1.Apie gyvenimo vertę…

Kada susiformuoja žmogus? Ir kiek laiko jis formuojasi? Aš kalbu ne apie tą žmogų, kuris nuo dviejų ląstelių susijungimo formuojasi ir tampa 38 ar 40 savaičių kūdikiu, pasiruošusiu susitikti su tėvais ir išoriniu pasauliu. Kalbu apie susiformavusį 30 – 40 metų suaugusį žmogų. Pilnai funkcionuojantį, laisvai mąstantį ir gerai gyvenantį suaugusį žmogų. Aišku, tokiais gali būti ir 20 – 30 metų žmonės, o taip pat ir 40 – 70 metų. Dar jaunesni ir dar vyresni, spėju, nebelabai. Bet neįsižeiskit, jei jūsų atveju suklydau! Taigi, koks tu būsi mokykloje, tave suformavo tavo ankstyvoji vaikystė. Koks būsi paauglystėje – suformavo pradinė mokykla. Koks būsi kątik baigęs mokyklą – suformavo paauglystė. Yra daug diskusijų apie tai, kad galbūt žmogus jau gimsta užprogramuotas būti tokiu ar štai kitokiu, taip pat priešingai – kad viską lemia aplinka, nes žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas… Bet aš ne apie tai! Mano klausimas yra toks – o ką daryti, jei tau 20 ar daugiau, o tu nė iš tolo nesi toks, koks norėtum ar turėtum būti? O dar labiau, ką daryti, jei tu išvis nenori būti joks, o geriausia, kad tavęs nebūtų visai? Ne ne, čia ne apie savižudybę! Čia apie tai, kaip susikurti save iš naujo, kai tu jau esi „susiformavęs“?

Tai štai, mano istorija. Mes su sese augome paprastoje, skurdokoje šeimoje. Tėvai negėrė, bet dažnai (o tiksliau – visada) pykosi. Ir pykosi baisiai! Baisūs žodžiai, daiktų mėtymai, kaltinimai… Mums su sese kartais tekdavo pasibučiuoti su šlapiu skuduru, kurį mama visad nešiodavosi ir brūžindavo kampus, kai būdavo ypač įpykusi. Neprisimenu savo ankstyvosios vaikystės, bet viskas, ką tikrai galiu pasakyti – nepamenu, kad mama kada nors būtų mane apkabinusi ar tuo labiau pasakiusi, kad myli. Ir čia tik smulkmena, kuri mane skaudina iki šiol, tikrieji vaikystės baisumai šioje istorijoje neminimi. Taigi, nėra keista, kad tokia aplinka suformavo ganėtinai traumuotą ir savimi nepasitikinčią asmenybę. Kai 19-os metų išėjau iš tėvų namų, aš buvau visomis prasmėmis silpnas, negražus, palūžęs ir nieko nepatyręs pilnametis asmuo, nė nepanašus į jauną merginą.

Gyventi tokį gyvenimą yra sunku ir jis neveda niekur kitur, kaip tik į menką, varganą ir beveik asocialų gyvenimėlį. Tačiau ne tai buvo priežastis, dėl kurios aš pasikeičiau. Teisybę sakant, aš nemačiau savo gyvenimo jokio. Tiesiog neįsivaizdavau, neturėjau jokio vaizdinio, kaip aš turėčiau ar norėčiau gyventi. Net negalėčiau pasakyti, kad labai norėjau gyventi. Jeigu būčiau, ką nors apie savo gyvenimą mąsčius, tai tikriausiai galvočiau, kad man neįdomu, kaip ir kas bus. Visos tos nuotaikos vaizde šmėravo labai stiprus nesirūpinimas savimi – tiek higiena, tiek fizine, ir ypač psichologine prasme. Jeigu atvirai – man nebuvo svarbu, ar aš išvis gyvensiu. Mirti lyg ir nenorėjau, bet man būtų buvę nesvarbu, jei tai būtų nutikę. Ir tai mane privedė prie to, kad aš pradėjau labai neatsakingai elgtis su savo gyvybe. Slapta autostopu keliaudavau jau nuo 13 ar 14 metų, bet būtent šiuo metu pradėjau keliauti labai neatsargiai – naktį, viena, su nepatikimai atrodančiais asmenimis. Man taip norėjosi adrenalino, taip norėjosi nors kokio pokalbio su kuo nors, kad mane kas nors matytų ir manimi pasirūpintų (pavežėtų), kad jau buvo nebesvarbu kas, kaip ir kur… Ir kuo toliau, tuo labiau! Aš troškau įsitikinti, kad žmonės yra geri, bet kokia kaina, net ir po to, kai teko šokti iš važiuojančios mašinos viduryje autostrados, tamsią gilią naktį…

20-ies metų būdama kartu su drauge iškeliavome autostopu į Italiją. Jei taip iškrentant trumpam iš istorijos – tai ši draugė buvo mano vienas iš pirmųjų visiškai socialių, protingų ir paprasčiausiai normalių žmonių, kurie atsirado mano gyvenime. Taigi, iškeliavome. Dabar jau sunku pasakyti, kaip ten tiksliai mums sekėsi, bet pamenu, kad per dvi paras pasiekėme Veneciją! Mes tranzavome dieną ir naktį, važiuodavom miegodamos „furistų“ lovose (bet ne su furistais – jie vairuodavo!) ir štai, tikslas pasiektas! Tada po Italiją keliavom gal mėnesį ir aplinkėm 10 miestų ir miestelių, nakvodavom miegmaišiuose arba pas žmones, kurie mus pasikviesdavo apsistoti. Tai buvo nereali kelionė – akiračio praplėtimas visomis prasmėmis! Ir ypač ta, kurią noriu jums atskleisti – gyvenimo vertės atradimo prasme. Aš pamenu, kai pakeliui į Romą susitranzavome 3 jaunuolių kompaniją – vienos merginos ir dviejų vaikinų. O mes su drauge gal savaitę buvom miegojusios miegmaišyje, nesipraususios ir jau prieš tris dienas užsidėjusios paskutinius švarius drabužius, tikrai smirdėjom – sakau tiesiai. Taigi, jie mums sustojo, mes įsėdom ir aš pajutau, kaip mūsų prakaito smarvė užpildo gražų ir kvepiantį automobilį. Nors tai buvo vidurys kelionės, bet aš pirmą kartą pajutau kažkokią gėdą – gal kad mus sutikę pavežėti žmonės buvo mūsų bendraamžiai? Ir jie klausia mūsų, iš kur mes, kiek čia jau keliaujam, kur toliau keliausim, ir kai jiems viską papasakojom – mano didžiausiai nuostabai – jie buvo tokie sužavėti, jie taip gražiai ir mielai džiaugėsi mūsų nuotykiu! Atrodo, kad jie suprato šios kelionės esmę pirmiau už mane! Aš pirmą kartą gyvenime buvau įvertinta už kažkokius savo padarytus žingsnius, o ne nuvertinta dėl savo drabužių. Mes jiems pasakojome apie savo patirtus nutikimus kelionėje ir jie klausėsi! Ne iš mandagumo, ne iš gailesčio, ne iš kažkokio noro padėti, o dėl nuostabios ir didelės galios šaltinio – susidomėjimo. Aš pirmą kartą buvau kažkam įdomi savimi, savo patirtimi. Tas supratimas, kad tuo metu jie mane vertino labiau, nei aš pati save, man įstrigęs iki šiol. Žinot, būna žmonės, kurie stengiasi sukurti apie save geresnį įspūdį, nei yra iš tiesų. Arba būna žmonių, kurie jau yra kažkas, kažkuo žinomi ir stengiasi būti kuklūs, tylūs, paslaptingi, tokiu būdu dar labiau pritraukdami susidomėjimą, ko iš tiesų ir siekė. Tai čia buvo visiškai priešingai – jie žavėjosi viskuo man net nesistengiant jų sužavėti ir tiesiog nedrąsiai kalbant apie save. Aš buvau vertinga! Vertinga pašnekovė, vertinga bendrakeleivė, vertinga bendraamžė – tai yra labai daug jaunai merginai, nepatyrusiai draugystės, palaikymo ar elementarios paramos idėjai. Aš į šią kelionę leidausi, nes man nerūpėjo, kas ir kaip bus, kas laukia po to, kas laukia joje. Tai man buvo visiškai naujas gyvenimo patyrimas ir aš panorau jų daugiau. Aš panorau, kad jie mane performuotų į įdomią, bendraujančią, šaunią asmenybę. O pirmiausia – kad leistų pasimėgauti tuo susidomėjimu, kurio aš taip nebuvau patyrusi. Todėl kaip pakvaišus puoliau keliauti autostopu po įvairias šalis.

Įvertinimas. Štai kas padeda susiformuoti žmogui. Neigiamas arba teigiamas įvertinimas. Iš pradžių iš kitų – mamos, tėčio, mokytojos, draugų, vėliau – iš saves paties. Perskaičius šią istoriją gali susidaryti vaizdas, kad įvertinta buvau tą vieną vienintelį kartą tų jaunų žmonių Romos pakraštį už savo nepasvertą ir kvailą bebaimystę, “drąsą”, bet tai buvo tik pirmasis kartas, mane paskatinęs dar ir dar keliauti, laukiant tokių pat susižavėjimo žvilgsnių dėl nuvažiuotų kilometrų, vėliau – dėl savo idėjų, dėl pastangų, dėl patirčių, kuriomis galėjau dalintis, parodyti, pamokyti… Žinot, kai kur nors nukeliauji ir susitinki įdomių žmonių, klausai jų istorijų, jų idėjų, jas permąstai ir pradedi susidaryti kažkokį vaizdą apie pasaulio įvykius, apie kasdienybę. Po truputį susidėlioji, kas tau apskritai gyvenime patinka, atrandi kažką, kas pradeda tave įkvėpti, o po to nuveikęs kažką pažvelgi atgalios į savo pėdsakus ir matai, kad jie nėra tokie jau smulkučiai tavo mažai pėdai, tokiai mažai, kokia ji buvo pries pradėdama kelionę. Ir tada kažkaip didėji savo akyse, sugrįžti į studijas, įneši naujų idėjų kursiokams, matai tas jų dėmesiu sutelktas akis ir supranti, kad jie tavęs klauso ir tave girdi. Ir grįžus namo aplankyti mamos ir tėčio, pamatai, kiek toli nuo jų nuėjai, kokie jie nepasikeitę ir kokie mizernučiai jų pasaulėliai, kuriuose tu jau nebetelpi ir tavo kantrybė nebetelpa, todėl vis labiau ir labiau jų pradedi vengti, nes supranti, kad esi paukštelis, iškritęs iš lizdo! Ir štai, kažkur kažkada atėjo jausmas, kad pati save gerbi ir pati už save atsakai.

Praėjus dešimtmečiui, aš matau save atjaunėjusią, sustiprėjusią ir atradusią kelionėse, apie kurias galėčiau ir norėčiau jums papasakoti šimtus istorijų. Ir ne tik kelionėse, jei ką! Ir ta gyvenimo vertė iš visiško nesusimąstymo užaugo iki daugybės idėjų, svajonių, siekių ir planų. Tad kviečiu prisijungti jus, save mylinčius ir nemylinčius, pasimetusius ir atradusius, pasislėpusius ir išdrąsėjusius, silpnus ir stiprius, gražius ir negražius, mylimus ir nemylimus – keliauti su manim per mano istorijas ir kurti savasias!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *