8.Apie benamį Eriką…

 

Prieš kokius septynerius ar aštuonerius metus turėjau tokį bičiulį, su kuriuo kartu lankydavomės visuose įmanomuose spektakliuose Vilniaus mieste. Būdami teatro studentais, turėjom nuostabią privilegiją daugumą jų lankyti nemokamai, tad būdami apsiskaitę pasaulinės klasikos žinovai, nepraleisdavom nė vieno naujo spektaklio, o ir matytus žiūrėdavom po kelis kartus.

Po vieno tokio jau beveik eilinio vakaro Nacionaliniame Dramos Teatre, nuėjome į kavinukę išgerti karšto vyno. Buvo žiema, prisnigta iki kelių, o mes susiradom šiltą kampelį kažkur senamiestyje, su vaizdu per didžiulius (nuo lubų iki žemės) langus į žvarbią Vilniaus naktį ir kalnus sniego.

Mano bičiulis išėjo į lauką parūkyti. Žiūriu, su kažkuo kalba ir man mojuoja, kad ateičiau. Išeinu į tą šaltį ir matau, kad jis bendrauja su kažkokiu benamiu, kuris iš sniego nusilipdė sau kėdutę šalia šio stiklinio baro, įsitaisė ant jos visas purvinas ir rymo, laukia kažko. Mano bičiulis sako – „čia Erikas, susipažink. Pavaišinau jį cigarete, manau, turėtumėm pavaišinti jį ir karštu vynu, ką manai?“. Žinoma! Pavaišinom žmogų karštu vynu, pagailo kažkaip, sėdi visas purvinas tokiame šaltyje… Įdavę į rankas vyno taurę, grįžome prie savo staliuko, o Erikas liko lauke gurkšnoti savo laimikio. Po kurio laiko žiūrim – mojuoja jis mums – išgėrė, nori grąžinti taurę. Nuėjom, paėmėm, žmogus gražiai padėkojo, dar paprašė cigaretės. Vėliau žiūrim, vėl mojuoja, vėl kviečia mus išeiti į lauką – prašo, kad nupirktume jam dar vyno. Aš nežinau, kaip tai įvyko, nes mes to tikrai neplanavom, bet kažkodėl pakvietėm Eriką pernakvoti mano bičiulio bute. Na tas butas ne visai mano bičiulio – jis nuomavosi jame kambarį, gyveno su kitais savo kursiokais, bet tą vakarą butas buvo tuščias, aš taip pat planavau jame nakvoti, tad pakvietėm ir Eriką. Pamanėm, žmogus sušalęs, purvinas, norės išsimaudyti karštoje vonioje, išgerti karštos kavos, suvalgyti naminio maisto ir išsimiegoti švarioje lovoje. Bet, aišku, dažniausiai dalykai nesiklosto taip sklandžiai, kaip iš pirmo žvilgsnio tu juos matai…

