzija. Buvo nepaprastai malonu tai girdėti, nes tai buvo didžiausias mūsų susikalbėjimo įrodymas.

Taip pat su vaikais lipdėme skulptūrėles iš medicininio gipso. Kas žino šią veiklą, supranta, kokia tai meditacija, susikaupimas ir sensorinė stimuliacija. Pirštai ir delnai buna aplipę šilta švelnia mase, visą laiką lieti gipso milteliais aplipusį bintinį audinį ir kuri iš jo formas. Dažniausiai mes kurdavom makalynes – kokias nors apstrakčias formas. Bandžiau surasti kokią nors jiems atpažįstamą figūrą ar formą, bet tokios paprastos kaip trikampis ar kvadratas vaikams neatrodė pakankamai įdomios, jie norėjo daugiau spaudinėti ir maigyti materiją, o tokios sudėtingesnės kaip medis jiems buvo nesuprantamos, kadangi visa medžiaga yra baltos spalvos, kol jos nenudažai. Manau, šis eksperimentas patvirtina, kad spalvų ir formų rodymas vaikams ankstyvoje vaikystėje yra reikalingas jų pažintiniams gebėjimams ateityje. Taigi, darydavom makalynes, vėliau jas dažydavom guašu, tepdavom spalvą ant spalvos, vieną ant kitos, kol dalys kūrinio būdavo rudai murzinos nuo spalvų kratinio, o kitos dalys net nepaliestos teptuko ir likdavo baltos. Šie vaikai neturėjo pieštuko/flomasterio/teptuko laikymo įgūdžio, tad jų kūriniai atrodė atitinkamai, nuspalvinti gremėzdiškai, nekruopščiai, tačiau labai unikaliai.

Atvykusi į tokią mokyklą, joje pasilikdavau tris, keturias ar penkias dienas. Dažnai man leisdavo nakvoti po mokyklos stogu (kartais mokykla neturėdavo sienų) arba kas nors pasikviesdavo pas save į namus. Man tiko bet kokios sąlygos. Žmonės mane pavaišindavo vandeniu, arbata, duona, kartais riešutais ar sūriu. Ir tai yra tikrai daug, lyginant su tuo, ko ir kiek jie turi. Aplink nelabai būdavo kokių parduotuvių, nieko maistingo nenusipirksi, nebent vištą ar ožkelę, bet aš su savimi turėjau truputį maisto, miegmaišį ir man visko pakako. Žmonės net saugodavo mane per naktį, nesu visiškai tikra nuo ko, bet įtariu, kad ne visi miestelyje buvo patenkinti mano atvykimu – juk vis dėl to aš moteris.

Atsisveikinant kiekvienam vaikui ką nors nupiešdavau su flomasteriais ir pieštukais, ir padovanodavau asmeniškai, kad turėtų prisiminimą. Taip pat visus jų darbus leisdavau jiems pasilikti – jie jais puošė mokyklą ir nešdavosi namo. Mes piešėm, spalvinom, karpėm, klijavom, lipdėm – ir aš visą laiką nenumaldomai galvojau apie save mokykloje, kaip viskas skirtingai vyko, kaip net ir būdama nepasiturinčios šeimos atžala, aš vis dėl to turėjau visko daug daugiau. Ir kaip gyvendama pažeminimų ir smurto kasdienybėje, vis dėl to nebuvau ruošiama eiti šaudyti „priešų“. Nenoriu pasakyti, kad tai, kas negero nutiko man mokykloje yra gerai ir nieko tokio… Arba kad neverta čia skųstis ir apie tai galvoti, nes kitiems yra daug blogiau… Aš tiesiog svarstau, ar tie vaikai, kurie niekada nelaikė spalvotų pieštukų savo rankose, nors kiek nors, nors širdies gilumoje žino, kas jų laukia ir kam jie ruošiami? Kad jų mokykla iš tiesų yra tikroji visa griaunanti mokykla? Ne dėl to, kad jie joje nieko neišmoksta, o dėl to, kad joje pasibaigia jų vaikystė. Mokykla – tai paruošiamoji vieta gyvenimui be ateities. Ir nors čia nespjaudoma, nestumdoma, nepravardžiuojama ir jaučiama vieningumo atmosfera, ši vieta beveik juos visus veda į mirtį, į ginkluotų, kruvinų kovų su turkais lauką. Už Kurdų laisvę ir nepriklausomybę! Nes aš mokykloje visus tuos metus, kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro jaučiau, kad gyvenu neteisybėje, kad iš manęs atimama kiekviena mokinio kelyje pasitaikanti galimybė kur nors sudalyvauti, kur nors būti šauniausia, kur nors ką nors sukurti… Ar šitie vaikai jaučia, kad tai yra neteisinga, kas jų laukia, kad tai ne jų pačių pasirinkimas?

Dėl to būnant geru mokytoju yra svarbu pasodinti mokinių širdyse mąstytojų sėklą. Mąstydamas žmogus galės adekvačiau įvertinti savo veiksmus ir žodžius, savo aplinką, geriau vertins padėtį, kurioje yra, turės stipresnį empatijos jausmą ir galbūt išsimuš iš tos rikiuotės, kuri yra sukurta tam, kad kiekvienas užaugęs žmogus atliktų kokį nors konkretų juodą (arba kruviną) darbą. Mokytojai, apglėbkite vaikus švelnumu, girdėkite kiekvieną iš jų, įpinkit savo meilę į savo mokomąjį dalyką, suprastik, kad ne dalykas svarbu, o vaikas! Jie elgiasi blogai tik tada, kai nežino, kaip išreikšti savo jausmus ir nesupranta, kas su jais vyksta. O tie, kurie blogai nesielgia, irgi nebūtinai jaučiasi gerai. Padėkite vaikams pažinti save, padėkite jiems save gerbti, išmokykite juos klausyti sudomindami juos, naudokitės savo autoritetu kaip galimybe prie jų prieiti, o ne kaip būdu juos sutramdyti, padėkite vaikams, mylėkite jų rūpesčius ir skausmus, ir būkite ne griaunanti, bet kurianti mokykla!

Vienas atsakymas į “6.Apie griaunančią mokyklą…”

  1. Ačiū už pasidalinimą patirtimi. Ir ačiū už išsakytas mintis, jos tikrai įkvepia kurti geresnę vaikystę savo vaikams

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *