Ar žmonės jumis tiki? Ar žmonės tiki, kad jūs galite padaryti ką nors didelio ir reikšmingo? O jūs patys ar tikite savimi? Ir kiek dideli gali būti jūsų darbai?
Vieni mano gyvenimo metai man buvo labai sunkūs ir nutariau susistabdžiusi studijas, išvykti į Vokitijoje esančią lietuvių gimnaziją – internatinę mokyklą pasidarbuoti. Taigi, paskambinau mamai ir pasakiau, kad šiais metais nebaigsiu studijų, kad jas stabdau… Kadangi tai buvo jau antri mano nebaigti mokslai, mano mama iškart puolė šaukti, kad aš taip ir nesugebu nieko baigti, kad niekada nebūsiu su išsilavinimu ir kad dabar jai ir vėl bus gėda prieš visus gimines. Gal geriau nesigilinkime, kiek jos vilčių aš sudaužiau, nes sąrašui nebus galo… Ir visai nesvarbu, dėl ko mečiau pirmuosius mokslus (ar visi iš mūsų pirmą kartą imdamiesi naujų dalykų taip jau ir pataiko į dešimtuką?). Ši istorija apie tai, kad aš daugiau nebegalėjau pažvelgti savo draugams ir kursiokams į akis. Kodėl? Vieno žavaus jaunuolio įkalbėta, aš iš daugybės žmonių prisiskolinau kalną pinigų, su kuriais tas jaunuolis pabėgo gyventi laimingo gyvenimo, ir aš miriau iš gėdos, kad visi tie pasiskolinti pinigai išgaravo į orą, o mano draugystės ir tikėjimo žmogumi pilna širdis buvo sumalta į miltus. Tada man atrodė, kad visi aplink žino mano išdavystės paslaptį ir visi manęs gaili. Man buvo sunku pakelti akis net ir į visiškai nieko apie tai nežinančius žmones, nes kiekvienas geras žmonių žvilgsnis atrodė kaip gailesčio, o piktas žvilgsnis – kaip menkinimo momentas. Aš nebegalėjau būti tarp savo aplinkos žmonių, nes jaučiausi visus juos nuvylusi, nors dabar jau žinau, kad visų pirma buvau nuvylusi save. Todėl man reikėjo greito ir pigaus būdo gauti daug pinigų. Aišku, savo mamai telefonu to pasakyti negalėjau, nes ji vis dar vardino savo sudaužytų vilčių sąrašo punktus ir visas įmanomas gėdos apraiškas, kurias ji dabar patirs, todėl ašarų man nenušluostė niekas. Ir štai, lietuvių gimnazija – internatinė mokykla sutiko mane priimti, apgyvendinti ir maitinti su sąlyga, kad aš dalinsiuosi savo žiniomis su mokyklos vaikais, padėsiu juos prižiūrėti ir užimti. Taip pat aš gavau šansą dirbti mokyklos virtuvėje padėjėja, o naktimis – valytoja. Taigi, turėjau nemokamą gyvenamąją vietą, maisto ir darbo, už kurį mokėjo ne litais, o eurais! Turiu pripažinti, kad buvo be galo sunku dalinant mokiniams maistą per pietus, žvelgti jiems į akis ir vėliau pamokoje bandyti susigrąžinti jų pagarbą – čia ta mokytoja, kur valgykloje dirba? Taip taip, ta pati, ir dar ta pati, kuri naktimis plauna bendrus tualetus, ir (jeigu pasiseka), pavaduoja naktinę prižiūrėtoją mergaičių bendrabutyje! Nesu tikra, bet spėju, kad kaip tik dėl to nė vienas iš mokinių man taip ir neatsiuntė savo rašinio, kuriame turėjo pasidalinti mintimis apie žiūrėtą filmą. Ir esu visiškai tikra, kad kaip tik dėl to per tris mėnesius priaugau 10 kilogramų – maisto kišimas į save buvo vienintelis raminantis ir paguodos suteikiantis dalykas.
O dabar kviečiu paklaidžioti po kitą istoriją ir po kitą (neegzistuojančią) šalį. Kurdistanas – žemėlapyje išnykusi teritorija, praryta Turkijos, Sirijos, Irako ir Irano valstybių. Šios keturios valstybės pasidalino Kurdistaną devynioliktojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Nors kurdų žmonės bando išsaugoti savo tautinį identitetą, kalbą ir kultūrą, tačiau tos pastangos turi liūdnų pasėkmių…
Turkijos teritorijoje kurdų žemės driekiasi šalies rytuose. Turkai labai nori kurdus suniveliuoti, tad visose kurdų mokyklose ir visose valstybinėse įstaigose vienintelė oficiali kalba yra turkų (kaip ir visoje turkijoje), vaikai, eidami į mokyklą, yra priversti mokytis turkų kalbos, turkų istorijos ir turkų kultūrinių papročių kaip savuųjų, gimtųjų. Dėl šios priežasties daugybė kurdų savo vaikų į mokyklas neleidžia, na dar ir dėl to, kad jų regionas yra labai sausas, nederlingas ir namuose reikia kuo daugiau dirbti galinčių rankų, net jeigu tos rankos priklauso dar visai mažam vaikui. Kaip jau supratote, išsilavinimo stoka stipriai paveikusi regioną. Negana to, šalyje propagandinėmis priemonėmis kuriama stipri atskirtis tarp turkų ir kurdų. Turkijos vakarinėje ir vidurinėje dalyje sunkiai sutiksi kurdų, o jei jų sutiksi – greičiausiai jie bus nemėgstami, dirbs prastus darbus ar sėdės gatvėje bandydami prasimanyti maisto. Turkijos žiniasklaida taip pat prisideda prie susiskaldymo stiprinimo per žinias informuodama, kad turkų ir kurdų susirėmime buvo sužeista 40 turkų, tačiau nepaminint, kad žuvo 1000 kurdų! Jėgos nelygios, amunicija nelygi, šansai – tuo labiau.
Bet nenoriu privelti savo pasakojime daug politikos. Mano tikslas – papasakoti jums apie vieną vyruką, vardu Saffet. Jis yra kurdas, kilęs iš Doğubeyazıt miestelio, esančio Turkijos teritorijoje, nutolusio vos 37km nuo Irano sienos. Taigi, Saffet‘as, kaip ir dauguma bendraamžių, vaikystėje dirbo namuose, padėjo tėvams, į mokyklą kada ne kada nueidavo. Pagrindinis jo mokslų šaltinis buvo savaitgalinis korano skaitymas su kitais miestuko berniukais. Tačiau jis buvo protingas vaikas ir suaugus jam pavyko įstoti į Antalijos universitetą. Patikėkite, tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti – ne dėl to, kad universitetas labai ypatingas, o dėl to, kad Saffet‘as yra kurdas. Tik labai labai išimtinais atvejais pavyksta tai padaryti. Taigi, vargšai riešutų augintojai Saffet‘o tėvai ir giminaičiai dėjo monetą prie monetos, kad jis galėtų mokytis Antalijoje. Ir štai, vyrukas baigė mokslus, suprato, kad jo Doğubeyazıt miestelyje yra net keletas turistų akių vertų objektų ir vietų, ir nusprendė pradėti verslą. Visų pirma jis pradėjo organizuoti žygius į Ararato kalną, skiriantį Turkiją nuo Armėnijos. Sakoma, kad būtent į jo viršūnes sudužo Nojaus arka ir laivo nuolaižos lig šiol mėtosi kalno duburiuose. Kad kelionės įvyktų, tam reikėjo kažkur apnakvindinti keliautojus, kažkur juos pamaitinti, kažkam padėti sunešti jų mantą į kalną ir atgal. Kaip jau supratote, Saffet‘as įdarbino beveik visą miestelį! Na, negali sakyti, kad tikrai visą – kažkam juk reikia eiti į kalnus šaudyti turkų, o islamas čia gilus, moterys ne taip jau daug gali pačios vienos priimti sprendimų, kol jų vyrai ir sūnūs negrįžę iš kalnų (greičiausiai, jau ir nebegrįš), bet esmę supratot! Taip pat jis atgaivino Ishak Pasha rūmus – senovinius sultono namus, kuriuose gyveno daugybė gražuolių moterų (12-14 metų amžiaus), tenkinančių sultono užgaidas. Na, sakykim, atgaivino ne pačius rūmus (nes rūmai tokie nutriušę, kad jų jau niekas niekada nebeatgaivins), o jų legendą ir ši vieta vėl tapo lankoma turistų, lankoma tiek, kiek gali būti lankoma kažkokioj dykumoj kalnuose. Na būkim atviri, miestelis tragiškas, žmonės vargšai. Sėdint „kavinukėje“ ir valgant pietus spaudė širdį, kai mačiau 6 metų vaikučius, už centus pardavinėjančius cigaretes, bet kaip pats mano istorijos herojus Saffet‘as pasakė – kas norėjo, tas pasinaudojo proga. Aišku, vaikai neturi iš ko rinktis, bet jų tėvai turi! Na o jeigu taip dar atviriau, tai ir paties Saffet‘o namai, ir tų žmonių, kurie pasinaudojo ta vadinama proga, yra labai labai vargani ir skurdūs, tačiau žmonės turi maisto, turi kur miegoti ir turi už ką paremti į kalnus išėjusius savo vyrus ir sūnus – atrodo, kad tiek jiems visiškai užtenka.
Aš su Saffet‘u susipažinau prieš 8 metus. Šiandien jis turi šeimą ir namus Antalijoje, kuriuose gyvena nesezono metu. Sezonu metu grįžta į Doğubeyazıt miestelį, kuriame toliau lydi kalnų mylėtojus į Araratą ir bando atgaivinti savo gimtąjį miestelį. Kurdai vis dar niveliuojami ir tai nepasikeis, kol iš esmės jų nebeliks. Jų visų pasai turkiškai, jie visi kalba turkiškai ir tai nebūtinai blogai, tik gaila tų 1000 žuvusių žmonių, tarp kurių tikrai buvo ir vaikų… Žuvusių vaikų, kurie neturėjo iš ko rinktis, bet jų tėvai turėjo!
Na o grįžtant prie mano istorijos, po keleto mėnesių darbo Vokietijoje jau buvau pasiruošusi grąžinti skolas ir vėl pažvelgti į akis tiems, prieš kuriuos buvau jas nuleidusi. Kitais metais grįžusi į studijas jas baigiau, nes labai labai mėgau ir iki šiol norėčiau, kad jos tęstųsi. Nemanau, kad buvau praradusi savo draugų ir kursiokų pasitikėjimą dėl šio įvykio (jie žinojo apie mano išdaviką draugą ir manęs neskubino grąžinti pinigų), bet po to, kai visiems viską sugrąžinau, atgavau savo pačios pasitikėjimą savimi.
Pasitikėti kitais, pasitikėti savimi, tikėti kitais, tikėti savimi, pasitikėti, tikėti… Viskas taip neapibrėžta. Bet leiskit man pasakyti, kad vis dėl to visi šie dalykai yra neatsiejami nuo drąsos klysti. Nieko tokio, jei kažkas, ko imsiesi nepavyks, nieko tokio, jei nepasiseks, jei suklysi. Tokio, jei nepakankamai stengsiesi, o visi kita – šiaip ar taip bus pergalė! Nieko tokio prisiskolinus pinigų juos prarasti. Bet šaunu juos uždirbus grąžinti! Nieko tokio išvykus į Antaliją, niekada nebegrįžti į Doğubeyazıt. Bet šaunu sugrįžti ir įdarbinti daugybę miestelio gyventojų! Nieko tokio prarasti pasitikėjimą savimi ar kitais. Bet šaunu jį vėl susigrąžinti! Ir tada taip gera gyventi, kai žinai, kad turi labai daug to, ko per kelis mėnesius neužsidirbsi, ką daugybę metų reikia statyti ir kurti – tikėjimą ir pasitikėjimą savimi…