Visų pirma – Erikas buvo stipriai sužeista koja, gal net lūžusia. Jis turėjo kažkokią lazdą pasiramstymui, bet net ir einant su ja, koja Erikui kėlė didelį skausmą. Mums reikėjo nuo Vilniaus senamiesčio nužingsniuoti iki Užupio. Kelias tikrai nėra tolimas, bet su Eriku mes jį įveikėm tik per dvi valandas. Planas buvo toks: mano bičiulis bėga namo, paruošia ką nors užkrimsti, o aš su Eriku šlepsiu per sniegą link to Užupio. Man teko apkabinti jį per liemenį, kad viena ranka mūsų naujasis benamis draugas remtųsi į mane, o kita ranka su savo lazda į žemę, tai galit įsivaizduoti, turėjom nemažai intymumo su Eriku (dėl intymumo – juokauju, bet visa kita – tikra). Žodžiu, Erikas pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją ir kaip jis tapo benamiu. Alkoholis ir meilė moterims, pamestas pasas, dar daugiau moterų ir alkoholio, ir Erikas jau gatvėje. Sakė, kad jei turi pinigų, pirmiausia nusiperka „Upytės“ (čia toks pigus vynas), o jei neturi, tai odekolono Naujininkų kioskelyje (už 1 litą gaudavo net pusę litro!). Tada dar Erikas pasiūlė man tapti jo žmona, pažadėjo būti geru vyru ir negerti, puikiai mane pamylėti ir galiausiai nugriuvo į pusnį pailsėti. Gal penkiolika minučių jį žadinau, kol atsibudo, padėjau atsistoti, priminiau, kur einame ir galiausiai pasiekėme savo kelionės tikslą – šiltus, jaukius studentiškus namus. Mūsų laukė puikūs karšti sumuštiniai, kava su pienu, aš nusivilkau savo paltą, o Erikas tik nusimetė į kampą pirštines ir su visais viršutiniais drabužiais pradėjo puotauti. Jis prisidėjo gal 6 šaukštelius cukraus ir rijo savo maistą kaip gyvulys. Aš nežinau, kaip vyksta tokie dalykai, tiesiog maniau, kad jis pirmiausia išsimaudys vonioje, apsirengs švarius mūsų duotus drabužius, tada susėsim virtuvėj prie kavutės, pavakarieniausim… Bet ne, žmogus buvo išbadėjęs, jis laikė drebančiom apskretusiom rankom tą sumuštinį, kando, per kraštus dribo gabalai maisto, rijo savo kąsnius nekramtydamas ir murkė iš pasitenkinimo… Tada aš pirmą kartą pagalvojau, kad jis pakvaišęs! Erikas pradėjo šokinėji nuo kėdės, atsistoti, vėl atsisėsti, valgydamas kišti maistą pirštais į gerklę, žiaukčioti, kosėti, spaudytis, vėl ryti… Nebepamenu, ką aš ir mano bičiulis darėm su savo maisto porcijomis, bet netikiu, kad jas suvalgėm. Pamenu, žvelgėm vienas į kitą per virtuvinį stalą išsigandę ir jau tada pradėjom gailėtis savo poelgio – buvo tikrai baisu (o ir šlykštu – neslėpsiu) matyti tokį išprotėjusį, pakvaišusį žmogų! Bet vakaras dar nesibaigė…

Prisikimšęs pilvą maisto, mūsų svečias nuėjo į vonią maudytis. Prileidom jam vandens, davėm rankšluostį, švarių drabužių, muilo, šampūno… Kol jis maudėsi, paklojom jam lovą viename kambaryje, o patys susiruošėm miegui kitame. Kol Erikas maudėsi vonioje, girdėjom daugybę džiaugsmo šūksnių – jei atvirai, tai yra vienas labiausiai mane liūdinančių dalykų apie benamius – tai, kad jie negali palaikyti savo švaros, pasirūpinti higiena…. Aš labai puikiai įsivaizduoju, ką jis tada patyrė – atsipalaidavimą, šilumą, švarą… Ir štai, per sieną girdime, kaip tas žmogus, prieš keletą valandų sėdėjęs ant iš sniego nulipdytos ledinės kėdutės, dabar turškiasi karštame vandenyje, taškosi ir džiaugiasi. Ir štai, jam išėjus iš vonios, prasidėjo baisioji istorijos dalis…

Apsirengęs švarius rūbus, Erikas iš vonios išeina su MĖLYNA galva ir saujoje laiko krūvą baltai rudai mėlynų daiktų! Kas tai??? Tai yra tvarsčiai… Balti tvarsčiai, nudažyti surūdijusiu krauju ir mėlynos spalvos antibakteriniu tirpalu. Sako: „Aną dieną kažkas trenkė man į galvą su metaliniu pagaliu, atsipeikėjau greitosios automobilyje, kur mane aprišo, aptvarstė ir paleido. Liepė rytojaus dieną užsukti pasikeisti tvarsčius, bet nenuėjau…“. Pažvelgiau į jo galvą, tiksliau į viršugalvį – košmaras! Mano bičiulis išėjo iš kambario, o aš buvau paprašyta uždėti naujus tvarsčius. Pakaušyje buvo skylė – delno dydžio, kruvina, užsidengusi didžiuliu rudu šašu, su kraujuojančiais krašteliais, šlapuojančiu viduriu ir viskas apdžiūvę geltonais pūliais, aplink pajuodę, galvos audiniai suminkštėję, matosi piršto įspaudų žymės. Erikas paėmė tokį mažą buteliuką į rankas, atidarė, užsipylė sau ant galvos mėlyno dezinfekuojančio skysčio, skystis bėga per kaktą, veidą ir ausis, o jis žiūri į mane ir juokiasi. Akys liūdnos, burna baisi, žiūri ir juokiasi. Ir aš iki šiol nežinau, ar jis tikrai jau pakvaišęs ir visiškas durnelis pasidaręs, ar kaip tik čia beviltiškumo ir situacijos realaus supratimo išraiška. Juk jo galva išpuvus, pūliuota, smirda ir negyja! O jis pats benamis, išbadėjęs, suluošinta koja ir prasigėręs! Ir mane toks graudulys užliejo, kad va šią akimirką aš žiūriu į žmogų, kurio egzistavimas neturi jokios prasmės, kurio gyvybė nieko neverta, kurio niekas niekada neieškos ir nepasiilgs, ir kuris po truputį pūva!

Uždėjau tvarstį, Erikas padėkojo, atsigulė, užmigo, vėliau užmigome ir mes. Po keleto valandų girdėjome kaip jis per miegus blaškėsi, rėkė, juokėsi. Ryte radome jį gulintį prieškambaryje ant žemės, prisišlapinusį į naujasias švariasias kelnes, prisigėrusį (naktį jis išsiurbė pusę litro odekolono, kurio turėjo savo palto kišenėje)… Pažadinom ir pasakėm, kad mums visiems reikia eiti, nes kiti buto gyventojai planuoja grįžti už poros valandų ir tuo metu šio svečio namuose turi nebūti nė kvapo (o kvapas buvo dar keletą savaičių)! Erikas pradėjo verkti, kad taip greitai jį išvarome, tada pradėjo sakyti, kad pavogėme jo pirštinę, kur jis turėjo daug pinigų. Buvo sunku tai daryti, bet eksperimentas baigėsi, mes turėjome jį išgrūsti laukan ir apsitvarkyti!

Ir kai pagalvoji, mums su bičiuliu tai buvo nuotykis. Kavinėje gurkšnodami karštą vynelį ir kalbėdami apie Goethe‘s Fausto gyvenimo vingrybes sugalvojome pabūdi geradariais pasaulio gelbėtojais ir pasikviesti nusmurgusį benamį, kad panagrinėtume jo gyvenimo vingrybes ir parodytume jam (o ypač sau), kokių taurių jaunų sielų likimas gali pažerti vargšui nuskriaustajam. Bet tiesa yra ta, kad mes su bičiuliu pasielgėm kaip niekšai – ne tik dėl to, kad po Eriko išvarymo bute iš tiesų radom jo pirštinę su santaupomis, bet dar ir dėl to, kad mes šį žmogų į namus pasikvietėm ne dėl jo, o dėl savęs! Mums buvo įdomu tai padaryti, apie tai pasakoti kitiems, pridėti sau geradarių įvaizdžio, pažiūrėti iš arčiau į eksponatą prisidengiant žodžiu „padėti“. Tačiau realiai mes jam nepadėjom, niekaip neprisidėjom prie jo gyvenimo kokybės, nieko nepadarėm dėl jo, kas turėtų realios reikšmės ar vertės. Mes galėjom padaryti šimtus dalykų – visų pirma pagelbėti susiorganizuojant dokumentus, padėti susižinoti socialinės pagalbos institucijų kontaktus, kur jis galėtų kreiptis tolimesnės pagalbos. Galėjom padaryti normalesnio maisto, nei sumuštiniai, įduoti termosiuką su kava ir laiku surasti jo pirštinę su santaupomis. Bet nepadarėm nieko, tiesiog paleidom į žiemos rytą va taip pat lengvai, kaip nuplauni dantų pastos likučius nuo šepetėlio – automatiškai, tarsi savaime suprantant, negalvojant…

Mes nesame kalti, kad Erikas gyvena gatvėje, kad jo gyvenimas mizernas ar kad jį kažkas sumušė metaliniu pagaliu. Bet mes esame kalti, kad suteikėme jam nepagrįstą viltį! Ir galbūt taip, o galbūt ne – kad jis tą žiemą mirė prie LIETUVOS kino teatro IKI…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *